„June Miller“ festivalinant siūlo nepamiršti paracetamolio (interviu)
Daina Dubauskaitė 2012-06-06 11:36
Dar pavasarį plepant per skaipą „Sūpynių“ generolas Shn pasidžiaugė, kad vieną iš naujųjų festivalio scenų – „Low“, arba „Žemiau“, kuruos savo srities specialistas Intakz. Svečiuose pas „Eternia Music“ leidyklos įkūrėją antrąją savaitgalio naktį, šeštadienį, regėsim ir girdėsim išbaigto drum‘n‘bass skambesio kūrėjų „June Miller“ pusę Mark McCann.
Kas šis nuotaikingas („June Miller“ muzikoje juokų tikrai mažiau, nei jo kalboje) vaikinas ir apie ką jis bei jo projektas, pristatomas ne tik mano minėtos „Eternia“, bet ir „Horizons Music“, „Modulations“ ir kitų leidėjų, sužinosi perskaitęs mano klausimus ir Marko atsakymus. Nujaučiu, kad jam pas mus tikrai patiks.
June Miller
June Miller
June Miller - Isis [Eternia] by junemiller
Esi londonietis, o gyveni Utrechte. Kodėl persikraustei į Nyderlandus, ar kada teko dėl to gailėtis?
Vėlyvoje paauglystėje ieškojau savo vietos Londone, bet niekur gyvendamas nesijaučiau kaip namuose. Bartą, antrąjį „June Miller“ narį, pažinojau nuo tada, kai abu keliaudavom su grupėmis, ir ta pažintis su juo ir jo draugais Nyderlanduose išsiystė į tikrai įdomų reikalą. Taigi mano ir Londono santykiams nesusiklosčius nusprendžiau kelti bures ir kažkiek laiko praleisti pas draugus žemyne. Ir, manau, tai buvo geriausias sprendimas gyvenime. Utrechte jaučiausi kaip namuose, pragyvenau ten trejus metus. Tada vėl nusprendžiau išbandyti laimę Londone – tai buo labai ilgi 12 mėnesių, per kuriuos supratau, kaip pasiilgau anų namų. Dabar – antras bandymas Utrechte, ir tai antras geriausias mano sprendimas gyenime, che che.
June Miller buvo rašytojo Henry Miller žmona. Jo knygą „Ožiaragio atogrąža“ prisimenu iš paauglystės. Ar jūs irgi skaitėt ir dėl to taip pavadinot savo projektą?
Ne, bent jau ne tiesiogiai dėl to. Istoriją apie rašytoją ir jo žmoną žinojom gana abstrakčiai. Jau vėliau perskaičiau Anaïs Nin knygą „Henry and June“, ir man buvo kažkaip malonu suvokti, kad turime su tuo kažką bendra.
Jei ne meilė knygoms, tai, matyt, meilė drum‘n‘bass suvedė tave ir Bartą į duetą?
Tikrai taip, bet su Bartu buvom draugai dar iki tol, kol galėjom įvardinti bent vieną drum‘n‘bass atlikėją. „June Miller“ gimė ir vystėsi su tikslu kurti d‘n‘b, jei taip galima atsakyti į tavo klausimą.
Skaičiau, kad abu buvote punk/hardcore gerbėjai. Tebesat?
Taip, po perkūnais, che che che. Manau, jei nebūčiau taip įnikęs į d‘n‘b skambesį ir jo kūrimą, punk/hardcore būtų klausomiausia mano muzika. Kažką tie garsai man daro, neįmanoma paaiškinti, bet jausmas – geriausias pasaulyje. Tikrai žinai, apie ką aš.
Ar įrašinėti ėmėte tam, kad paskatintumėte savo DJ karjeras? Nesakau, kad specialiai, bet tai juk visiems žinoma formulė – išleidi kūrinį, gauni grojimą.
Oi, tikrai ne. Mano akimis viskas buvo atvirkščiai. Ėmėm didžėjauti tam, kad geriau sektųsi prodiuserių karjera. O mokytis groti ir 16 tūkstančių kartų perklausinėti tuos pačius kūrinius – kaip kokia karinė stovykla. Perki gerus, blogus ir nuostabius įrašus, randi savo nišą, mokaisi ir galiausiai atsiduri drum‘n‘bass burbule. Abu žinojom, kad anksčiau ar vėliau pradėsim kurti ir patys, ir iki šiol tas kelias yra labai smagus.
Kaip patekot į „Eternia Music“ akiratį? Kaip Intakz žemietė, negaliu nepaklausti, ką apskritai manote apie šią leidyklą?
Su Gyčiu buom pažįstami iš anksčiau. Vis paplepėdavom per AIM, nusiuntėm jam keletą savo kūrinių, taip pat ir vieną pirmųjų – „Isis“. Jis užsimanė išleisti pastarąjį savo naujoje leidykloje, ir, matydami, kad jis nori skleisti tą drum‘n‘bass pusę, kuri mums patiems labai svarbi, negalėjome nesutikti. Ir toliau „Eternia Music“ pristato ypatingą, tikrai specifinį skambesį – verta nenusukti ausų.
Ar skirtinga meile mylite tuos leidinius, kurie įrėžiami į vinilą, ir tuos, kurie lieka skaitmenoje?
Aišku, to jausmo, kuris apima rankose laikant plastiko gabalą, kuriame įrašyta tavo muzika, neatstos niekas, jokios technologijos. Bet gerbiame faktą, kad ne visi šiais laikais turi grotuvus, ir skaitmeniniai leidiniai yra tiesiog patogūs. Galų gale juk viskas priklauso ne nuo formos, o nuo produkto.
Kaip jauteisi pirmąkart išvydęs savo muziką, prieinamą nemokamiems parsisiuntimams be tavo sutikimo?
Kad ir kaip blogai benuskambėtų, nepasakyčiau, kad kažkaip ypatingai pasijaučiau. Jei žmonėms tikrai patiks, tai ir nusipirks. Gal ir naiviai mąstau, bet tai skatina stengtis kuo labiau, kad žmonės iš tiesų įvertintų ir norėtų į tai investuoti savo pinigus.
O pats esi nelegaliai kažką siuntesis?
Taip, jei atvirai, tai esu. Nors jei patiks, tai ir susimokėsiu. Dažniausiai siunčiuosi visokius keistus ambient darbus, be to, bandau susirasti senus hardcore albumus, kurių taip lengvai nebegausi. Dabar laukti pareigūnų skambučiu į duris? Cha cha.
Ar jau yra susiformavęs atpažįstamas „June Miller“ skambesys?
Pastaruoju metu tas atpažįstamumas dėliojasi konkrečiau ir vis greičiau – tai kompozicijos, aranžuotės ir suvedimo dalykai. Manau, skambesio reikalai dar formuosis, ir, tiesą sakant, nekantraujam to pasiekti.
Studijoje kyla ginčų? Dažniau dėl skambesio ar techinių detalių?
Teisingesnis ir draugiškesnis terminas, nei „ginčai“, būtų „debatai“. Debatuojame tikrai daug, iš esmės dėl kiekvienos kiekvieno kūrinio smulkmenos. Jei atrandi balansą tarp kritikos ir palaikymo, kiekviena nuomonė yra gera. Išsakydami, ką manome, padedame vienas kitam, o drauge ir abiems kaip komandai, tobulėti. Balansas yra atsakymas.
Ar „June Miller“ rengia gyvus pasirodymus?
Retokai, bet pagrojame. Toks mūsų draugas Rik Myrkur, jis organizuoja „Radical“ seriją, skirtčą giliai elektronikai, ten pasirodome. Tai būna toks DJ setas su „Ableton“, gitara ir trimitu – smagu paeksperimentuoti ir aplinką pakeisti laikas nuo laiko.
Turite solo ambicijų? Gal kuris jau ir materializavote?
Na, Bartas turi tokį a la Moby projektą. Netgi į turą buvo išsiruošęs ir kartais vietoj paties Moby pasirodo, cha cha, na, jei rimtai, tai ne. Šiuo metu esam visiškai atsidavę „June Miller“.
Ar drum‘n‘bass – toks, koks kuriamas ir išleidžiamas šiandien – dar sugeba jus nustebinti?
Taip, visiškai taip. Tą nuostabą kelia ir pats prodiusavimas, ir kūrybiškumas, ir kompozicija, net visai mažos detalės. Siurprizai veža.
Į kitus stilius nenuklysit?
Kartais nuklystam. Mano tvirta nuomone, reikia daryti tai, ką jauti esant teisinga, ir nepamiršti kūrybinbės laisvės. Nesvarbu, kaip tai vadinasi. Bet turi būti smagu.
Kaip, manai, skamba ir dar suskambės 2012-ieji?
Manau, elektroninei muzikai apskritai laikas drąsiai žengti į topus. Ypač tokiose šalyse, kaip Nyderlandai. Tas žygis jau prasidėjo, bet didžiausia banga dar ateityje.
Vasara – festivalių metas per amžius amžinuosius. Ar turi mėgstamų? Ką šį sezoną jums suplanavo agentai?
Ruošiamės į Estiją, tada – „Sūpynės“. Labai laukiu kelionės į Lietuvą, noriu sugroti gilesnį, nei įprastai, setą. Po to seks festivaliai Vokietijoje, Lenkijoje, Vengrijoje ir kitur. Vasara, ateini čia!
Ar svarbu, kuriuo metu organizatoriai tave į programą įstato?
Labiausiai patinka naktį. Dievinu tą laiką, tamsą ir gelmę.
Festivaliuose groji tą patį, ką klubuose?
Priklausomai nuo publikos. Reikia mokėti patikrinti jos nuotaiką ir tiesiog įkrauti kuo daugiau energijos.
Paskutinis klausimas – juokais. Jei važiuotum tiesiog festivalinti, ne groti, be ko nepaliktum namų?
Oho, sunkus! Apsikrauti nemėgstu, tad, sakyčiau, paracetamolis ir „iPhone“. Nebūtinai tokia eilės tvarka, cha cha!
---
www.facebook.com/junemillermusic
www.soundcloud.com/junemiller
---
Planuokis „Sūpynes“, jos jau birželio 15-17-ą. Susitinkam aukščiau, žemiau, mažiau ir daugiau.
D.D. 2004 - 2016
Degalai Mushroom CMS