Būta: Jalta, Džy, Lone, Liftas, Afterkaziukas, Woo, Opium
Daina Dubauskaitė 2011-03-07
Tavo pirštai neklysta – septyni taškai vos per dvi savaitgalio naktis aplankyti, paglostyti, apšokti ir apibendrauti. Kai kurie ilgiau, kai kurie trumpiau vizituoti, bet pagaliau nusukta nuo tradicinio maršruto, su tuo save ir sveikinu. Nuo šiol savaitgalių godos – po ženklu „Būta“.
Gitaras aš mėgstu. Psichines, folkines, kai kada ir visai pozityvia energija žaižaruojančias. Bet rokotekų kažkaip privengiu, verčiau jau gyvos. Kol vasaros festivaliai dar slepiasi po sniego sluoksniu, išimtį nusprendžiau padaryti gavusi kvietimą į kažkelintą „Surf Through Rock Country“ dalį. „Jalta“ mano galvoje vis dar labiau restoranas, nei šokių salė, bet penktadienio vakarais juk niekas nevalgo. Dar ir kaip nevalgo! Tarp dešimtos ir vienuoliktos įsiveržę į Žvėryno trobelę aptikom jau gerokai įsismarkavusią darbo klasės atstovų minią. Atrodo, kai kurie į restoraną traukė tiesiai po oficialios darbo pabaigos. Bent jau taip galima buvo įtarti pamačius emocijų, raudonų žandų, prasegtų kalnierių, sprogusių balionų ir laistomų skysčių kiekį.
Muzika, tiesa, irgi kažkaip tilpo jaltietiškai smagiame interjere. Tik va garsas buvo viename kambaryje, o didžėjai – kitame, grojantys per langą! Broliai Volbekai gitaras transliavo kompaktais, aplink bėgiojo ir Synthsoulsizer. Gerbėjos ir gerbėjai tuo tarpu laukė atvykstančio Kym Wild – savaitės viduryje pažymėjęs metų kaitą metalistas žadėjo gimtadienio puotą kelti būtent „Jaltoje“. Sulaukėm ir mes, gavom dovanų 256 MB meilės ir palikom švęsti sava eiga.
„G Stars“! Klubas, kelias savaites radijo bangomis mokęs savo adreso, nors juo beveik dešimt metų veikė „Gravity“. Manau, vertingiau būtų buvę pasakyti „sceną perkėlėm į kitą pusę“ – tai tikrai teisingas sprendimas. Dar apie naujoves – laiptai į vis dar legendinį koridorių perskirti turėklu, kad viena pusė eitų apačion, kita – aukštyn. Čia patogu, jei srautas nuolatinis.
Nepatogu – vos koridoriui pasibaigus išdygusi siena. L formos statinys nebepraleidžia prie baro (kurio, beje, ten ir nebėra) kairėje, neleidžia iškart eiti į salę tiesiai, o maloniai kreipia link rūbinės. Deja, vietos tiek mažai, kad apie pirmą nakties sienos ribojamame plote įvyko visiškas kamštis.
Rūbinė ten pat ir netgi labai privaloma – norėjom gal tik apeiti garbės ratą (šitas ritualas taip pat dar gajus ir labai sveikintinas), bet apsaugos darbuotojas visgi paprašė nusirengti. Gerai. Tualetai visai tokie patys ir jų tiek pat, ir merginos vis dar sėkmingai juose užmiega dar iki vidurnakčio. Draugės tuo tarpu sėkmingai jas krapšto iš viršaus ar iš apačios. Senas geras „gravas“!
Baras liko tik vienas. Kaip minėjau, pirmasis dingo – vietoj jo dabar ilgos odinės sofos ir ilgi mediniai stalai. Ne VIP (berods, ir jis yra, bet nelindom), bet patogu tiems, kurie turi reikalų. Pats baras tik anoje pusėje. Labai baltas, kaip ir klubo sienos bei grindys, tikiuosi, ilgam. Skylių daug, butelių irgi, jie visaip kaip sukabinti ir atrodo, kad skraido. Įdomu, ar tiems, kurie kabo kakliukais žemyn, tąvakar akcija? Kainų, nepykit, nepasakysiu – dabar man aktualesnės tos, kurias diktuoja degalinės, o ne barai.
Pultas. Jis, kaip jau irgi rašiau, kitame gale. Labai gerai – senojo vietoje išdygo lyg pakyla entuziastams, lyg dar kažkas. O pats pultas su stiklo pertvara, dviem kompais garsui ir šviesoms, kietais grotuvais ir trim televizoriais už didžėjaus nugaros – kažkuo panašu į „Exit“, tik viskas žemiau. Mums vizituojant grojo Kunigas, aplink jį vaikščiojo Vanga. Seni geri. „Love Is In The Air“, jauti? Po to prakalba į mikrofoną savo setą pradėjo Jovani, girdėjau, kad improvizuotą programą dėjo ir Ignas.
Publikos buvo daug. Atidarymas juk! Tvarkinga, neapskurusi, pasipuošusi, nusipraususi. Nusiteikusi! Pažįstamų – gal iki dešimties, daugelis didžėjai, užsukę „patikrinti“; norinčių susipažinti irgi buvo.
Ar eisiu dar? Norėčiau „Hybrid“ pamatyti, bet turiu kitų planų. Bet į kokio kito panašaus lygio ir krypties vardo muziką, manau, visai smagiai pasiūbuočiau. Nes viskas „G Stars“ tvarkoje ir gerai, bet tai tikrai netaps mano savaitgalio pasirinkimu nr. 1. Ne toks mano galvoje sezonas.
Penktadienis staiga virto aukštyn kojom ir iš klubo, turinčio visus reikalingus šios vietos požymius, atsidūrėm prekybos centre. Pirma nakties, eskalatoriai poilsiauja, šviesos tauposi, apsaugos darbuotojai susėdę pseudoretro interjero restoranėlyje. Rūbinė, valio, yra! Yra ir lianų bei kitų dirbtinių džiunglių elementų, kuriuos reikia įveikti norint atsidurti kebabinėje, vienai nakčiai virtusioje šokių sale.
„Mondayjazz“! Lone! Gyvai! Univermage! Visi, bent keletą kartų savo noru kartoję šio brito kūrinį ar albumą, manau, dvejoti ilgai neturėjo. Skundėsi žmonės, kad brangoka, bet visgi 25 Lt nuo įprastinių 15-os skiriasi maždaug pusantro gėrimo. Niekas nekaltas, kad žmonių į gyvo „Mondayjazz“ ciklo atgimimą susirinko ne tiek, kiek planuota ir laukta (žmonių nepriversi ir jų planų nepakeisi), bet kai pastangų įdėta daug, jų labiausiai ir gaila. Visgi vyručiai rankų, girdėjau, nenuleis ir dar iki karštojo sezono pradžios pasiūlys miestietiškai pajudėti dar porą kartų. Beje, klube „Opium“.
Gyvoji universalinė programa buvo tikrai plati – ir dar beveik nepilnametės lietuviškos muzikos viltys, ir jau ūgtelęs ir (deja, o gal ir sveikinimai) emigruoti besiruošiantis Brokenchord, ir, žinoma, patsai svečias. Didžėjų, sako, irgi buvo, tik nesuprantu, kada spėjo? Žodžiu, pati aikštelėje vietą radau jau baiginėjant uteniškiui Ernestui, ir labai džiaugiausi spėjusi ant štai ko:
Kojos iškart užčiuopė smėlį, pakaušis – saulę, man pritarė kaimynė iš dešinės. Puiki, įvairi, techniška, nenuspėjama ir vis gerąja prasme šokiruojanti bei išankstines nuostatas laužanti įžanga į ne mažiau vasarinį savo nuotaika Lone pasirodymą. Kaip vėliau sakė Brokenchord, dabar praktiškai nieko daugiau ir neveikia, tik m u z i k ą.
Lone galvoje, atrodo, irgi nieko netrūksta, ir elementų, sklindančių iš kolonėlių, tiek daug, kad belieka stebėtis – kaip, kada, iš kur? Vėlgi pats atlikėjas sakė, kad viskas gimsta iš svajonių, vadinasi, tereikia atpalaiduoti fantaziją. Rankos tuo tarpu jau sau, kojos – sau, beliko apdairiai vinguriuoti tarp įsišėlusių megztiniuotų (klaida, žmonės, klaida, juk ne lauke šokate, nusirenkit) hipsterių. Po kiek laiko nustebus pastebėti, kad ranka juda jau house ritmu, tada dar, dar dar kažkas naujo... Deep and up, dirty and fresh. Ir jei ne Quazar, nuolat ant žemės nuleisdavęs ir primindavęs, kad klausome Lone, ir dar gyvai, gal ir būčiau nukeliavusi į brito apdainuojamus tolimus kraštus.
„The Lift“! Vienas paskutinių savaitgalių banko slėptuvėje. Kovo 18-19-ą vyks oficialios ir labai gausios vardais bei žanrais išėjimo apeigos, vasarą liftininkai žadėjo pakviesti į savaitgalinį atviro oro įvykį, o rudenį teks šventinti jau naują vietą. Ir gerai – nespėjo atsibosti, o visgi pripratus naujų vėjų laukti bus dar smagiau.
Penktadienį čia tuo tarpu užtrukau jau visai neilgai. „Kas kaip moka, tas taip techno“ veikė abiejose salėse, tik va minios užteko nepilnai vienai. Kuriai nors. Man užsukus visi būriavosi techno zonoje, kurioje užtrukti nesinorėjo, nes skambesys pasirodė visai ne laid back ir ne tropical, o aš gi buvau ką tik iš Lone. Todėl staiga antroje salėje tapau viena iš trijų, bestebinčių draugiškas butelio dalybas tarp Intakz ir Simao. Draugiškas. Aplaužyti ritmai jiems dėliojosi beveik taip pat sklandžiai, na, kiek tai gali pavykti pusę ketvirtos ryto. Visi žmonės staiga irgi persikėlė į drum‘n‘bass valdas, o techno liko rymoti tik geriausi didžėjaus draugai. Sako, taip migruota visą naktį. Kažkaip keista, bet smagu!
Šviečiant saulei lankytas Kaziukas visgi pasirodė įdomesnis už savo alternatyvą Lukiškių aikštėje. Čia, tiesa, stovėjo ir triukšmavo „Red Bull“ džipas, vasarą pradžiuginęs „Satta Outside“ paplūdimiautojus. Pataikėm į „Poetry Slam“, jis buvo išties garsus ir šaižus. Sekmadienį čia dubstep flashmobą įvykdė Mark Splinter, deja, nebuvau. Bet dar iki to sudalyvavau „Alternatyvaus kaziuko“ povakarėlyje „Satta“.
Atėjus jau net po pirmos nakties įsibėgėjimo buvo nematyti. Žmonių daug, Messiah – nėra (buvo paieškomas telefonu), visi sustoję po du ar tris kalbasi, kažkoks labiau furšetas, nei diskoteka. Mugės dalyviams, žinoma, tai turbūt buvo net parankiau, nei šlietis prie kažkokio kito, daug trankesnio ir šokamesnio, renginio. Tokio ieškoti ir patraukėme.
„Woo“! Nesilankiau nuo Kalėdų, tai yra, du su puse mėnesio. Gandas apie uždarymą ir rūsio grąžinimą muziejaus žinion aštrėja, berods, tai įvyks jau balandį. Kol kas – paskutiniai įvairių ciklų vakarai, tiesa, ne visi apie tą „paskutinumą“ informuoja. „Liquid Voodoo“ štai vyko jau ketvirtą kartą, su keturiais didžėjais, ir tikrai keliasdešimtkart nei keturios merginos gausesnei publikai! Valio, laužyto ritmo virusas plečiasi, tik likvido mano nepatyrusios ausys labai daug negirdėjo. Sakyčiau, tai buvo kita d‘n‘b pusė, o ir vokalai ne mano dažniams, bet koks skirtumas, jei šoko visi ir visos, o barą ramstė tik didžėjai, laukiantys savo eilės ar užėję kolegų stiprumo patikrinti?
„IN->“. Dar penktadienį Kaune prasidėjo antrasis „Partyzanų“ savaitgalis, ir prasidėjo jis kažkur tarp „svajingai“ ir „audringai“.
Taip ir tęsėsi. DJ Bleed atvežė tos specifinės intelektualiai vokiškos gelmės, kuri tuo pačiu yra dar ir labai energinga, leidžianti šokti visą naktį ir dar ilgiau, neliūdinanti ir nevirkdanti. Sunku tiksliai identifikuoti tai, ką berlynietis „De:Bug“ redaktorius grojo, mat didžiąją seto dalį sudarė plokštelės baltomis etiketėmis, pažymėtomis nebent markeriu. Na, bet jau tuoj pat Loranas turėtų pasidalinti labai labai labai paklausytino DJ Bleed popietės seto „Mix Sube“ įrašu, o ten viskas bus tiksliai įvardinta.
Patiko visiems, ne tik merginoms. Kito (ir kieto) kalibro didžėjai teigė tokio DJ seto negirdėję jau tikrai seniai, „O juk čia DJ setas“. Aukštyn nykščius kėlė ir technačiai, ir houseriai, ir stiliams nepriklausantys, ir dredais besipuošiantys, ir taip toliau. Du „IN->“ šūviai ir kol kas abu į taikinį. Trečiojo palauksim iki gegužės, Mantas T. žadėjo nebe muzikos, o vaizdo meistrą – vis kitaip, o gal ir „Go Gaga“ pavadinimas pravėdintas bus.
Sascha Kösch dviejų dienų vizito Lietuvoje metu ne tik tris setus (Kaunas, Radijas, Vilnius) sugrojo, bet ir apie „De:Bug“ daug pripasakoti spėjo. Kad vokiškai kalbančiose šalyse žurnalo nuperka apie 20 tūkst. egzempliorių per mėnesį, kad apie madingus džinsus ir kedus ten rašo tik iš marketinginių paskatų, kad pats rašo beveik visas singlų apžvalgas, kad tik redakcija sprendžia, kieno fotografija pateks ant viršelio, ir to sprendimo neparduoda už jokius eurus. Ir kad visada pirmoje vietoje yra turinys, nors dizaino prasme žurnalas taip pat labai nusisekęs.
Beje, netrukus startuos ir tarptautinė jo versija. Kol kas turbūt tik internete – de-bug.de. Nors tikrai yra ko pavydėti puikiai mokantiems vokiškai – kiek pavyksta suprasti, „De:Bug“ straipsniuose netrūksta įdomesnių pasvarstymų ir atradimų, o pranešimams spaudai šiame žurnale vietos apskritai nėra.
Tokia štai keturių puslapių išvada po pirmojo pavasario savaitgalio. Ir tai ne viskas – nebesiplėsiu pasakodama apie bohemiškąją „Onegino“ versiją, bet opera, nors ir užtrukusi virš trijų valandų, patiko. Jokio žiovulio.
Penktadienis šįkart bus ankstyvas ir užims ketvirtadienio vietą. Puiku. Veiksmų ir judesių planą „Havana Social Club“ susidėliojau dar prieš mėnesį – manau, bent dvi valandas praleisiu toje salėje, kur šeimininkaus Caspa, o dar po valandą skirsiu tropikams ir drum‘n‘bass. Taip visa naktis ir prabėgs, ką daryti, netelpa „Optimo“?! O kovo 11-ąją, matyt, teks paskirti pasimatymą Dasha Rush.

Dasha at Terra from valentinas skopic on Vimeo.

D.D. 2004 - 2011
Degalai SPLINTERDATA