"Inner City Life"
Daina Dubauskaitė 2006-05-02 00:00
Rankos pirštų nelabai užtenka suskaičiuoti patirtoms pramogoms, o ausys ir akys šį kartą net kaito nuo stilių ir vakarėlių margumyno. Prasidėjo maratonas Kaune, vienam mėgstamiausių ir seniausiai lankomų mano barų. Apačioje vis dar groja rokenrolas, o antrame “B.O” aukšte jau senokai jaunuoliai bando įlaužti grindis.
Kauniečiai, nors ir užsikrėtę džiazu, nemokamam sūriui pasibaigus gan aktyviai grūdosi į šokių aukštą, kurio muzikiniu apipavidalinimu tąvakar rūpinosi “Pink Skirts”. Merginos ten atkaklios ir laisvos, tinkamą muziką bando išsiderėt kišdamos gėrimus diskžokėjams, be to, įvairios – gotiškesnės šokių aikštelę užėmė per “Ladytron”, studentiškesnės – per “Datarock”. O štai du skiauterėti, kaip patys deklaravo, techno gerbėjai, vis trynė staktą laukdami savo techno. Antakius pakeldavo per bent kiek rimtesnį bytą, o šypsotis pradėjo ir ginklus į savo kamufliažines kelnes atgal susidėjo per Goldfrapp “Number 1”, užaštrintą Steve'o Angello. Tuomet kažkas garsiai pareikalavo depešų, o grindys bei DJ stalas vis labiau siūbavo.
Mažiausiai pačiai sau tikėtai po valandos jau sveikinausi su “Gravity” rūbininku. “Future Funk Squad” šėlo sau vienas ne prasčiau už visą futbolo komandą, o šokėjai, palikę stiklines ilsėtis ant baro, mokėsi naujų ritmų. Pirmųjų, tiesa, nebuvo labai gausu, bet visi buvo savotiškai suinteresuoti. Žinau bent vieną merginą, po tos nakties nenumaldomai susižavėjusią breaks, per savaitgalį susisiuntusią krūvą miksų ir jau turbūt braukančią dienas iki “Stanton Warriors”.
O mane labiausiai tą menką buvimo taip labai reklamuotam vakare valandėlę sujaudino Goldie “Inner City Life”, ritmiškai pritaikytas prie vakaro temos. Giliai įsiskverbė tuo naujuoju garsu! Puoliau į sentimentalumo gniaužtus ir ėmiau galvoti apie naktį, jos uždarumą ir nuotaikos prisirišimą prie vietos ar žmonių bei išorinio pasaulio ignoravimą. Ką reiškia kažkokia Vyriausybės ir valiutos krizė trečią ryto? Atsigavau tik į kokį trečią kūrinį po Goldie.
Kadangi į reikalą, tai yra clubhoppingą, tąvakar pažiūrėjau rimtai, netrukus antrą kartą gyvenime jau žiūrėjau į daugybę televizoriukų, “Fashion TV” rodančių. Mano naivios viltys susikurti sostinėje antrą “Exit” vis dėltoi nepasitvirtino, tačiau Omid16b išgirsti buvo į naudą, kadangi neseku kiekvieno jo vizito Lietuvon. Tiesa, užtrukau šiek tiek svečio beieškodama – porą minučių žiūrėjau į stacionarų DJ pultą ir niekaip nesupratau, kuris gi iš tų trijų pilvūzų galėtų būti juodasis pažangaus hauso princas. Nervus ramino vos keletas didžiausių "Atari“ fanių ir jų fanų, nepagailėjusių laiko ir pinigų naujiems outfitams ir šukuosenoms. Tada kažkas pakreipė mano galvą kairiau ir išvydau Omidą tiesiai ant stiklinio podiumo… Ar nepaslydo?
Lyg žinodamas, kad naktinė nuotaika baigia išsivadėti, vos už keliolikos metrų pasipainiojo netikėtu metu atidarytas “Salero”. Dviejų “Stereo45” idėjininkų gimtadieniai – proga tam svari. Ten penktadienį buvo ta vieta, kai galėjai sutikti bet ką ir tą, ką reikia. Viena ausimi klausiausi tvirto gando apie pirmą birželio savaitgalį vyksiantį electro festivalį (dvi naktis!), o kita – Miss Americos, įklimpusios roke (pagal jubilijatų pageidavimus!) ir šokdinusios su “Datarock” - “Sex me up”. Baigėm tik šeštą ir labai gailėjom vargšų darbuotojų, kuriems po kelių valandėlių teko pradėti viską iš naujo.
Aš dar palaukiau, iki vėl sutems, ir grįžau į Jasinskio gatvę. O kas kaltas, kad pusės vakarėlių "Gravity“ praleist nebeįmanoma? Mykolas štai džiaugėsi nauju garsu ir teigė, kad daug erdviau nuo jo pasidarė – gali duotis sau ir už nieko neužkliūt! Prielaida ne visai teisinga, bet smagi – reikia gi kažkaip tą mėsos trūkumą pateisinti. Buvo užimta šiek tiek daugiau nei kas antra stovima klubo vieta, bet Rok, kaip tikras patyręs karys (ar jūreivis – ši pravardė tikrai jam tinka), nesibaimino. Tik rūsčiai ramiu žvilgsniu tyrinėjo kokteilį ir ruošė vinukus, kol Pupa vinilinius atradimus demonstravo. O tada jau buvo iš didžiosios O. Kam per silpnai (vienas toks Aurelijus prieš setą labai jaudinosi, kad tik negrotų electro), kam per stipriai (nepažįstama mergina šalimais skundėsi, jog nespėja šokti), bet visi gavo savo gabalėlį techno su kokiais tik reikia pagardais. Užrašas ant aktyvaus vyruko bliuzono VAULT mano akyse tapo klubo iškaba, ir kelioliką paskutinių balandžio akimirkų net nebepykino aitrus muilinų dūmų kvapas. Norėjau, kad rūpestingi darbuotojai kuo ilgiau nevalytų prišnerkštų grindų, nes purvas ten tiko.
Labai verkiau, kai reikėjo išeiti vos po antros, bet ne viskas baigiasi ties tuo "Inner city life“. Visi likusieji šniokštė nuo Jeff Millso "Bells“.
Ilgą savaitgalį leidau sau pabaigti ne namuose, o "Minimal Mondays“ įžangoje "Ibish Lounge“. Walkmanui spėjom tik pamojuot atsisveikindami, bet gavau puikią suvedančią į tašką kelionę su Kalkbrenneriu ir Villalobosu bei stebėtinai teisingais shn (min_for) komentarais. Jis pakaitomis su el_T dėliojo platinines plokšteles, o aš šypsojausi, nes "Ibish“, atrodo, suskambo tai, kas turėjo suskambėti. Geriausias mano vakaras ten ir aš jau žinau, ką veiksiu kitą pirmadienį.
D.D. 2004 - 2016
Degalai Mushroom CMS