„Berlin Festival 2010“: Pusiau įvykęs
Daina Dubauskaitė 2010-09-15 00:00
Viena vertus - fantastinė vieta ir stiprus pagrindinių žvaigždžių rinkinys. Kita vertus - nesubalansuota programa ir visiškas neapsižiūrėjimas elementarioje organizacijoje. Kokį balą rašyti "Berlin Festival", kuriame pirmoji naktis nutraukta vos įsibėgėjus, o antroji sutrumpinta iki vienuoliktos vakaro? Matyt, galutinį įvertinimą parašys visi keliolika jame dalyvavusių tūkstančių, kai festivalio atstovai baigs teisintis.
Rengti festivalį sudėtinga. Rengti festivalį miesto centre - dar sudėtingiau. Jei miškuose dažnai trukdai tik tolimiems kaimynams ir žvėreliams, betono apsuptyje reikia daug atidžiau klausyti to, ko iš tavęs reikalauja gaisrininkai, policininkai ir kiti ramybės, tvarkos bei rimties saugotojai. Be to, jei prieš keletą mėnesių kitame Vokietijos gale įvyko nelaimė, viskas dar komplikuočiau. Taigi... Na, bandau įvykius išdėstyti chronologiškai, tada viskas neatrodys taip blogai.
Pradžia - tarp pirmojo ir antrojo pasaulinių karų, kai Berlyne iškilo tuomet vienas didžiausių pasaulio oro uostų ir netgi didžiausių pastatų - Tempelhof. Daugiau ar mažiau įspūdinga ir tampriai su šaltuoju karu bei Berlyno siena susijusi jo istorija baigėsi 2008-aisiais, kai nepaisant įvairių protestų oro uostas visgi buvo uždarytas. Na, jis beveik miesto centre, priežasčių rasti nesunku. Bet jau 2009-aisiais į nenusakomo dydžio, pločio, aukščio, įspūdžio patalpas įsisuko menininkai. Mados šou ir muzika. "Berlin Festival" čia persikraustė iš apleistos stoties, ir išties išlošė. Pernai girdėjom gandus, šiemet tikrinam patys.
Į Berlyną pastaruoju metu nusigauti nepaprastai lengva ir pigu. Koks šimtas ar dar mažiau litų, ir jau lipi į "Ryanair" lėktuvą Karmėlavoje, o po valandėlės leidiesi Schonefelde. Penktadienio rytas. Apeini visus svarbiausius ir jau numylėtus taškus su kvapais, vaizdais, skoniais ir garsais, pasisveikini su objektais ir namais. Vėlyvą popietę ateina metas festivalinti. Vos kelios stotelės U6 linija, posūkis už kampo, ir išvysti imperialistinio didumo Tempelhofo rūmus. Eilė norinčių bilietus iškeisti į juosteles ant rankų labai ilga, bet ir juda neįtikėtinai greitai. Kaip gi čia?
Viskas paprasta. Oro uostuose gi būna daug "check in" langelių. Ne išimtis ir Tempelhofas - šįkart ne bagažą atiduoti ir pasus rodyti reikėjo, o minėtas juosteles atsiiminėti. Nuobodžiaujantys prašalaičiai sėdinėjo ant "bagažo diržo", kuris jau dveji metai kaip nesisuka. Priešingoje pagrindinės oro uosto salės pusėje - penktadienį vis dar vykusios muzikos mugės "Popkomm" likučiai. Ir tada jau vartai... Patikra!
Skysčių, kaip ir tikrame oro uoste, toliau neštis niekas neleido. Visa kita - laisva valia. Rūkoma beveik visur, geriama ir valgoma - taip pat. Triukšmaujama, šokama ir dainuojama. Praėjus nebeegzistuojančios pasų kontrolės postą pakvietė ir laukas - tiek daug lauko, kad akys neaprėpė, o širdis nesuvokė. Tilptų šimtas tūkstančių ir dar vietos liktų. Na, bet didžioji erdvės dalis - už tvoros.
Mes turėjom vieną pagrindinę sceną, dvi mažesnes šoniniuose angaruose, mobilią diskoteką ir dar porą taškų su muzika. Šimtą viešojo maitinimo kioskų, pusšimtį barų, porą tuzinų marškinėlių, įrašų ir auskarų prekeivių. Viskas kaip visur.
"LCD Soundsystem", ir taškas
Mažiau man ir pakeleiviams pažįstami vardai ir pavadinimai festivalyje grojo jau nuo antros popiet. Mes gi laukėm tų, dėl kurių verta sukarti ir tūkstantį, ir daugiau kilometrų. Belaukdama tikrinau ir belgus "Goose", bet, atrodo, jų traukinys jau nuvažiavo prieš keletą metų. Tikrai - tuomet Roskilėje jų koncertas pasirodė laiku, vietoje ir spalvingas, o dabar teliko krapštyti iš ausų papelijusį gitaros ir sintezatoriaus kūdikį. Be to, nedžiugino ir vieno iš angarų apšvietėjų darbas - atrodo, tokia muzika ir kuriama stroboskopams, bet kur jie?
Didžiojoje scenoje stroboskopų buvo visi ŠEŠIOLIKA. Šviesos, surikiuotos keturiomis eilėmis, ir discoballas, kurį primena vienas pagrindinių Berlyno simbolių, pamojavo ne itin originaliam dainiui Adamui Greenui ir padarė vietos "LCD Soundsystem". Nuoširdžiai tikiuosi, kad kalbos apie tai, jog trečiasis niujorkiečių albumas yra ir paskutinis, nėra melas. Trys labai skirtingi ir tuo pačiu praktiškai tobuli darbai, iš trijų grupės raidos etapų suklijuota turo programa.
Kaip galima pradėti kažkuo kitu nei "Us VS Them"? "The time has come, the time has come, the time has come", ir taip šimtą kartų. Gitaros virpėjo, dvigubi būgnai palaikė joms gyvybę, privalomas kiekvienos hipsterių grupės atributas - moteriškos lyties sintezatorių valdovė - davė iš peties. Visai neilgai teko laukti ir bene akivaizdžiausio ir todėl silpniausio kūrinio iš "This is Happening" - "Drunk Girls". Tokių keliolikatūkstantinėje minioje apstu, nors alus festivalyje ir ne pats pigiausias.
Daug įdomiau buvo išgyvenus iki "Daft Punk Is Playing At My House". Ir nors atpažįstami akordai į interliudą pynėsi jau kurį laiką, tik nuo pagrindinio gitaros įžengimo minia sukilo ant ausų. Skambėjo visai kitaip, nei 2005-aisiais, kai buvo išleistas. Taip, kaip turi skambėti šiandien, ypač jei šiandien - geriausia tavo gyvenimo diena.
"All My Friends"? Žinoma. Tada galėjom apsikabinti, nors tik trise penktadienį "Berlin Festival" pasiekėm. Tiksliau, vos rankom sumušti - vietos nedaug, vokiečių alkūnės aštrios, o ir stoviniuoti nebuvo kada. Balso stygos paruoštos, metas dainuoti iš visos širdies. "I Can Change", sakė penkiasdešimties metrų atstumu stovintis James Murphy, ir tikrai tikėjau, jog net didžiausias šunsnukis gali pasikeisti, jei yra dėl ko. Meilė... Beje, įraše šiaip jau nepriekaištingai skambanti albumo puošmena oro uoste nušvito dar ir "erasuriškom" spalvom.
Vienintelis dalykas, dėl kurio festivaliniai koncertai kiek skaudina - jie būna liūdnai trumpi. Todėl beliko "Tribulations" ir "Yeah!", kuris pabaigai lipo taip pat smarkiai, kaip "Us VS Them" pradžiai. Diskotekinis rokas ar rokenrolinė diskoteka - trumpa valandėlė su "LCD Soundsystem" buvo verta visų maldų, pinigų, sapnų ir aukojimų. Teko prisėsti.
Kažkas skubėjo pas Robyn, kurios vardas, tiesą sakant, man šio festivalio lineup'e derėjo mažiausiai, kažkas ėjo ieškoti neatrastų vietų oro uoste. Ne visur buvo leistina eiti, bet taip dar įdomiau, ar ne? "Editors" pasirodė labai jau rokeriškai liūdni - tikrai ne penktadienio nakčiai. Tiesa, pagal planą tikroji "naktis" turėjo prasidėti maždaug antrą - trečią valandą, su visais Fatboy Slim, "2manydjs", Shir Khan, Axel Boman ir tuzinu kitų. Bet...
Iki "bet" - dar du laukti vardai. Fever Ray visa savo esybe apėmiau pernai "Melt!", ir gaila, bet per keturiolika mėnesių švedės "The Knife" dalininkės programa ne ką tepasikeitė. Į lazerius besitransformuojantis garsas, tiesa, vis dar pjausto it patrakęs. Noriu daugiau.
"Caribou"! Nuo vasaros pradžios "YouTube" gaudytos turo iškarpos žadėjo kažką stebuklingo, ir neklausiau nė kitur kanadietį elektroniką ir gyvą jo grupę jau mačiusių draugų niurzgėjimo. Deja, kelionės proga nemiegu papuošta naktis ir visa diena "ant kojų" Berlyne neleido įsijausti į išties labai guldančiai lėtą ir paranojiškai ramų pasirodymą. Paskutines viltis ir jėgas sukrovėm į "Odessa", bet ir tai nepakėlė aukščiau, nei angaro lubos.
Nusprendę, kad galim gyventi ir be Fatboyslim, tą vakarą su festivaliu atsisveikinom. Ir ne be reikalo. Pasirodo, vos mums Tempelhofą palikus tai padaryti teko ir visiems kitiems -iolikai tūkstančių, nes festivalis buvo nutrauktas dėl saugumo. Nes...
Kur dingo pusė festivalio?
"Editors" koncertas pagrindinėje scenoje buvo paskutinis, jis baigėsi prieš vidurnaktį, tuomet intensyvėjo veiksmas angaruose ir mažosiose salelėse. Pasirodo, taip neprotingai anksti programa "Main stage" baigta ne atsitiktinai. Itin garsiai muziką Berlynui transliuoti festivalis galėjo tik iki vienuoliktos vakaro, tokį leidimą išdavė savivaldybė - jau kalbėjau apie tai, kad urbanistinį tokio masto veiksmą įvykdyti tikrai sudėtinga.
Ką tai reiškia? Tai, kad keli tūkstančiai žmonių vienu metu ėjo link vieno arba kito angaro. Ploto, kaip minėjau, pakankamai, visgi erdvės buvo atskirtos tvoromis ir siaurais varteliais - jų plaukiantiems į kiekvieną angarų buvo po penketą. Išėjimas - taip pat pro vartelius. Natūralu, kad srovę teko stabdyti. Ir patys bekeliaudami į "Caribou" buvom trumpam įstrigę. Tiesą sakant, kai aplinkiniai pradėjo minėti "Love Parade", tapo kiek nejauku. Na, bet pastovėjom gal tris minutes... O angaras tikrai nebuvo kupinas. Visgi festivalis penktadienį nutrauktas būtent dėl šių grūsčių.
Žinia apie ne laiku baigtą penktadienį ir nepagrojusius jau minėtus diskotekų didžiavyrius pasiekė begulinėjant žaliame parke Mitte rajone. Šeštadienio poilsis netikėtai sutrumpėjo, mat teko nieko nelaukus grįžti į Tempelhofą. Programa pakeista gana drastiškai - visas veiksmas turi baigtis dar iki vidurnakčio, taigi pagrindiniai atlikėjai paankstinti, sugrūsti arčiau vienas kito, o daugelis "mažųjų" išvis dingo.
Tyla diskotekoje taiso nuotaiką
Šiaip ne taip spėjom į elektrosintetikpoperius "Lali Puna". Dar vienas absurdas - programa jau ir taip sustumta iki negalėjimo, bet soundcheck'as vyko net pusvalandžiu ilgiau, ta proga ir pats koncertas tetruko trisdešimt minučių. Su nemalonia technine pertrauka viduryje ir visiškai nederėjusiu vokalistės-klavišininkės balsu... Kiek buvo įmanoma, tiek pasimėgavom.
Greitai greitutėliai sprukom į "Soulwax". Trečias kartas nemeluoja! Tikrai, kažkaip sugebėjau belgus matyti ir ten, ir šen, o kur dar jau keliskart gyvai girdėtas vis tas pats "2manydjs" įvadas... Na, pastarajai programai, nors ir planuota, "Berlin Festival" vietos nebeliko, tad kostiumuotoji projekto dalis į savo pareigą pažiūrėjo labai jau rimtai. Varlytės atpalaiduotos, hardwaras paruoštas, būgnai įtempti - ah yeah! Nuo pirmos sekundės prakaitas ėjo lauk kartu su blogom mintim ir kelioniniu erzeliu. Baliavojom, nors aplink tik nepažįstami veidai, bet jie tokie patys laimingi, tad nė nekyla abejonė - mes buvom geriausioj miesto diskotekoj. Vis dar įnirtingai šviesu - septynios vakaro!
Pasitenkinau pusvalandžiu - iš tiesų užteko ir "E Talking" - ir moviau pas Chilly Gonzales. Patakiau ant Bethoveno "Elizai" primenančios "Take Me To Broadway" pabaigos, tapau meilės iš pirmo žvilgsnio scenoje liudininke - vieną kūrinį Gonzalesui padėjo atlikti naginga pianistė Emilie iš publikos. Tada dar įvertinau, kaip visai neblogai galima fortepijonu skambinti kojomis, išvydau ant scenos su visu savo aparatu užsiropštusį Boys Noize - tam, kad drauge sugrotų "Never Stop" - koncertas baigėsi. Bet net ir dvidešimties minučių užteko įsitikinti kanadiečio multiparakiškumu.
Boys Noize, ką tik talkinęs Chilly, jau šeimininkavo didžiojoje scenoje. Kiek padvejojome tarp pjūklais ginkluoto vokietuko ir raumeningą kūną angare demonstravusio Tricky, bet pastarasis buvo per toli, o Boys Noize - per monotoniškas. Ką veikti belaukiant "Hot Chip"? Pirmas pasirinkimas - tekila su ananasu ir čili pipirais, antras - currywurst, trečias - "Silent Disco"!
Šokiai apsimestinėje tyloje su "Sennheiser" ausinėmis buvo jei ne geriausias, tai tikrai juokingiausias festivalio momentas. Keli šimtai žmonių siaurame gardelyje, du didžėjai ir dvi radijo bangos. Vienoje - lengvas electro, kitoje - "Shout Out Louds" ir panašios gitaros. Abi bangos turėjo savo "zavadylas" su mikrofonais, iš kurių signalas taip pat ėjo į ausines. Kai reikėjo, klaupėmės, kai reikėjo, klykėm, o žmonėms be ausinių atrodėm mažų mažiausiai idiotai. Fantastika. Ir ideali išeitis visoms pareigūnų kamuojamoms Vilniaus terasoms! Tik gal jau kitais metais...
Ir paskutinis koncertas. "Hot Chip"! Šimtą metų labai nuoširdžiai norėjau juos pamatyti, nors, kaip ir apie "Caribou", nuomonių buvau girdėjusi labai spalvingų. Šįkart lūkesčius rezultatas netgi viršijo. Stovėjau sau laukdama koncerto įsispraudusi į vokiečių jaunimą ir po nosim niūniavau "Boy From School". Aplinkiniai kažkaip ironiškai šypsojosi, bet, cha, pirmasis kūrinys ir buvo tai! Pasijaučiau lyg jau šimtąją valandą koncerte dalyvaučiau - taip jaukiai ir keistai atpažįstamai viskas skambėjo, o muzikantai po sceną ridinėjosi.
Kaip ir "LCD Soundsystem" atveju, į valandėlę festivaliuose "Hot Chip" kiša viską, ką turi geriausio. Verkti norėjosi per "One Pure Thought", bučiuotis - per "One Life Stand", drauge su "Hot Chip" šokinėti įsitvėrus gitarą - per "Over And Over". Visas pasirodymas persmelktas tyros ir kvailos meilės, o geresnės pabaigos, nei "Ready For The Floor", nė Algimantas Čekuolis nebūtų galėjęs sugalvoti.
Nors įjungėm šeštą pavarą, dar vieno kamščio išvengti nepavyko. Jis pasitiko prie įėjimo į metro, kurį budriai saugojo pareigūnai. Jau geriau palaukti gryname ore, nei įstrigti besigrūdant į traukinį, tikra tiesa. Juolab kad išradingi vokiečių reiveriai dar vieną mobilią diskoteką surengė ir prie stotelės. Ir jokia policija nieko jiems negalėjo pasakyti...
Ketinom iki penkių ryto šokti festivalyje, tada keliauti tiesiai į kitą oro uostą ir skristi namo. Kadangi buvo vos vidurnaktis, traukėm į nelabai madingą, bet vertingą Berlyno rajoną Wedding ir laiką leidom veiksmo centru paversto baseino bare.
Sekmadienio rytą grįžusi namo puoliau skaityti atsiliepimų. Ką gi, taip paprastai viskas čia nesibaigs - tiek vokiečiai, tiek iš kitų šalių į festivalį važiavę žmonės nori savo pinigų atgal, ir, manau, jie teisūs. Tik pagalvokit - planuoji, dėliojiesi, išleidi kelias dešimtis eurų bilietui, gal net perki lėktuvo bilietą, užsisakai viešbutį ir... Pusės nepamatai ir dar esi priverstas ieškoti naujų pramogų. Na, pastarųjų Berlyne tikrai netrūksta, juolab kad tuo pačiu metu vyko ir "Berlin Clubnacht", ir jungtinis "Underworld" bei Armin Van Buuren pasirodymas "O2" arenoje.
Tikrai keista, kad toks nesusipratimas, nuliūdinęs tūkstančius, įvyko tvarka ir sąžiningumu pasižyminčioje Vokietijoje. Žinoma, saugumas čia ima viršų. Bet ar reikėjo tuomet parduoti tiek daug bilietų, kad jų turėtojai "užkimštų praėjimus"? Festivalio atstovai pastarajame savo pranešime aiškina, kad žmonių kiekį didino norėdami surinkti įspūdingą programą. Nei vilkas sotus, nei avis sveika, tik žmonės piktinasi ir grasina daugiau į "Berlin Festival" nevažiuoti.
Asmeniniai mano jausmai - dvejopi. Užbūrė ir pakirto kinkas Tempelhofo oro uosto didybė, gaivino gulėjimas ant betono, akis glostė horizonte dūzgiantis miestas ir... minaretai, jausmus gvazdikais išdabino tie keli išvysti koncertai. Bet... Juk tikrai norėjau ir planavau daugiau. Ir žmonės tikrai turi teisę gauti tai, už ką mokėjo, o ne santraukas ir ėjimą į niekur trečią nakties. Kokia festivalio ateitis - neaišku. Ar organizatoriai ištaisys savo klaidą - taip pat. Buvo kalbama apie nemokamą koncertą visiems, turintiems festivalio juosteles, bet kiek užsieniečių dėl tokio renginio skris į Berlyną? Protingiausia išeitis būtų solidi nuolaida kitų metų bilietui. O išeities ir sprendimo reikia jau dabar, kitaip gali būti tiesiog per vėlu.
P.S. Tempelhofas gyvas ne tik šio festivalio metu. Ketinantiems netrukus aplankyti Berlyną sufleruoju apie mega mega reivą tose pačiose kadaise lėktuvus globojusiose erdvėse. Lapkričio 6-ąją - "BerMuDa" su Paul Kalkbrenner, "Booka Shade", Richie Hawtin, Sven Vath, Henrik Schwarz, "Tiefschwarz" ir sauja kitų.
D.D. 2004 - 2016
Degalai Mushroom CMS