1-800-DAINAD : BŪTA : Raving For Dummies

Žavesio savaitgalyje buvo tiek, kad jo neištaškė netgi futbolo kamuolys, kažkada sekmadienį pasiekęs mano virtuvės langą. Dabar laukiu maloningų meistrų ir gaivinuosi +15º temperatūra bute. Ją keliu taip:

Tiesa, ne apie buitinius dalykus šis dienoraštis. Penktadienį turėjęs vykti mano artimų kolegų išvystytos meno rūšies „Fjūžartas“ parodos atidarymas dėl ekspozicijų salėje susikaupusio vandens nukeltas neribotam laikui, tad rinkomės daug, oi, daug žemiškesnę pramogą. Vienas žodis – „Mačetė“. Filmas tobulas, net Lindsay Lohan jame spindi visame savo gražume. Eikit visi. Po du kartus.

Vėliau buvo planuota padoriai užsukti į „Opium“, atidaryti naują ciklą ir po dvejeto-trejeto pasisveikinimų su barmenu gulti poilsio. Po kojomis pasipainiojęs gimtadienis kompaniją iš trejeto žmonių padidino iki velnio tuzino, tad pagaliau pasiekus klubą vyko netikėti dalykai. Atrasti ir tuoj pat užmiršti nauji trendai, o kompaktiškoje aikštelėje atitverta šešta zona (London calling, you know), kurioje ir šokti buvo patogiausia, ir kitus stebėti bei apkalbinėti. Tam, kad prie baro reikėtų užtrukti trumpiau, visas velnio tuzinas ėmė dvigubais. Negi gaila?

Buvo ir svečias. Nuotaikingas tas Stevie Kotey ir net labai, todėl per disco laikmečius šokinėjo it pirmokė per gumytę. Labai chaotiškas, bet juk diskotekinis, ne studijinis setas – man labai, kitiems įvairiai.

Žmonių, valio, buvo ypatingai užtektinai. Jei vakarėlio pradžioje Rolas ir nuogąstavo, kad kažką visgi padarė ne taip, nes bolavo tušti grindų kvadratai, seną gerą pirmą valandą rūsys lūžo nuo pasisveikinimų, istorijų, rankų paspaudimų, bučinių ir viso kito. Ištiko kažkoks deja vu, nes nuo pat klubo atidarymo to labiausiai ir tikėjausi. Bus daugiau? Neabejoju.

Ketvirtą ryto bestoviniuojant lauke į akis krito iš vidaus besiveržiantis būrys. „Dujos, dujos“, - girdėjosi rėkaujant, ir niekas negalėjo paaiškinti nei kas, nei kodėl tų dujų pripurškė. Nepaaiškėjo net sekmadienį, greičiausiai tai tikrai ne apsaugos darbuotojai, o kokie nors išdykę klientai. Žodžiu, „tam kartui“ vakarėlis baigėsi. Bent jau „Opium“. Tiesa, velnio tuzinui pasišalinus į taksistų kioską klubas visgi buvo pravėdintas, aršiausi grįžo vidun ir šoko iki šeštadienio popietės. Vėlgi, negi gaila?

Taigi „Dub Mafia“ praleisti be mažiausio sąžinės graužimo (ką girdėjau, geriau nepasakosiu, nes nuomonės įvairios, o nepatikrintų skelbti lyg ir negražu). Praleisti netgi „N.O.H.A.“ ir „Downtown Party Network“, bet iš siurprizų juk gyvenimas ir susideda. Jei viską vykdytume pagal planą, būtume žiauriai nuobodūs. Apie tai būtinai reikės užsiminti būsimos savo knygos „Gyvenimas tai reivas, jo kapitonas - tu (Raving For Dummies)“ skyriuje. Viršelį jau turiu. Ačiū „Satta Outside“ ir Ruksejui.

Sekmadienis paaukotas vėl grįžusiai saulei. Visos įmanomos terasos ir netgi „Sostinės dienos“, kuriose aptikau šaunių kastetų. Ėmiau du. „Mačetė“ vis dar veikia. Vėliau pirmą kartą gyvenime žiūrėjau dvi konkuruojančias talentų ieškos laidas. Ar nieks daugiau nepagalvojo, kad „Atleisk“ paieškų tarnyba šioje veikloje visgi suveiktų stipriau?

„Minimal Mondays“ nugalėjo rudeninę vėsą ir įvyko su visais deramais komponentais. Taip, pareigūnais irgi. Jiems nusileista draugiškai, nes pagrindinis vakaro vinis – mano mylimo Dubausko, jis ir Intakz, techno setas – jau buvo įvykęs. Kaip ir pingpongas su shn, judinęs uodegas netgi intensyviau. Tokio vakaro nebūčiau praleidusi net ir prie -10, nors visgi tikiu, kad drum‘n‘bass džiunglėse kapanotis Intakz labiau pritinka.

Liko! Trys! Darbo! Dienos! Ir! Dubauskaitė! Skrenda! Į! Berlyną! Šia džiugia nata ir atsisveikinu.