1-800-DAINAD : ARCHYVAS : PRAVDA : My Hero: Annie Nightingale

Keista rašyti apie žmogų, kurį vadinu savo herojumi. Dar keisčiau buvo su Annie Nightingale kalbėtis telefonu – tiek daug norėjosi paklausti, tiek daug įsiminti ir, be abejo, pakartoti. O tai, jog Annie vardas tikrai ne visiems mano aplinkos žmonėms kažką sako, rubriką „My Hero” daro įdomia mažų mažiausiai man pačiai. Jei po to įsijungsi BBC Radio 1 (šiemet britų ruporas švęs 40-metį) – dar geriau.

Annie, gryna londonietė, žurnalistės karjerą pradėjo Braitone ir ten nugyveno ne vienerius metus. Dirbo spaudoje ir televizijoje, kol vieną dieną užsimanė į radiją. Tais laikais BBC Radio 1 dirbo vien vyrai, taigi iš karto nepavyko. Teko tikinti ilgai! „Iki šiol nesuprantu, kodėl ten patekti buvo taip sunku. Ilgai beldžiausi į duris ir galų gale pasakiau – duokit tik pabandyti, neišeis, tai neišeis. Reikėjo daug išmokti – buvau žurnalistė, bet visiškai neišmaniau techninių dalykų. Ir niekas nepadėjo. Jų mokiausi viešai… Bet vos prisilietusi prie mikrofono pasijaučiau absoliučiai savo vietoje”, - 1969-uosius prisimena Annie ir priduria visuomet labai pavydėjusi piratinių stočių laidų vedėjams, galėjusiems groti tai, ką norėjo. Dabar Radio 1 moterų tiek pat, kiek vyrų, ir, Annie, iki tol nepatyrusios nepatogumų dėl buvimo moterimi, nuomone, taip ir turi būti – reikia vertinti nuopelnus ir galimybes, o ne lytį.

Kiek anksčiau už Annie tame pačiame radijuje pradėjo dirbti ir dabar jau iš debesų muziką stebintis Johnas Peelas. „Atrodo, ėmiau iš jo interviu dar prieš tapdama jo kolege, o suartėjom dar gerokai vėliau. Keista, mes su Johnu vis buvom ten, o visi kiti didžėjai keitėsi, be to, abu grojom labai pogrindinę muziką. Už daug ką esu jam dėkinga – už originalumą, nebijojimą pasakyti savo nuomonės, net valdžiai. Dabar bandau išlaikyti jo tradiciją būti nuoširdžiu. Net jei ir tiesa nepopuliari, ji būtina. Pasiilgstu jo”, - kalba Annie ir pabrėžia, kad nors ir propaguoja kitokią muziką, jaučia tokią pačią būtinybę ieškoti naujienų ir palaikyti jaunus atlikėjus, suteikti jiems eterio, nes be jų nieko neįvyks. Tuomet juos perima kiti didžėjai, o Annie toliau ieško naujų, kas savaitę gaudama krūvas kompaktų, mp3 ir „Myspace” adresų. Ji save vadina kanalu, grojančiu visiems geriausią iš to, ką atranda.

Paklausta, ar BBC koridoriuose dažnai susiduria su antru pagal karjeros ten ilgumą Pete Tongu, nuolat džiuginančiu viso pasaulio klubinėtojus geriausių šokių scenos vardų „Essential” setais, Annie juokiasi, kad su juo dažniau susitinka kad ir Los Andžele, bet ne darbe: „Visi galvoja, kad BBC Radio 1 didžėjai – viena didelė šeima, bet taip yra dėl spaudos fotografijų! Daugelis mūsų be darbo studijoje dar ir laksto po pasaulio šokių aikšteles, o į radiją užbėga tik trumpam. Aš einu tris dienas per savaitę ir turbūt esu rekordininkė”.

Ir tada Annie įsisuko į breaks. Tiksliau, jie ją įsuko. „Maždaug prieš aštuonerius metus pakilime buvo speed garage. Gaudavau įvairių „Best of” šio stiliaus rinkinių ir galvodavau – iš kur tai, juk tai ką tik prasidėjo? Greit žmonės suprato, kad viskas vyksta per greitai ir muzika nebeturi laiko subręsti. Tuomet visi nušoko nuo speed garage ir vėl užsidarė studijose. Išgirdau tą naują garsą ir pasakiau: „O, geras!”. Vėl pakvipo senuoju hip-hopu, jungle ir sveikai laužytais ritmais – man tiko”.

Su breaks scenos atstovais Annie sutaria tiesiog puikiai – ji vadina juos šauniais vaikinais, nuoširdžiais, neapsimetinėjančiais ir turinčiais gerą humoro jausmą. Be to, jie visi vienodai nori prisidėti prie scenos pakilimo. Annie dėl tos pačios priežasties „Distinctive Records” ką tik išleido naują „Y4K” kompiliaciją. Ji pripažįsta stumianti breaks kaip pakvaišėlė, nes tiesiog neturi kitos išeities – tą jai liepia širdis. „Mes turim groti garsiau arba breaks mirs”, - kategoriškai rėžia Annie ir primena Adamo Freelando „We Want Your Soul”. „Manau, nuo to gabalo viskas ir šoko aukštyn, tiek topuose, tiek diskotekose”. Ir ten ji šeimininkauja.

Anot Annie, reikia kovoti su tuo, kad merginos didžėjos dažnai samdomos tik dėl savo išvaizdos, o ne dėl to, ką jos groja. „Tiek Britanijoje, tiek visur kitur DJ scena yra perdėm vyriška – moterys lygiai taip pat myli ir supranta muziką, tik per dažnai bijo tai parodyti”, - pirštą į viršų kelia mano herojė. „Pamenu, mane kviesdavo į renginius, atsinešdavau įrašų, bet man neleisdavo jų groti, tik prašydavo vesti vakarą. Nenorėjau to, aš gi ne tokia! Tuomet pasirodė acid house ir aš išvydau savo dievą, Andrew Weatherall, kuris man atvėrė naują didžėjavimo galimybę. Tie didžėjai nevesdavo vakarų žodžiais – jie žongliravo tik muzika. Tai mane ir įkvėpė. Taip, gerai miksuoti aš nemoku, bet kodėl tai turi būti svarbiausia? Vyrukai, kurie dienomis treniruojasi suvesti ritmą, be abejonės tai daro geriau už mane, bet aš paprasčiausiai neturiu tam laiko – juk ištisą amžinybę perklausau naują man atsiųstą muziką tam, kad po to ją parodyčiau kitiems. Manau, tai ir yra didžiausias mano pliusas”, - taikliai šauna po pasaulio klubus gastroliuojanti šią vasarą ne viename festivalyje pasirodysianti Annie.

Pirmą ir kol kas vienintelį kartą Annie mačiau praėjusiais metais Roskilėje. Ji buvo viena pirmųjų programoje ir grojo ankstų ketvirtadienio vakarą. Pamenu, kad visiškai tuščia pradžioje palapinė jos seto pabaigoje prisipildė su kaupu – be tobulo mikso dėliojami Annie breaks, atrinkti su visa žurnalistine patirtimi, kilnojo į roko festivalį susirinkusių kojas. „Tik didžėjaus valioje yra skleisti muzikos žodį”, - ryšį Vilnius-Londonas baigia ilgiausiai BBC Radio 1 dirbanti moteris.

Annie laidas klauso Gvatemaloje, Jordane ir visur kitur, kur yra internetas, o smegenys trokšta laužytų ritmų. Ji man liepė atvažiuoti į Londoną bei užsimanė Lietuvon. Savo norų sąraše užsidėjau pliusą.