„Sapfo Fest“: „Esame tikri pogrindininkai, tęsiantys kažkieno pradėtas, svajotas, reikalingas idėjas ir pridedantys novatoriškų pokyčių, aktualių būtent dabartiniu momentu“
Daina Dubauskaitė 2014-07-24 09:43
Ateinantį savaitgalį Molėtų rajone vyks mano blogui gal kiek neįprastas – nes ne scenų kiekiu ir atlikėjų geografija svarbus – renginys „Sapfo Fest“. Daug nepainterpretuosi, tad cituoju: „Sapfo Fest yra pirmasis nepriklausomas bendruomenės inicijuotas festivalis Baltijos šalyse, kuriuo siekiama įgalinti LBTQI (Lesbian-bisequal-trans-queer-intersex) bendruomenę kovoti su diskriminacija ir išankstiniais nusistatymais bei didinti LBTQI matomumą Lietuvoje ir Rytų Europoje“. Aš tai matau kaip platformą ir galimybę išmokti, sužinoti, atsiverti visoms moterims ir, žinoma, vyrams. Jų ar ne jų.
Muzika ir mano blogas čia net labai „prie ko“ – visai neseniai dalinausi straipsniu „Roke tik vaikinai“, o kolega Tomas Pečkys „Literatūroje ir mene“ ką tik publikavo darbą pavadinimu „Kaip būti feministe popmuzikoje“. Kaip būti, kad galėtum būtum savimi – tokį klausimą kėliau šiemet kovo 8-ąją. Jų, panašių, man kyla kasdien, stebint Lietuvos pop- ir netgi underground kultūrą. Kaip paminėsiu įrašo eigoje, tikiu, kad daug dalykų įvyksta ne iš blogos valios, o tiesiog iš neišmanymo. Sprendžiu pagal save ir savo mintis.
Reikia dirbti. Nebūtinai kovoti, tiesiog kryptingai dirbti ir augti. Tai, kad žmonės susivienija dėl tokių dalykų, man yra liaudiškai tariant nerealu. Apie šį savaitgalį vyksiantį „Sapfo Fest“, jo priežastis ir galbūt pasėkmes man pasakoja ir mano naivius klausimus toleruoja net keli komandos nariai. Ot, ta lietuvių kalba – reikėtų sakyti „narės ir nariai“.
Prieš pokalbį rekomenduoju susipažinti su vakar vakare publikuotu „Sapfo Fest“ manifestu! Ir su visa darnia festivalio komanda.
Pasakysiu atvirai, buvau maloniai nustebinta - iš dalies dėl to ir panorau jus pakalbinti - fakto, kad meninėje programoje nedominuoja tik moterys. Nes man tai dažnai moterų judėjimuose ir jų renginiuose kliūna - „groja tik merginos“, „rodom tik merginas“ ir taip toliau. Nemanau, kad menas ir jo kokybė turi būti vertinami pagal lytiškumą, svarbiausia turinys, kuris ir perduoda tai, kam atstovauja atlikėjas ar kūrėjas. O gal klystu?
Visgi ar organizacinis komitetas irgi mano panašiai, tai yra, ar meninė, muzikinė „Sapfo Fest“ programa yra papildomas manifestas, ar tik laisvalaikio priedas, galimybė atsipūst po paskaitų, ir todėl ne taip ir svarbu, kas ten ir ką gros bei rodys?
Monika-Liudvikas: Mes tikime, kad menas, kultūra ir muzika yra galingos jėgos, įkvepiančios individus keisti visuomenę ir kurti naujo pasaulio ateities vizijas! Todel meninė ir muzikinė „Sapfo Fest“ programa yra papildomas manifestas, nes siekiame sukurti menų ir kultūros erdvę LBTQI teisių ir problematikos tyrinėjimui. Meninė programa skatina dalintis idėjomis, šviestis, ieškoti naujų galimybių ar gilintis į jau pažintus raiškos būdus – todėl ne tik šoksime, bet ir žiūrėsime filmus, rašysime, nagrinėsime priespaudos ir išsilaisvinimo scenarijus, ir skaitysime queer poeziją.
Tikrai sutinkame, jog menas ir jo kokybė tikrai neturi būti vertinami pagal lytiškumą, todėl ir abejojame/klausiame, kodėl Lietuvos Nacionalinių meno premijų laureatų sąraše yra vos 2% moteru – ar visgi manote, kad moterys –‘prastesnės’ menininkės, kurių darbų kokybė 98 % neprilygsta vyriškajai? Mes manome, kad problema slypi kitur, todėl palaikome moterų matomumo didinimą tiek meninėje tiek kitose intelektualinėse ir kultūrinėse Lietuvos erdvėse.
Jūratė Juškaitė (Bardless): Labai svarbu, kas groja ir kodėl. Į „Sapfo Fest“ niekada nekviestume atlikėjų, savo dainų tekstais ar viešais pasisakymais menkinančių kurias nors visuomenės grupes. Taip pat nors šiais metais tarp grojančių daugiau vyrų nei moterų, reiktų pažvelgti į kitas programos dalis, kuriose dominuoja moterys. Taip yra todėl, kad manome, kad marginalizuotos grupės turi kalbėti pačios už save ir apie save. Kad niekas geriau nei mes patys negalime apibrėžti savo patirčių.
Be galo džiaugiamės tiek Grizliu ir Pitonu, tiek „Verslo Rizikos Rezervu“ remiančių „Sapfo Fest“, o kitais metais į muzikinę programą įtrauksime daugiau moterų, kurių šiais metais programoje nesutiksime ne dėl profesionalumo stokos, o dėl to, kad nepavyko suderinti tvarkaraščių.
Kokiais pranešėjais ar pranešėjomis bei temomis programoje labiausiai didžiuojatės? Ką įgyvendinti buvo sunkiausia?
Jūratė Juškaitė (Bardless): Labai didžiuojamės tuo, kad visi lektoriai entuziastingai nutarė prisidėti prie programos, kad nė vieno iš jų vardai ir pavardės neslepiami. Kad drąsiai sakome, kas esame ir kad mūsų nenormatyvūs seksualumai yra vertingi ir gerbtini.
Nesinori išskirti atskirų lektorių, kiekvieno indėlis ir pastangos yra vienodai svarbios. Svarbiausia, kad paskaitos apims platų mūsų istorijos spektrą nuo Antikos iki šiuolaikinių temų, tokių kaip socialinės lyties įvairovė, nukels ir į socialinius judėjimus už Atlanto ir pasakos apie LBTQI išgyvenimo strategijas sovietmečiu, moters geismo moteriai atspindžius grožinėje literatūroje. Arba kaip LBTQI formuoja savo bendruomenės užsienyje ir kaip mes palaikome ryšius vieni su kitais, kas yra be galo aktualu šiandieniame pasaulyje. Matyt, kur eiti, o ką praleisti, spręs kiekvienas dalyvis atskirai, aš tikrai dalyvausiu visose paskaitose!
Ar „Sapfo Fest“ lygiai taip pat rimtai, kaip į LBTQI situaciją, žiūri ir į moterų emancipanciją apskritai?
Jūratė Juškaitė (Bardless): Taip!
Ar daug dalyvių kreipėsi pačios/patys ir siūlė savo indėlį į programą?
Gabrielė Labanauskaitė-Diena: Taip, ir jų vis daugėja. Paskelbus apie festivalį ir jo idėją atsirado norinčių prisidėti – parodyti darbus, skaityti paskaitas, rodyti filmus. Sulaukėme dėmesio iš bendraminčių Europoje – kitų metų programai jie siūlo queer filmus, atvykti sugroti miksą ir t.t. Gaila, programa ne guminė, antra vertus – jau kaupiame idėjų archyvą kitiems metams.
Kaip suradote renginio vietą? Kuo ji patraukli šiam renginiui?
Gabrielė Labanauskaitė-Diena: Pirmąsyk važiuodamos aplankyti sodybos pasukome ne tuo keliu ir įklimpome. Tada ilgai keliavome, ieškodamos mus dominančios vietovės. Nutrynė batai, visos dainos buvo išdainuotos, pagulėta ant žolytės ir sutikta įvairiausių žmonių baltais drobiniais rūbais.
Pagaliau suradome ir „Šironijos“ sodybą. Ten buvome pavaišintos vietiniu sūriu, pagirdytos šalia besiganančių karvučių pienu, tačiau ne tik svetingumas ir ekologija nulėmė mūsų pasirinkimą. Naujosios vietos plotas yra žymiai didesnis už prieš tai buvusią festivalio vietą, turi didesnį vandens telkinį ir nuostabų slėnį miške, kuriame galvojame vakaroti kartu su „VRR“, įvairiais DJ, karaoke, rankų lenkimu ir kitomis naktinėmis linksmybėmis.
Ar sunku prikalbinti rėmėjus dalyvauti šiame festivalyje? Lietuviškų kompanijų rėmėjų puslapyje nemačiau, bet maloniai nustebino Goethe Institut logotipas. Turbūt tokios šalies, kaip Vokietija, atstovai, į iniciatyvą žiūri pozityviau? Ar, kaip čia pasakyti, paprasčiau?
Monika-Liudvikas: Svarbiausi festivalio rėmėjai – LBTQI bendruomenė, be kurių finansinės paramos festivalis galėjo ir neįvykti. Šis palaikymas labai svarbus, jis išreiškia festivalio reikalingumą. Surasti rėmėjus nebuvo lengva, todėl greta bendravimo su organizacijomis startavome kampaniją Indiegogo platoformoje, kad kiekvienas norintis galėtų paremti festivalį.
Na, o greta bendruomenės šiandien mūsų draugai ir partneriai – pačios įvairiausios LGBT ir žmogaus teisių organizacijos, pradedant nuo tarptautinių ir europinių – kaip kad ILGA-Europe (INT), Fundamental Rights Agency (EU) ar Transgender Europe, tęsiant užsienio - Offstream DJ Collective (CHE) ir Goethe’s Institutu (DE) – baigiant nemažu sąrsašu lietuviškų – Asociacija „Lietuvos Gėju Lyga“, Tolerantiško Jaunimo Asociacija, Asociacija „In Corpore“, portalas „Mano Teisės“ ir Gayline.
Lietuviškų organizacijų, remiančių festivalį vis gi daugiau, bet tu teisi tame, kad šiemet Goethe’s Institutas galbūt vieninteliai rėmejai iš Lietuvos, turintys oficialų kultūrinį – ne LGBT – mandatą. Tiesa ir tai, jog ne viena organizacija Lietuvoje, nedirbanti specialiai su LGBT ar žmogaus teisių problemtika, į prašymą paremti sureagavo keistokai, netgi pasimetė – bet tai tik dar karta primena, kokioje visuomeneje gyvename, kur mūsų – queer bendruomenės –matomumas ne tik nepageidaujamas, bet ir neretai stigmatizuojamas. Dėl laiko trūkumo, šiemet nebespėjome bendradarbiauti su keletu svarbių kultūrinių rėmėjų, ir tikimės, kad kitamet sąrašą papildys ne viena lietuviška organizacija.
Gabrielė Labanauskaitė-Diena: Goethe’s Institutas Lietuvoje Jau ne pirmus metus remia įvairias LGBT iniciatyvas, taip pat ir LBTQI organizuojamą „Sapfo Fest“. Sakyčiau, kad jie į esamą dažnu atveju homofišką situaciją Lietuvoje žiūri nei pozityviau, nei paprasčiau, tiesiog labai adekvačiai. Suvokdami netolerancijos priežastis, sąlygotas edukacijos ir kitų švietimo priemonių stokos, dažnai skatina tamsumą praskaidrinančių filmų, koncertų, parodų, seminarų ir kt. užsiėmimų veiklą. Todėl jų parengta ir „The XPOSED International Queer Film Festival“ rekomenduota kino programa šeštadienio vakarą – ne atsitiktinumas, o dėsningai vykdoma instituto kultūrinė politika.
Kaip dėl žiniasklaidos palaikymo? „Stambioji“ turbūt, sąmoningai ar ne, šio renginio apžvalgų vengs?
Jūratė Juškaitė (Bardless): Kol kas taip pasakyti būtų ne visai teisinga: iki festivalio dirbome organizacinius darbus – kūrėme programą, kvietėme lektorius, menininkus ir atlikėjus. Šiuo metu tariamės, kad festivalis būtų nušviestas „stambiojoje“ žiniasklaidoje, jam jau vykstant ir, manau, kad taip tikrai įvyks.
Kas yra tas variklis, verčiantis nesustoti, nenuleisti rankų, aukoti laiką, pinigus, jėgas ir organizuoti renginius? Kas maloniausia po renginio?
Gabrielė Labanauskaitė-Diena: Kalbėti apie tai, kas čia ir dabar aktualu, turi kalbėti dabar. Skamba gal ir labai paradoksaliai ar paprastai, tačiau tai yra tiesa. Daug ką nutylime, praleidžiame pro akis ir ausis, laukdami lyg autobuso stotelėje. Kartais galvojame: štai dabar tuoj, tuoj, atvažiuos greitaeigis pokyčių autobusas, o man beliks į jį įlipti ir pasižymėti rankose pasiruoštą talonėlį. Tačiau kartais pasiruošti mentalinį, dvasinį, psichologinį ar kokį kitą bilietėlį į rojų nepakanka, reikia sukonstruoti visą autobusą. Man atrodo, mes tai ir darome – įvairių specialybių, politinių pažiūrų ir asmeninių interesų individai susibūrė tam, kad sukurtų tiems pokyčiams pradinį atspirties tašką ir galimybę judėti į priekį.
Kokių stereotipų vertėtų atsikratyti prieš vykstant į renginį?
Gabrielė Labanauskaitė-Diena: Kad lesbietės valgo vaikus, gėjai iš tų vaikų prieš suvalgymą atėmė vaivorykštę, kad biseksualės yra tiesiog negebančios pasirinkti vienos lyties ištvirkėlės, kad transseksualai yra išprotėję arba vaikystėje netinkamais žaislais laisvalaikį įvairinę nelaimėliai. Manau, kad stereotipų yra tiek daug, kad visų ir neišvardinsi.
Ką gražaus, įdomaus galėtumėt papasakoti iš prieš „Sapfo Fest“ vykusių panašių susitikimų?
Gabrielė Labanauskaitė-Diena: Šiais metais komanda sudaryta iš daugiau nei dešimties skirtingo požiūrių ir pažiūrių įvairiais klausimais, narių. Žinoma, kad nemažai būta ir ginčų, diskusijų, daugumą tenkinančio kompromiso ieškojimo. Laikui bėgant suvokėme, kad mūsų susitikimai nebeturės pradžios ir pabaigos, jeigu ir toliau dirbsime tokiu principu.
Susiskirsčius į skirtingas festivalio grupeles sprendimų radimas supaprastėjo, tačiau su nostalgija prisimenu karštas diskusijas virtuvėje ant grindų, kažkam gaminant veganiškus biurgerius, kažkam – gurkšnojant alų ir gestikuliuojant. Esame tikri pogrindininkai, tęsiantys kažkieno pradėtas, svajotas, reikalingas idėjas ir pridedantys novatoriškų pokyčių, aktualių būtent dabartiniu momentu.
Gal turite minčių „Sapfo Fest“ vienu ar kitu būdu integruoti į kitus, labiau šia prasme mainstreaminius festivalius? Manau, tai būtų labai sveikintina.
Jūratė Juškaitė (Bardless): Jei atsirastų festivalių, kuriems būtų įdomu kalbėti apie LBTQI problemas, telkti bendruomenes, kurių tikslas būtų ne komercija, o savitarpio pagalba, dalinimasis žiniomis, LBTQI meno aktualizavimas, opresijos mažinimas visuomenėje – labai kviečiame tokius žmones mums rašyti, kalbėtis, galvoti kartu. O dėl integravimo – kodėl būtina intetegruotis į kažką?
Kartais net keista stebėti avangardines pažiūras deklaruojančių renginių organizatorių, jų lankytojų, darbuotojų atvirai seksistinius, homofobiškus, rasistinius veiksmus. Manau, tai ne iš blogo nusiteikimo, tiesiog tokia situacija šiandien. Gal visiems naudinga būtų artimiau pabendrauti?
Jūratė Juškaitė (Bardless): Neabejotinai ir „Sapfo Fest“ yra puiki erdvė tam. Absoliučiai visi, nusiteikę konstruktyviam dialogui, gali atvažiuoti, kalbėtis, kartu su visais dalyvauti edukaciniame procese, dalintis žiniomis ir sužinoti iš kitų.
Galbūt ateityje būtų galima pagalvoti apie projektus su kitais festivaliais, kurie mano kad seksizmui, homofobijai, transfobijai ar kitoms opresijos rūšims nėra vietos jų renginiuose, ir prisidėti prie tokių iniciatyvų.
Kokia festivalio augimo vizija? O gal idealiu atveju, kai visi tikslai bus pasiekti, tokio renginio paprasčiausiai nebereikės?
Monika-Liudvikas: Mūsų vizija yra augti kartu su festivaliu. Siekiame pritraukti kuo daugiau dalyvių, kurie galėtų pasisemti teigiamos patirties iš festivalio kuriamos erdvės bei atmosferos. Bendruomenės saitų tvitinimas yra atspirties taškas queer ir moterų atstovavimui Lietuvos politinėje bei visuomeninėje erdvėje, todėl šiais metais festivalio programa pasipildys nauja dimenisja, kuri leis užmegzti dialogą su visuomene ir viešai ‘coming out’inti visoms/-iems norintiems. Siekiame patys išsilaisvinti is stereotipiniu pančių, binarinės lyčių sistemos gniaužtų ir priespaudos, taip pat skatiname Lietuvos visuomenę pripažinti queer egzistavimą ir marginalizavimą, ir darbų sitoje srityje dar laukia nemažai. Net gi jei vieną dieną ir pavyktų priartėti prie siekiamybės, vis tiek atsirastų naujų, nepažintų ir kitokių skaudulių ir erzulių.
Gabrielė Labanauskaitė-Diena: Abejoju, ar nebereikės. Švedijoje, progresyviausioje LGBT klausimais šalyje, iki dabar vyksta eitynes, konferencijos, festivaliai. Tobulėjimui ribų nėra. Kaip ir visi kiti socialiniai, meno ar muzikos renginiai, norime augti, plėsti savo ir visuomenės akiratį, atreipti dėmesį į įvairiausius klausimus ir juos spręsti. Dar paprasčiau tariant – prasmingai ir kūrybingai gyventi, suteikiant galimybę prie išsilaisvinimo, moterų emancipacijos prisidėti ir visiems norintiems.
Daugiau apie programą, atvykimą ir kt.
Sapfo Fest @ Facebook
D.D. 2004 - 2016
Degalai Mushroom CMS