Prisikėlimai, Suomija ir repas
Daina Dubauskaitė 2011-09-12 10:09
Po tikrai išsamių įžanginių į savaitgalį su „Constellation: [alfa]“ penktadienis, kaip įtariau dar jam neišaušus, buvo gana chaotiškas. Visada kaltę galima suversti smegenis kaitinančiam priešpilniui, ar ne? Net keli dėmesio dėl įvairių priežasčių verti renginiai, krepšinio suirutė keliuose ir baruose (tiesa, nuslopusi gan anksti – pralaimėjimai neįkvepia) ir daugelio sutiktų akyse tvyrojęs alkis. Alkis stogų plėšimui ir marškinių plėšymui.
Aš gi nusiteikiau daugiau ieškojimams ir pastebėjimams, nei smeigimams, mat pamatyti norėjau daug. Pradėjau „Tarantino“, baigiau „Gorky“, į vidurį dar tilpo „G“. Niekam neduočiau 100 procentų, bet sudėjus tris patirtis į vieną krūvą maždaug tiek ir susidarytų. Ir nuotaika kilo tik aukštyn.
„Tarantino“ vyko lietuviškasis tarptautinio house DJ konkurso „Movida Corona“ finalas. Du pusfinaliai vasarą tilpo į „Corona Beach Bar“ Nidoje, abiejuose lankiausi ir rikiavau balus norintiems pasaulinio pripažinimo ir gigo Ibizoje. Iki DJ pulto klube „Pacha“ dar reikia nugalėti Pabaltijo finale ir su kitais europiečiais susikauti Madride; kol kas keletą metų fortūna šypsodavosi latviams, mat Rygoje finalas ir vykdavo. Šįkart konkurso vietininkams Lietuvoje pavyko kortas sumaišyti savo naudai, tad regiono geriausias irgi bus išrinktas Vilniuje.
Jau aišku, kas Lietuvai atstovaus – tai ilgus metus grojantis, ne vienerius jų klube „Helios“ praleidęs Groovy. Pusfinalyje jis buvo vienas mano favoritų; nežinau, kaip pasirodė finale. Po pirmų trijų iš devynių finalistų pasirodymų nebetekau vilties išgirsti ko nors įdomesnio, nei įsivaizduojama „Movida Corona“ kryptis (nubrėžta prieš kokius dešimt metų, o house juk mutuoja ir gana smarkiai). Jei Nidoje pusfinalininkus dar buvo galima atskirti vieną nuo kito ne tik technika, bet ir požiūriu į muziką, finale to visiškai nebeliko. Tad supratau, kad man tokiuose konkursuose ne vieta. Gero (tikrai ne geriausio) didžėjaus įvertinimo ir išrinkimo galimybe su daugeliu išlygų tikiu, bet tinkamiausio konkrečiai vietai, paros metui, alaus rūšiai – nematau prasmės. Tuo labiau kad „Movida Corona“ pristatomas ir geidžiamas house tikrai nėra nei mano klausomas, nei mėgstamas. Na, tikiuosi, kiti komisijos nariai į darbą pažiūrėjo atsakingiau.
Šiek tiek nusivylusi ir paskendusi mintyse apie muzikos, klubų ir didžėjų prasmę sėdau į automobilį. Autopilotas nenuvylė – netrukus švartavausi iki skausmo pažįstamame Verslo trikampio pakraštyje ir kažkeliašimtąjį kartą leidausi į „G“. Nebe „Gravity“ ir nebe „G Stars“, bet koks, po galais, skirtumas? Jei kas pamena, po pastarojo pavadinimo iškaba pavasarį lankiausi net du kartus. Per atidarymą ir per „RyRalio“ veiklos uždarymą. Buvo balta, erdvu ir garsu. Dabar – tamsiau, taip pat erdvu ir kiek tyliau. Gal dėl to, kad eilių ir kamščių pirmą nakties nepastebėjau.
Taip, antras per metus re-atidarymas minių į taksistų mintinai mokamu adresu vėl veikiantį klubą nesutraukė. Pasakyčiau, kad visai be reikalo. Akinančiai balta erdvė įgavo kiek solidumo perdažius sienas juodai ir įrėminus šokių aikštelę. Už baro be tikslo pavasarį skraidę buteliai dabar gi atsistojo į savo vietas, o vietoj to sienas papuošė vilkas-hipsteris ir romantiškas elnias. Labai gražu, kas piešė?
Scena-pultas, vis dar kitoje ir pagaliau teisingoje pusėje, nei „senam geram grave“, vėlgi atrodo patogi artistams bei šokėjams. Iš kolonėlių sklidę garsai – raiškūs ir švarūs, nors, kaip minėjau, galėjo būti ir garsesni. Loranas Vaitkus vis labiau panašėja į Sven Väthą, tiek nuolat iškelta bent viena ranka (kas sakė, kad miksavimui reikia visų), tiek laiku ir vietoje barstomais vinimis. Pavyzdžiui, „Die Vögel - Blaue Moschee“. Tikiuosi, artimiausiu metu plikti dar nepradės!
Viskas, ko reikia „G“, dabar yra stipri programa. Žinoma, naivu būtų reikalauti dviejų Ellen Allien per savaitgalį, kaip būdavo auksiniais „Gravity“ laikais, bet gerų lietuvių didžėjų duetų, trijulių ir kvartetų aš galiu rasti ir „Opium“, ir „Soul Box“, ir „Gorky“, ir kitur. Ta prasme, būtų smagu kietus užsieniečius matyti ne tik išrašytus ant „G“ sienos (duoklė istorijai ar noras prisiimti dalį nuopelnų?), bet ir už pulto. Kad ir kartą per mėnesį. Žiūrėsim, kaip drum‘n‘bass visuomenė sureaguos į Nu:Tone ateinantį penktadienį. Daugiau vertų išsamios kelionės (ne pusvalandžiui, ne garbės ratui) į Jasinskio gatvę vakarų aš rugsėjį nematau. Bet gal tik aš?
OK, pasisveikinau su senu-nauju ir traukiau toliau. Likimo ironija – vos įmynusi į sudaužytą stiklinę ir jos turinį (baro darbuotojai čia kažkaip dažnai pasižymi nepastabumu, kurio taip norisi, jei jau įėjimas mokamas) ir nusileidusi į „Gorky“ rūsį pamačiau, kaip elektrą ir gitarą pakuojasi mano nauja mėgstamiausia lietuviška grupė „Flesh Flash“. Na, ketvirtadienio jausmai dar neišblėso, tad gal ir gerai, kad neperdozavau. Mikrofoną jau laikė „Cosmovast“ vakaro ir idėjos šefas Synthsoulsizer ir murmėjo kažką panašaus į „Are you ready to rock steady?“. Ginklą perdavė Jaakko Eino Kalevi, svečiui iš Suomijos, kadaise, matyt, buvusiam metalistui, o ketvirtadienį viešnagę Vilniuje pradėjusiam DJ setu „Cafe de Paris“. Dabar jis grojo tik pasiruoštas „zagatofkes“, o visą dėmesį koncentravo į minėtąjį mikrofoną.
Kosminis džiazas, dub‘as, regis, estrada ir disco. Solidžiai baugus ir tuo pačiu atviras ryšiui su kosmosu suomio vokalas ir judinančios šio bei aranžuotės bangos. Tikrai kažkas tokio, negirdėto, nematyto ir, turbūt, dar negreit vėl pasigirsiančio sostinės naktyje. Synthsoulsizer kiaušiniai tikrai kosminiai, jei jau išdrįsta vilniečiams tokius lobius pristatyti. Supratusių ir įvertinusių buvo jei ne sausakimšas rūsys, tai tiek, kad pakaktų vietos pasiplaikstyti, vieną kitą piruetą susukti ir dainininkui ranką paspausti. Programa bandė pasibaigti po valandos, bet net keletą kartų Jaakko Eino Kalevi savo efekčiukų bloke rado dar ir dar kūrinių. Nes publika reikalavo. Ir gavo!
Net šiek tiek liūdna, kad pasibaigus suomiškam varjetė visi slydo lauk. Gvidui, po galais, vienam įdomiausių ir repertuaro atkakliai nekartojančių Lietuvos didžėjų, sukant traktoriaus vairą šokom jau gal tik penkiese. Man to ir pakako, išmušus trečiai tariau „viso gero“ ir šeštadienį ta proga suspėjau nueiti ne tik į kiną, bet ir į teatrą.
Po dalykų akims ir protui „ant pabandymo“ užsukau į „Soul Box“. Mikis ir Mauzas, arba Tomas ir Džeris, arba Billy Kristal ir Killl My Disco, dabar jau bendrai besivadinantys ir „12 inčų po žeme“. Neišskiriamas DJ duetas jau geriau tegu ir neišsiskirtų, nes,manau, vienas kito pajautimas ir iš to išaugantis nuotaikos bei tempo išlaikymas daug ilgiau, nei valandą, yra rimčiausias jų privalumas. Visgi vakarui beprasidedant šokėjų eilė aikštelėje (garsas jau kiek smagesnis, bet tik lankytojams, dirbam toliau!) buvo tik viena, tad nebeįsitraukiau į ritmų sūkurį ir sprukau. Kiek žinau, vėliau buvo smarkiau – „Jei rankos kyla, lauk bėdos“, tik stebėtoju buvusį Loraną Vaitkų sekmadienį man citavo draugės.
Sekmadienį, taip, ir vėl nebuvo progos užsidaryti namuose, nes į ateinančio penktadienio repeticiją kvietė „Midnight Picnic“. Ne vidurnaktį, o kiek po pietų, ir ne prie Vingio parko estrados, ant kurios dabar jau ir peršamasi, o Vilniaus gatvėje, prie „Coffee Inn“. Buvo daug repo – ir plokštelinio, ir gyvo. Be akcento angliškas įžvalgas dėliojo „Dee & Kamy“, kas čia per rajonas, domėjosi lietuviško hiphopo puošmena ir viltis Messiah. Breiką šoko iki mokyklos dar nepriaugęs baltapūkis, o kiek vyresnės merginos tvarkingai rikiavosi į eilę pigesniam kelialapiui į pikniką.
Viskas tokia improvizuota „Senąja mokykla“ ir pasibaigė, visgi man bene laukiamiausias renginio pasirodymas yra „Ame“, taip pat įdomu, ką naujo Panevėžyje atrado Few Nolder. Na, ir Dimlite su Peter Digital Orchestra visada laukiu! Bet tai Vasaros estradoje ir greta jos tik už keturių parų. Iki tol – dar šiek tiek oranžinio kamuolio ir paskutinių vakarų atvirame ore.
D.D. 2004 - 2016
Degalai Mushroom CMS