Valio!
Daina Dubauskaitė 2006-01-03 00:00
Apsisprendžiau, nurimau, palydėjau, sutikau, pailsėjau. Išėjo beveik taip, kaip ir visus praėjusius metus - o jei tikėtume prietarais, tai ir šie ne liūdnesni bus.
Penktadienį, nors ir turėjau įtarimų, kad daugelis ištaikys progą ir pagaliau ilsėsis tarp dviejų švenčių, laiko prie televizoriaus neleidau. Refleksai tokie… Taigi užsukau į "Play", bet vakarykštėmis linksmybėmis ten kol kas nekvepėjo, o visus naujus įrašus kažkur pametęs Pikselis nostalgiškai leido senus gražius hitus.
Vakarėlių kalendorius irgi ilsėjosi ir pasiūlymais nežongliravo, tad nusprendžiau patikrinti naują dviejų neblogai pažįstamų dalykų mišinį - "Gravity" ir "Backdoors". Girdėjau kalbant, kad nuo šiol ši sintezė vyks kas mėnesį - vadinasi, patekau į naujo ciklo krikštą! Tačiau kiti lankytojai, jei ir džiaugėsi tuo, tai jausmų neatskleidė ankstyvu pasirodymu klube ir Pupa praktiškai šildė pat save.
Situacija visai netikėtai pasikeitė gal per 15 minučių ir kito "Backdoors" nario Rubeno brolį Sejnehun pasitiko jau visa būsimų gerbėjų minia (beje, apylygiai sudaryta iš "Stereo45" kastos ir tų, kurie "G" lankosi bent jau kas antrą vakarą). Sergio muzika iš karto skambėjo savai ir suprantamai, o live užsitęsė gan ilgai - matyt, ne man vienai ispaniška (oi, kaip banalu, žinau - tiesa, flamenko ten tikrai nebuvo, bet prisiekiu jautusi karštą saulę) nuotaika patiko. Vėliau Rubenas kiek pritrenkė savo labai jau progressive pradžia, bet greit viską sustatė į savo vietas. Staiga už grotuvų stojo Sergio - matyt, niekaip pavargti nesugebėjo. Ir šokėjų nevargino, o tik vis aukščiau nuotaką kėlė.
Žodžiu, būtinai reikės atidžiau sekti kasmėnesinius "Backdoors" nuotykius (ir visai nesvarbu, kad "Gravity" sutiktam Povilui pavadinimas asocijuojasi su analiniu seksu). Taip, belinguodama, vakarėlį ir baigiau - vis dėlto šeštadieniui pataupyti jėgas atrodė visai protinga.
Dvyliktą pasitikau viename iš Užupio kiemų, skambant "So tell the girls that I am back in town", mojuodama bengališka ugnele, na, ir, žinoma, su draugais, ne pačioje gausiausioje minioje. Juk kam tie nereikalingi praeivių bandymai nerišliai pasveikinti ar koks butelis galvon?
Bet jau po poros valandų pusčiausi padus ir ėjau į šokius - juk tiek daug įvykių, kuriuose krūvos pažįstamų, kad bent užsukti ir pasilabinti labai magėjo.
Prieš "NY efektą" vos atsilaikiau - "Head and Shoulders" man patinka vis labiau... Tik labai jau nedaug teko jų išgirsti - ėmė ir baigė. Tuomet kažkuris iš vokiečių užėmė vadovaujančią padėtį, ir, turiu pasakyt, minia klausė be kompromisų. Visi atsidavusiai iškėlę rankas! Jos ir ŠMC rūsys atsidavė 1999-aisiais, buvo nuoširdu ir šaltai šilta.
Kol neužvaldė ir Berlynas (viena draugė po to skundėsi, kad laiku nespėjo pabėgti ir šoko iki 7-os), pėdinau toliau. Neįtikėtinai ramiai mane sutiko Vokiečių gatvė - beveik be praeivių ir be jokios grėsmės. Puiku! Turėjau progą metų sandūrą apmąstyti.
Vėliau tam laiko nebuvo visiškai - vos tik pravėriau "Salero" duris, mane įsuko šampano, šypsenų, bučinių, šokių ir muzikos sūkurys. Ir toli gražu ne tik jau į sienas ten įsigraužęs electro - vos spėjusi prisėsti iškart buvau iškviesta šokiui pagal "Ice Ice Baby"! Seniai žinau - kuo mažiau vietos, tuo šokti smagiau. Tad tą ir dariau visą trumpą valandėlę. Tuomet su nemaža kompanija patraukiau į savo paskutinį pirmosios metų nakties tašką - "Cozy".
Ten, atrodo, visi buvo dar girtesni ir dar labiau prisimerkę arba tai tiesiog dar labiau išryškėjo. Gal dėl to, kad iš pačios jau visi šampano burbuliukai buvo išlakstę? Taigi šokiai vyko jau kiek komplikuočiau, didelė dalis mieliau rinkosi rymojimą ant baro (beje, nors ir simpatiški tie "Cozy" barmenai, labai jau sukčiavo tąnakt - tai keturi, tai aštuoni, tai dešimt už tą patį...) ar knapsojimą sofose, bet buvo ir būrys tokių, kurie nuoširdžiai reagavo į Bij ir diskomafijozo Sauliaus leidžiamas praėjusio amžiaus rūgštines nuotrupas.
Šiems pasirodymą parade baigus stojo "Nesakyk mamai" ir nuo tada muzikos jau nebeklausiau - sunku buvo susivokti jos esmę, o ir mieliau dalijausi prisiminimais bei viltimis su sutiktais šventėjais, kurie, kaip ir aš, iki paskutinės minutės prisipažino dvejoję, kaip, ką, kur ir su kuo. Tokia tat neapsisprendėlių karta…
Šiek tiek pasvirę, bet tikrai dar kupini linksmybių, šventėje netrukus pasirodė ir plokštelėmis nešini "Partyzanai". Jei neklystu, jie maratoną ir baigė, na, o jei atsirado dar koks šaunuolis, po jų grojęs - mano pagarba jam už ištvermę, nes paskutinius šventėjus barmenai iš "Cozy" išprašė tik sekmadienio vidurdienį…
Spjoviau į taip sunkiai prieinamus taksi (vien skambučiams gaila pusės valandos brangaus laiko) ir mielai pasinaudojau troleibusu - labai įdomu šiek tiek po septintos stebėti darban važiuojančius žmones… Gal kiek ir gaila jų.
Veiklos įnirtingai ieškojau ir sausio 1-ąją, išsimiegojusi - vieni dar šventė (tik jau gan zombiškai), kiti kovojo su sveikatos problemomis, o treti miegojo… Tik vakarop radau kompanijos į tą patį "Cozy" užeiti. Ten tvyrojo ta pati netvarka, tiesa, vakarykščių dalyvių sutikau vos porą - visi kiti kažkokie keistai jauni ir nematyti buvo susirinkę. Kadangi trečią naktį iš eilės klausyti Rubeno ir Pupos nelabai beturėjau noro, čia savaitgalis ir baigėsi.
Man šventė vis dėlto įvyko. Kažkaip vis kitaip buvo nei kas savaitgalį. Kur slypi paslaptis - dar nežinau. Et, su! Gerų šokių ir miksų, neskaudančių kojų ir jokių pagirių tau šįmet.
D.D. 2004 - 2016
Degalai Mushroom CMS