1-800-DAINAD : ARCHYVAS : PRAVDA : Metafizinė Roskilės saulė

Kalbėti apie orą šią sulytų festivalių - Glastonbury, Tundra, Heineken, Roskilė, you name it - tapo visiškai banalu. Atrodo, nieko smagaus, kai jauti nugara tekantį lietų. Bet šiemet mano Roskilė pažymėta tokiu riebiu purvino boto antspaudu, kad viskas apsivertė aukštyn kojomis. Beliko suprasti, kad parą trunkanti liūtis ir dar keliasdešimt valandų maknojimo po balas muzikai prideda daug vertės. Ir kad tik muzika gali išgelbėti sielą arba net pasaulį. Buvo visaip, dažniausiai nuostabu! Skandinavai blizgėjo labiausiai, taip pat buvo ir palaikomi.

Geriausia

„120 Days”. Jau antrą mėnesį mėgiamiausia mano grupė, taip pat ir geriausias istorijoje norvegiškas produktas. Psichodelinis elektroninis rokas, jei trim žodžiais. Tokie jauni ir tokie stiprūs – raižančiai erotizuojančio balso savininkas Adne net neturi pilvo, iš kurio šis sklistų. Efemeriški elementai, vedantys iki beprotybės, o pačiame įkarštyje paliečiantys transo tašką ir… tempiantys toliau. Be pabaigos. Jei tai yra rytojaus skambesys, aš laiminga.

„The Annuals“. Visiškai netikėtas atradimas, niekaip neišlipantis iš mano grotuvo. Vyruti, ne roko grupė, o tikras orkestras! Akademiški, bet su velniais akyse ir instrumentuose. Kol kas aš be žodžių, klausyk „Dry Clothes“.

„Goose“. Rekomendavo Miss America, ir už tai gauna pliusą su pliusu. Kiekviena daina gali grot piko metu diskotekoje (greičiausiai „Nesakyk Mamai!“), kiekvienas narys valdo ir gitarą, ir sintezatorių (vieno kūrinio metu), kiekvienas rifas – vis aukštesnis ir vis labiau spjaudo ugnim. Turbūt geri draugai su tautiečiais „Soulwax“, bet pikčiau auklėti.

Erlendas! Oi, “Whitest Boy Alive”. Nė nebūčiau įtarusi, kad scenoje nuo šio savaime muzikalaus, nes norvegas, akiniuko gali tekėti tokia elektros srovė! Karpė kojomis gitaros soluočių metu, įsakinėjo miniai, apsimetinėjo „Simon and Garfunkel“… Atrodo, visos melodijos, prie kurių prisiliečia Erlendo Oye balsas, tampa auksinėmis.

„Peter Bjorn & John“. Švedukai prieš kultinį savo „Young Folks“ (atrodo, tai ir praėjusios, ir šios vasaros himnas) ėmė ir išsikvietė ant scenos „Klaxons“ vokalistą. Tas drabstėsi purvais nuo botų ir tekstą dainavo iš lapelio. Salė, aišku, mokėjo mintinai. Švilpavimo partijas šen bei ten girdėjau visos kelionės metu. O šiaip grupė visai ne tokia lengvai mergaitiška, kaip gali pasirodyti, nes turi ir psichodeliškai tempiančio parako!

„Beastie Boys”. Sugrojo viską, kas tilpo didžiojoje festivalio scenoje, ir dar daugiau. Sniegu pasidabinę smilkinius, bet taip ir praleidę balsų mutacijas. Istorine tampačią tikro didžėjaus sampratą idealiai atitinkantis Mixmaster Mike, neatsiliekantis nuo vokalistų. Visa natų gama įskaitant jokio miego iki Bruklino ir galutinai išdaužęs „Sabotage“. Atėjant pirmam hito pikui manyje sukilo nenumaldomas noras imti ir išsivolioti tame purve drauge su muzika, bet kai pamačiau kiek anksčiau už mane tai atliekantį vaikiną, persigalvojau. O jis tiesiog atsistojo ir varė toliau. Tiesiog hardcore funk.

Lee Scratch Perry. JAH BLESS! Kai šią frazę ištaria pats dub išradėjas, nepatikėti negali. Kilnojo kojas lig ausų (kaip Lot Mari), džeržgė apie gyvenimo sodą, labai originaliai (vis tas išradėjo statusas) ragino sakyti „ye“ ir dažnai atrodė kaip Adriano Sherwoodo leidžiamos muzikos transcendentinė projekcija… Įspūdis – aukščiau bet kokių planų. Vis braižė laiminimo schemą ant šalimais stovinčios lentos, o galiausiai išsitraukė iš krepšio kompaktą ir liepė Sherwoodui įjungti pirmą gabalą. Neįtikėtina. Jam 71-ri! Kitą dieną nusipirkau rankinę su Bob Marley.

„Arctic Monkeys“. Ojė, jaunučiai britukai perspjovė daugelį Roskilės grandų, net ne pirmą kartą grojančių Orange scenoje, bet ne iki galo ją užpildančių. Dar pernai bandžiau bent iš poros šimtų metrų išgirsti juos triskart perpildytoje „Arenoje“, šiemet gi sąžiningai atstovėjau eilę į zoną prie scenos. Lyg tyčia išlindo saulė (beveik per „When The Sun Goes Down“), ir pasiliejo skardus berniokiškas rokelis… Drąsos užtektinai, parako – irgi, tad abiejų albumų kūriniai skambėjo vienodai up. Daug labiau up, nei galėjau įsivaizduoti – ar kils dar aukščiau?

„Basement Jaxx“. Paskutinis, bet jokiu būdu ne liūdniausias festivalio koncertas, tapęs karnavalu iš visų įmanomų spalvų, stilių ir įvaizdžių. Juodukės-didukės spraudėsi vis į kitas sukneles, griuvinėjo ant žemės ir žvilgsniais mylėjosi su visais scenos vyrais ir puse minios. karts nuo karto išlįsdavo nauja jauna plona fetišisitinė lateksinė vokalistė. Kniaukianti „lick it in between“. Dar buvo Jamaikos vėliava apsisiautusių ir beždžionių… Šios savo žvilgsniais tramdė (yeah, right) per „Where’s Your Head At“, vėliau viena nusiėmė galvą ir tapo gerai pažįstamu saksofonistu. Nežinojau, kad dar galiu šokinėti, o po šio koncerto, atrodo, „Basement Jaxx“ jau pasiekė viską.