1-800-DAINAD : BŪTA : Kaspadromas, 3D penktadienis, nauji taškai ir rytas garaže

Pavyzdžiui, ketvirtadienis. Ne mėnesį ir net ne metus Mark Splinter ruošėsi šiai progai. O pavyko viskas taip smagiai, kad progos kaltininkas namo išsivežė renginio plakatą, kurį pasikabins studijoje. „Havana Social Club“ liko stovėti vietoje (pranašavau, jog sugrius), bet dar iki Caspa užlipant ant scenos buvo galima jausti virpančias grindis ir sienas. Krito lempos ir degė kompiuteriai. Brap!

Caspa neša atsakomybės už dubstep paplitimą masėse jungą drauge su keletu kitų sunkiasvorių vardų, pavyzdžiui, savo kolega Rusko. Ir, tiesą sakant, džiugu, kad Splinteris ir „HSC“ komanda pasirinko būtent pirmąjį variantą, mat antrasis visai neseniai atšaukė krūvą pasirodymų. Nemanau, kad vertėtų šiandieniniuose Caspa setuose ieškoti gelmės, prasmės ir intelekto taškų, bet, kaip ir po kiekvieno gero roko koncerto, reikėtų pasilikti laiko rezervą pasikeisti marškinėliams. Dropas po dropo ištaško net ir didžiausią pesimistą.

Gana subtiliai ir užtikrintai, belandžiodamas po garažus, nors išvakarėse ir be proto jaudinosi, svečią pasitiko Intakz. Pusę antros šiaip ne taip įsidrasinęs (o gal pagaliau tingulį išvaręs) Caspa įjungė savo USB, o mikrofoną stvėrė MC Rod Azlan. Ir iš tiesų, kiekvienas vakarėlis yra geresnis, jei jame yra MC. Ne pirmą (nors ir ne šimtąjį) kartą Lietuvoje gyvas balsas turtino dubstep šokius, bet Rodas tai darė absoliučiai atsidavusiai. Jis iš visų trijų ekipažo narių (artistus atlydėjo vadybininkas) taip pat bene labiausiai domėjosi Lietuva, klausė pasakojimų apie kovo 11-ąją ir šifravo mūsų vėliavos spalvas. Sveikino su Nepriklausomybe nuo scenos ir visa kita!

Hitai sugroti buvo turbūt visi. Sunku nupasakoti, o ir užfiksuoti (Soundboys.lt pasistengė, kad garsas nepaliktų gyvų, ir, beje, sulaukė komplimentų, kad renginys buvo įgarsintas nepriekaištingai ir ne prasčiau, nei šia prasme kiečiausiuose Londono klubuose, tai yra, „Plastic People“), kas dėjosi, kai buvo mestas „Where’s My Money“, bet būtent tada mačiau rankų miške plėvesuojančius džemperius ir marškinėlius. Vietoj vėliavų!

Buvo ir beprasmis „Swedish House Mafia“ hitas „One“, ir dar pora visiškai naglai dubstep taukais išteptų radijo puošmenų, bet svarbiausia čia juk buvo būtent taukai. Daug taukų, virstančių prakaitu, šis savo ruožtu - euforija. Todėl nei tropikų, nei drum’n’bass salėse šeimininkavę artistai didesnio dėmesio nesulaukė, aišku, gaila, bet turbūt jei už vakarėlį moki keliasdešimt Lt, tai nenorėtum praleisti plakate didžiausiomis raidėmis užrašyto, ar ne? Pagrindinė salė buvo užkišta būtent tokiu kiekiu žmonių, kokio reikia silkių statinėje efektui pasiekti.

Reziumuojant – gera ir pozityvu. Taip pat spalvota ir visaip kitaip (fotoįrodymai kaupiami čia). Visi patenkinti, visų ausys pravalytos, o žarnos apsivertę, ir net festivalinė metalinė tvora prie didžėjaus pulto sulaukė visiško pasisekimo. Nuotraukose atrodo ypač festivališkai! Artimiausią pusmetį, matyt, tokios jėgos klubuose nebesulauksim, bet gal rudeniop?

Žinoma, naivu taip kalbėti, ypač kai atlikėjas groja tris vakarus į savaitę visame pasaulyje, bet patiko ir pačiam Caspa. Kaip jau minėjau, išsivežė plakatą, o savo pesimizmą ir visko mačiusią antišypseną po seto pakeitė į gana nuoširdžius plepalus apie tai, kaip kadaise yra žaidęs krepšinį už Lietuvą, o vėliau treniravo du perspektyvius lietuviukus. Vienas, sakė, buvo juodžiausias iš baltų!

Atsisveikinusi su svečiais Karmėlavoje mečiau monetą ir nusprendžiu visgi tėviškėje nepasilikti. Praleidau, sako, labai labai gerą vakarėlį su Dasha Rush, bet užtai Vilniuje spėjau į 3D koncertą. Taip, „Happyendless“ yra pirmieji pasaulyje, tai pasiūlę žiūrovams, o jiems ant kulnų lipa nebent „Pink Floyd“.

Gal kiek keista buvo ugningo elektroroko klausyti patogiai sugriuvus „Vingio“ fotelyje, bet didžiausias kino teatro ekranas tikrai pridėjo papildomą dimensiją muzikai. O ir keliolika prožektorių, po lygiai padalinti visiems grupės nariams, sukūrė kažkokią moderatiškai sakralinę nuotaiką.

Taip, ir „Golden Olympics“, ir „No Tomorrow“, ir „Power Forever“, ir „Sweet Sweet“, ir dar sauja kitų „Happyendless“ kūrinių dabar įgavo O. Koršunovo režisuotą ir 3D kamera nufilmuotą vaizdą. Vienų natos skendo jūros vandenyje, upės lytyse, kiti gi prakaitavo sporto salėje, spraudėsi į aukštakulnius ar sproginėjo nuo vasaros festivalio scenos. Kai kurie „klipai“ gal buvo per statiški (kad ir konvejeriu važiuojantys produktai, ir tiek), bet iš esmės galiu pasakyti, kad pasibaigus norėjosi dar ir daugiau. Bisas, be abejo, buvo! Pramiegojusiems primenu, kad Vilniuje bus dar vienas koncertas – balandžio 15-ąją. Kituose miestuose – kažkada iki to, tikrinkite kalendorių.

Taip pat penktadienį pirmą kartą leidausi „Gorky“ rūsin, bet pavasarinei mano depresijai žemi skliautai ir keistokai suplanuota erdvė (kolona dengia vaizdą ir t.t.) tikrai nepadėjo. Pasijaučiau slegiama (tikiuosi, taip nebus kiekvieną kartą ten užėjus...) ir to nepakeitė net moteriškas „Souled“ kompanijos d’n’b, todėl paguodą radau „Sattoje“. Labiau kalbinę, nei muzikinę, nors dviejų Žilvinų ir Pako funk venų pjautis tikrai neskatino – greičiau atvirkščiai.

Užtai šeštadienis! Š E Š T A D I E N I S! Stvėriau savo buvusią kolegę ir kambariokę Giedrę, beje, kadaise manęs neįleidusią į „Baltą batą“, ir įvykdėm išties didžią misiją. Dešimt Vilniaus taškų, iš kurių mažiau nei pusė veikia ilgiau nei pusmetis. O kai kurie dar net oficialiai neatidaryti! „Pre-Party“, „Basement Bar“, „Pušku Pušku“, „Berlin“, „311 Buddha“, „Vinchenso Mimoza“... Na, ir „Opium“, „Cozy“, Jogailos kebabai bei „Satta“. Bet tik tam, kad neišprotėtume. Kol kas apie naująjį Vilnių daug nepasakosiu, mat programa buvo skirta rinkti informaciją straipsniui žurnale „370“, bet naujas šio numeris – jau netrukus. Na, bet nepaminėti, kad baras „Berlin“ visai smagiu logotipu savo egzistenciją pradeda Tarkanu ir didžėjumi, trinančiu sau spenelius, aš negaliu.

„Satta“ ir joje šeimininkavę tie patys penktadienį „Gorky“ pavasarį kurstę Simao ir Intakz, be abejo, išrišimą suteikė. Bet siurprizų bei netikėtumų netrūko ir šiame visko mačiusiame bei dar daugiau atlaikiusiame bare. Pavyzdžiui, su visa svita į vidų sugužėję per 180 laipsnių nuo mūsiškio nutolusio naktinio gyvenimo vedliai Vytas Wirux ir Seras Seiton. Intakz, tiesa, prisipažino juos įrašęs į sąrašą. Manau, dabar visiems aišku, kodėl jis kolegų rinkimuose tapo Lietuvos didžėjumi nr. 2.

Dar buvo kostiumuotų vaikinų su kebabais, žieminėse striukėse paskendusių romantikų, kedus nusiiminėjančių didžėjų, miegančių didžėjų, skanduojančių didžėjų, džiazo, klasikos, techno, garažo, netgi visiškai juodo požiūrio į drum'n'bass, taip pat dedikacijų, kūrinių su vokiškomis meilės istorijomis ir šokių ant stalų (ne veltui juk „Satta“ naujų įsigijo).

Buvo ir gerbėjų. Šios, net trys, kiek pasikuždėjusios, bet vis tiek gana netikėtai išstojo prieš Intakz su Simao ir pademonstravo plakatus su širdelėmis ir abiejų vardais. Puikus pasirinkimas, merginos! Labiausiai nepasimetė vidžėjus Vytukas, į ekraną iškart paleidęs pikselinių širdelių laviną. Ir kodėl, kodėl mano išmanusis telefonas serga, kai jo kameros labiausiai reikia? Praktiškai Valentino diena! Tiesa, tokia labai tvinpyksiška. Vėliau ekrane bėgo tokie trumpi literatūriniai tekstai, kaip „WhooooP“, „Forget it“ ar „Caspa“. Visai kaip kažkada „Woo“, kur ekrane baliavoti siūlė „Rut Rut“.

Namo parsiradau tik šeštą, bet iš „Sattos“ tikrai išėjau ne paskutinė. Automobilyje „BBC World Service“ transliavo biblijos ištraukas pramaišiui su opera. Tai tik dar kartą patvirtino, kad viskas šį savaitgalį buvo kiek kreiviau, nei įprasta. Kad taip visados.