Keliolika metų karjeros, bene dvidešimt albumų, krūvos singlų, sauja pseudonimų, ambient, IDM, techno ir house viražai, dėl Berlyno palikta ir vėliau vėl įsimylėta Suomija, ir dar talentinga žmona AGF. Štai kiek daug reikia pasakyti apie Sasu Ripatti, nemėgstantį klubų, bet juose nuolat pasirodantį, ir daug geriau žinomą kaip Vladislav Delay arba Luomo. Būtent pastarojo pseudonimo albumą – „Convivial“ – Sasu atvyksta pristatyti į „Gravity“. Žinoma, „Sutemų“ ciklas. Jau kitą penktadienį, gruodžio 5-ąją, o kol kas – kalbam.
Ar tiesa, kad metei Berlyną ir grįžai į Suomiją?
O, taip – gegužę su šeima persikraustėm į salą pačioje Baltijos jūros šiaurėje.
Ko gi turi Suomija, bet neturi Vokietija?
Erdvės. Tyros gamtos ir vienumos švaraus oro ir man suprantamos kalbos.
Kaip gyvenamoji vieta veikia menininko kūrybą?
Tam tikra prasme, neveikia visiškai, bet, iš kitos pusės, veikia labai smarkiai. Žmogus turi jaustis gerai ten, kur yra ir kuria – kitaip jo produktas jausis taip pat „nepatogiai“, kaip ir kūrėjas.
Visgi, pavyzdžiui, man gyvenamoji vieta nedaro didelės įtakos. Daugiau įkvėpimo randu kelionėse bei tokiuose išoriniuose šaltiniuose, kaip knygos, filmai ir kiti dalykai. Kai dirbu, man užtenka erdvės, kuri manęs netrikdo.
Būtent todėl nusprendžiau išsikraustyti iš didmiesčio, kuriame gausu taršalų, triukšmo ir kitų trukdžių. Ten negalėjau atsipalaiduoti ir jaustis kūrybiškai laisvas. Tačiau tikiu, kad tokius dalykus kiekvienas supranta skirtingai.
Galbūt norėtum gyventi kažkur visai toli, pavyzdžiui, Azijoje?
Tiesą sakant, esu apie tai galvojęs. Tačiau, kad ir kaip labai myliu Japoniją, negalėčiau ten ilgėliau apsistoti – namai per maži, pragyvenimas per brangus, ir šiaip viskas sukasi apie pinigus. Esu labai laimingas čia, Suomijoje, ir, kol galiu keliauti kur panorėjęs, niekur kitur gyventi nenoriu. Na, dar viena vieta, kurioje save galbūt kada nors įsivaizduoju – Niujorkas. Visada mylėjau šį miestą ir norėčiau ten pagyventi. Kiekvienąkart ten nuvykęs jaučiu tą patį, taigi manau, kada nors bent trumpam ir persikraustysiu.
Kas tau artimiau – miesto ar gamtos aplinka?
Vėlgi abi. Myliu miestus, ir negalėčiau gyventi be sąlyčio su tokiomis urbanistinėmis džiunglėmis, kaip San Paulas, Pekinas ar Tokijus, tačiau gyventi tose džiunglėse nenoriu. Nes gyvenimo kokybė ten – prasta. O gamtoje pakeliavęs po miestus nurimstu, taigi sugebu išlaikyti puikų balansą.
Kaip sekasi naujajam Luomo albumui „Convivial“?
Ačiū, gerai! Daugelis atsiliepimų, ypač iš JAV ir JK, tikrai puikūs. Vokiečiai, kurių protus saugo minimal techno policija, albumą sutiko ne taip šiltai, bet galiu juos tiesiog užjausti dėl siauro požiūrio.
Papasakok apie jo kūrimo procesą.
Kol radau albumui įkvėpimo, kiek užtrukau, tačiau po to viskas vyko gana sklandžiai. Tiesą sakant, šio albumo darbai buvo bene smagiausi visoje Luomo karjeroje!
Ilgai užtrukau eskizuodamas idėjas – tiek muzikines, tiek tekstines, tačiau pasiekiau lūžio tašką, kuomet pradėjau konkrečius darbus, kurie vyko greitai ir tiksliai.
Pirmiausia sukūriau muziką, tuomet ėmiau ieškoti tinkamų kiekvienam kūriniui vokalistų, su kiekvienu jų susisiekiau ir pakviečiau prisijungti. Pasisekė, kad pažinojau praktiškai visus užsigeistus dainininkus, išskyrus vieną – Robert Owens. Taip pat smagu, kad visi jie sutiko, o bendradarbiavimo rezultatai – puikūs.
Iš mano pasakojimo gali pasirodyti, kad visai nevargau ir „lengvai“ leidau laiką, tačiau tai iš tiesų buvo labai geras potyris.
Kuri tavo dalis į studiją keliaus dabar?
Laikas naujam pono Delay albumui...
Vladislavas ir šiaip okupuoja didžiąją dalį tavo diskografijos, ar ne?
Taip, jis turbūt artimiausias mano tikrajam aš. Kurdamas Luomo aš visgi dirbu smarkiau – kurti vokalinius kūrinius yra gana sudėtinga, nes balsas yra ypatingas instrumentas, kurio pats, deja, nevaldau. Taip pat esu jautrus pop muzikai, ir nors ji man patinka ir šio skambesio nevengiu, bijau, kad rezultatas nebūtų per daug saldus. Taigi Luomo variantas – kaip vaikščiojimas ant plono ledo. O „esant“ Delay stadijoje užtenka atverti vartus ir leisti mintims lietis iš savęs.
Kaip sugalvojai šį pseudonimą? Kažkas bendro su Rusija?
Jis gimė netyčia, vieno „išsitaškiusio“ atsitikimo metu. Tiesiog sėdėjom ir bėrėm juokingus vardus, kaip Gary Guitar ar Frank Flanger. Kažkas pasakė Vladislav Delay, ir netgi sugebėjau tai užsirašyti. Kitą rytą, radęs popierėlį su vardu, supratau, kad noriu šį vardą panaudoti savo kūryboje.
Su Rusija čia nieko bendro, nors ji man tam tikra prasme visada patiko. Nebūdinga suomiui, ar ne? Manau, tai dėl mano tėvo, kuris yra rašytojas ir turi ryšių Rusijoje.
O ką gi reiškia Luomo?
Suomiškai tai reiškia „organiškas“.
Pastaruoju metu interneto spaudoje ėmė mirgėti ir tikrasis tavo vardas, kodėl vengei jo anksčiau?
Taip, tai atsitiko lėtai, bet dėl paprastų priežasčių. Žmonės paprasčiausiai iki tikrojo vardo prisikasė, ir nebegalėjau apsimetinėti esąs kažkuo kitu. Taigi nusprendžiau jo nebeslėpti, nors jokių viešų pareiškimų nedariau.
Kai pradėjau kurti muziką, buvau kiek susipykęs su teisėsauga, tad siekiau, jog apie mano veiklą būtų žinoma kuo mažiau. Dabar nebeturiu ko slėpti, taigi tikrojo vardo viešumoje skelbti nebebijau.
Ar tiesa, kad gimtojoje Suomijoje esi už savo nuopelnus įvertintas nacionaliniu apdovanojimu?
Ką? Tiesą sakant, Suomijoje nesu įvertintas niekaip. Žmonės čia manęs beveik nežino ir nesidomi tuo, ką darau.
Ar ir toliau studijoje susitikinėji su savo žmona AGF?
Taip, tiesą sakant, ką tik baigėm naują albumą. Jis vadinasi „Symptoms“ ir kompanijoje „BPitch Control“ pasirodys jau ateinantį vasarį. Šiam leidiniui pristatyti leisimės į šiokį tokį turą, o darbus kartu, be abejo, tęsime ir toliau.
Kiek kalbų moki?
Suomių ir anglu – gerai, vokiečių ir švedų – prasčiau. Taigi keturias.
Ir… ką gi reiškia tavo tatuiruotės?
Jaunystė – kvailystė. Tiesą sakant, reikšmės jose nerasi. Nors jau senokai planuoju, kaip čia pasakius, papildyti kolekciją įdomesniais eksponatais – pataisyti esančias tatuiruotes ir įsigyti naujų. Taigi kol kas tai tik jaunystės, kuomet per daug apie jų reikšmę negalvojau, likučiai.