1-800-DAINAD : ARCHYVAS : OMNI.LT SAULĖGRĄŽOS : Naktis meilės bare

Mindžikavau ir nusileidusi tais pačiais, bet gerokai labiau iščiustytais nei „New Orleans“ laikais laiptais. Beje, labai juokinga metamorfozė klube ir jo pavadinime įvyko, turint omenyje „Katriną“.

Buvo nedrąsu, nes: a) buvau neįdegusi; b) nedirbu televizijoje; c) neuždirbau ant aukso; d) neturėjau palydovo – vizitinės kortelės.

Kiek aukščiau už “Champagne Bar” tąnakt vyko vienos televizijos šventinis žiburėlis, po kurio visi staiga pasijuto seno gero hauso mylėtojais ir dundėjo laiptais žemyn. Tada vėl viršun, tada žemyn. Tas dirbtinis svetimas erzelis manyje ir sukėlė nedrąsą. Ir dar tai, kad šampano bare neturi visų meniu esančių pavadinimų, o galiausiai butelį atneša šiltą. Bet man tiktų ir šiltas viskis, tad priekaištauti nematau ko.

Cha, manai, ilgai apsimetinėjau pirmąkart į vakarėlį pataikiusia? Šampanas galiausiai pokštelėjo, butelio kamštis nutrenkė kažkokį prancūzą, vakaro šildytojo vaidmenį atlikusį, tais pačiais aukso dulkėmis klotais laiptais nusileido Dimitri, iš kolonėlių tvykstelėjo “Catch me, catch me baby on the rebound” ir…

… Ekrano veidai taip ir liko plokščiomis įvykių dekoracijomis (su išimtimis, ir labai netikėtom), o į siauroką šokių aikštelę plūstelėjo dar prieš akimirką nejaukiai žvilgsniais savo sportbačius badę brandesnio amžiaus jaunuoliai. Tie, kurių grotuvai iki skylių suvalgė “My Salsoul” ir “A night at the Playboy Mansion”.

Sportbačiai vis tik pas daugelį buvo išeiginiai – kaip susitarę ištikimiausi ir nusprendę nebijoti svetimo aukso svorio reiveriai išsitraukė padabnesnius marškinėlius ir sijonus, pasitvarkė šukuosenas ir makiažą. Nes buvo šventė, po galais, tikra šventė – ne Kalėdų, ne gimtadienio, o kažkur pabėgusios hedonistiškos laisvės. Įsprausta į idealiai tinkančius jai gliamūrinius šampano baro rėmus ir papuošta lygiai taip pat tiems rėmams tinkančiais disco hauso perlais.

Dimitri iš pradžių laikėsi gąsdinančiai santūriai. Net kompaktui (ech...) paskelbus „This goes out to all the house lovers“. Net ir visiems pradėjus spiegti. Net spiegti nenustojus. Net aikštelei galutinai užsikimšus. Net vilnijant nedarniems gaivališkiems plojimams. Bet...

Išsitraukęs ne vieną kartą istorijoje gudriai panaudotą ir jau trisdešimtmečio sulaukusį The Originals “Down to Love Town” nebeištvėrė ir paryžietis. Atpalaidavo srėbtuvę, išlaužė ryškią kaip aplink besisukantys kristalai šypseną, ir, žvilgsniu nusitvėręs gražiausios merginos akis, dainavo jai “I’m goin’ down, down to love town”. Nesistebiu, kad tam neatsispyrė nė pats Hughas Hefneris. Jaučiausi tarsi sėdėdama “Playboy” magnatui ant kelių, tikrai. Iš tiesų tik supausi ant purslais tyškančios muzikos vaivorykštės...

Vėliau dar pokštelėjo “Apache” ir kelios dėžės šampano. Deja, nenumaldomai artėjo trečia valanda, kai karieta vėl turėjo virsti moliūgu. Dimitri kažkodėl nusprendė viską kiek apgadinti ir paleido juodžiausią dėmę Bobo Sinclairo biografijoje, na, tu žinai apie ką aš. Suprantu, kad jie draugai, bet! Dima!

Vis dėlto dar ir dabar galvoju, kad sapnavau. Ne tik dėl to, kad buvo saldu saldu, karšta karšta ir funky groovy disco wow , bet ir todėl, kad velniškai trūko dar bent penkiasdešimties suprantančių, apie ką yra „My Salsoul“. Kitą kartą?

P.S. Sausio pabaigoje ten pat, ta pačia proga – „Shapeshifters“. Na, negaliu susivaldyti!

P.P.S. Pats juokingiausias vakaro atributas buvo apsaugos darbuotojas, kankinio mina išsikėrojęs aikštelėje ir visą laiką stovėjęs atsirėmęs į DJ pultą. Saugojo mat.