1-800-DAINAD : ARCHYVAS : OMNI.LT SAULĖGRĄŽOS : "Where are you from?"

Scena Karmėlavos oro uoste kraupiai priminė kad ir "Titaniką" - ištisos šeimos su močiutėmis, vaikais ir anūkais susipakavę paskutinę mantą laukė lėktuvo, skriesiančio geresnio gyvenimo link. Geltonas kasas ir rūtų vainikėlius tėvynėj nusprendė palikti ir visas būrys dailių lietuvaičių, rimtos išvaizdos palydovų vedamų. O turistų, tiek Anglijos apžiūrėti vykstančių, tiek grįžtančių namo po lietuviškų linksmybių, buvo juokingai mažai. Patys kalti!

Kadangi Londonas buvo tik kelionės pradžiai skirtas, laiko daug neturėjom. Bet užteko ir tų poros valandų, Oxford Streete praleistų, įsitikinti ta multibeprotybe, mieste besiveisiančia. Smagu ir gražu, tik kažin kaip jie visi tuos drabužius, nepamatuojamus dėl nesibaigiančių eilių ir profilaktiškai vis ant žemės suverčiamus bei pamindomus paskui nešioja?

Man labai patinka, kai anksti temsta, ypač savaitgaliais. Tada nesigėdindamas gali daug gerų vietų aplankyti... Kad ir "Zebranos" Carnegie Streete - kažkas panašaus į "Cozy", tik, žinoma, vietos triskart daugiau. Apačioj neužsibuvom, nes šokiams dar jautėmės per daug ankstyvi, o štai laundželis viršuj suviliojo ilgesniam laikui. Medis, veidrodžiai, žvakės, downtempo - lyg ir nieko naujoviško, bet jauku be galo. Tiesa, uždarė viską vienuoliktą - tokios ten tat alkoholinės taisyklės. Klubai ir tie - daugelis iki dviejų teveikia. Keista, ką?

Bet ne visi tokie jau pavyzdingi - "The End" ir "AKA" iki pat paryčių šokom. Nuotykiai jau nuo įėjimo prasidėjo - apsauginė mandagiai mano rankinuką kraustė, kramtomąją gumą atėmė (sakė, galėsiu paskui pasiimti - aišku, pamiršau), tuomet ištraukė ketanovo dėžutę ir, galvoju, atims ir šitą turtą, bet staiga užklausė: "Where are you from?". Lietuvė aš, sakau. Aaaaaa, o aš - lenkė, žinau vaistus šituos, labai geri, padės tau rytoj, šū. Ir įdėjo dėžutę atgal. Cha.

Vidus visai neapakino. Betgi seniai aišku, kad vakarėlio kokybė nuo milijonų, į klubo baldus investuotų, toli gražu nepriklauso. Todėl pirmiausia reikia minėti, kad vakaro žvaigždės buvo "Layo & Bushwacka"! Seniai jau žinomi ir mylimi vien dėl "Love Story". Reziduoja "The End", taigi nieko keista, kad užklupau juos ten. Et... Gal geriau būtų buvę ką visai negirdėto rinktis, nes dabar nesupratau, ar čia man blogai kažkas, ar aniems. Neįdomu visiškai, loginės sekos tarp kūrinių ieškoti neverta, šokinėja vyrai nuo tribal iki "Donna Summer", tai ką jau čia... Gerai, kad dar ir "AKA" čia pat, ir bilietas tas pats galioja, tai grūdomės ten. Taip, žmonių tai tikrai daug - bet čia, sako, visada jų tiek. Anglams apskritai vardai ant skrajučių nelabai svarbu - natūralu, juk nereikia nei metų metus atvykstant laukti, nei nervintis, kad nieko nevyksta, tik semk rieškučiomis gėrybes.

"AKA" diskžokėjas (užmušk, nepasakysiu, kas toks...) visai mielu ir, kas be ko, išlaikytu pleilistu džiugino - pradžioj breiksai, tokie lengvučiai, kojas kilnojo, vėliau viskas link "partyzaninių" hitų pasisuko. Ne tokie mes jau ir atsilikę - londoniečiai spiegė ne ką mažiau.

Patogumo ieškoti nevengiau bei pasiūlytos VIP apyrankės neatsisakiau. Wow! Tas "vipas" labai smagiai virš salės pakabintas, tilteliais apraizgytas, vaikštai sau pirmyn atgal ir linksminiesi - o dar sofos toli gražu neužsėstos laukia. Susipažinom su latvėm, nesuprasi ką ten veikiančiom, dar su keletu nenusakomos tautybės ir kartais net lyties personažų... Taip ir nepastebėjom, kad jau rytas, licencija baigiasi ir reikia eiti. Deja, legaliuose klubuose ten nebūna taip kaip pas mus - "dar vieną, dar vieną gabalą" ir žiū, jau aštuonios - net aistringiausi plojimai, sako, nepadeda.

Sekmadienį, nė kiek nepailsėjusi ir dar pasiklydusi traukiniuose (pasirodo, ne mes žiopli buvom, o bėgiai remontuojami, bet pykti vis tiek pykau) jau skubėjau į Braitoną. Ten viskas vėl kitaip. Apie kitą britų sostinę - ryt. Arba poryt...