„Džiazas“: nematytas, bet girdėtas
Daina Dubauskaitė 2014-01-05 22:05
Visai netyčia žiemos miniatostogų Neringoje pradžia sutapo su kiną populiarinančios įstaigos „Meno avilys“ kino seansu Nidos meno kolonijoje. Ciklas – ketvirtadieniais, tema – šėtonas. Šįkart šėtonas tapo džiazu – žiūrėjom Raimundo Banionio 1992-ųjų filmą „Džiazas“.
Prie ko čia ragai ir muzika? Filmo pavadinimas – dalis Juozo Grušo pjesės „Meilė, džiazas ir velnias“ (beje, ją karjeros pradžioje interpretavo ir Markas Palubenka). Mokykloje bent jau priliesta, bet filmas kažkur 90-ųjų vėlyvos vaikystės ir naujos Lietuvos gausos koridoriuose pasiklydęs. Visgi pagrindinis kūrinys „Toli toli“ girdėtas ne kartą, ar ne?
Ir visas garso takelis, ir apskritai „Džiazas“ labai gražus. Minimaliom priemonėm, paaugliškai, naiviai, turbūt toks ir tikslas. Miela pamatyti dabar jau visai rimtus aktorius prieš 20 metų, mielas apsitrynęs – ir dėl kino juostos – Vilnius. O problemos, jos tikrai nepasikeitė, nes visi 18-mečiai panašūs, kokiam laikmety begyventų, ir valdžios atstovai taip pat.
Rekomenduoju, bet nežinau, kokiu būdu filmą visiems kitiems nemačiusiems pamatyti, gal padės „Meno avilys“?
O jei kurį artimą ketvirtadienį būsit Nidoj, pažiūrėkit, kas gero kolonijoj.
D.D. 2004 - 2016
Degalai Mushroom CMS