1-800-DAINAD : ARCHYVAS : OMNI.LT SAULĖGRĄŽOS : Keturios stotys

Pati stotis, kaip vieta, manęs netrikdė ir netrikdo - esu mačiusi visai didelių diskotekų ten ir anksčiau, tiesa, ne vilnietiškoje. Girdėjau, beje, kad ir mūsiškėje meninių nutikimų jau buvo. Tiesiog vakaro idėja, įprasminta tokiais vardais, kaip Walkmanas, IJO ir, žinoma, pačiais geriausiais tą vakarą (ar kitą - "Gravity" viešieji ryšiai skverbėsi iš visų pusių) privalėję būti "Funkstörung", atrodė tyki ir rami, veikiau pasisėdėjimas, o ne įprastas penktadienio bruzdesys.

Nors alkoholio kiekio neribojo nei kaina, nei amžius (savitarna - kiek telpa, tiek atsineši, be to, alkoholinės mados labai akivaizdžiai pasimatė), ramu pirmas porą valandų ir buvo. Garso takelį trainspottingui per langą leido Walkman, šalikais susisaistę lankytojai (labai iškilmingas žodis - buvo nemaža dalis tokių, kurių šiaip, ginkdie, jokioj triukšmingesnėj vietoj nepamatysi) pagarbiai nužiūrinėjo šimto metrų aukščio lubas ir vienas kitą. Kažkodėl visai nejaučiau industrinei architektūrai būdingo šalčio - manau, nuotaikos, muzikos, šviesos ir betono sintezė buvo būtent tokia, kokios reikia.

Man nematomoj zonoj vyko performansas su vazomis ir akvariumais - girdėjau, kai kas išgirdo net tribal. Traukiniai už stiklo vis rimo, galiausiai judančių nebeliko - stojo vėluma. Ją pasitiko jūros auklėtinis IJO - su "muzika mergoms", kaip vienas sutiktas Tomas šypsodamasis numetė. Kadangi aš - viena iš jų, šypsojausi, klaipėdietiškai originaliame skambesyje užtikusi skanius Photek bei Aphex Twin trupinius. Pirmą kartą tokį gyvą IJO mačiau, nepaisant kelių vargais negalais internete ir vieno restorano rinkinyje rastų kūrinių. Dabar žinau, jie - tik viršūnėlės, o jei kada nors vaikinas išleis albumą, aš būsiu viena pirmųjų jo pirkėjų. Jei jame bus ir romantiškiausio "5nizza" kūrinio "Vesna" remiksas, paimsiu du. Vos neverkiau.

Gerai, kad toliau graudintis nebuvo kada - žmonių vis gausėjo, naktis gilėjo, augo įtampa, garsėjo šnekos, vyko vis didesnė migracija maršrutu salė-rūkykla. Bet daugelis vis dar tikėjosi, kad "Funkstörung" išlindus visi tvarkingai susėsime ir murksime į ritmą. Et, ir vėl neatspėjom - ramiai stovėjau, laikydama pečiu koloną, ir viena akim žiūrėjau į keistoką videomedžiagą, o kita - į bepradedančius barškėti būgnus. Žiūrėjau, žiūrėjau. Staiga nieko nebemačiau - net savęs. Atėjo Muzika.

Greitai radau save minios viduryje, besidalijančią džiaugsmu su pusiau pažįstamais žmonėmis, paltą ir rankinę kažkur neatsargiai numetusią. Acid, trip, hip, hard, bass, drum, viskas, viskas. Tokį skambesių mišinį, kuriame kiekviena linija girdima neįprastai švariai, o visos kartu irgi sudaro aiškų "message", girdėjau pirmą kartą - ir dar tokiu garsu! Du nykščiai aukštyn ir iškištas liežuvis net ir praėjus dviems dienoms, kai sniegas jau krinta tiesiai į širdį, o žalios žolės ir basų kojų sąlyčio laimė, atrodo, niekad nebeateis.

Iš rojaus išvarė anksti - jau pusę antros sukau į "Cozy", nes dramenbeiso atakos nebūčiau pakėlusi. Deja, dvelkė tuštuma ir pigia plastmase, pradegintos sofos kaip niekada netraukė prisėsti, o apačia gal net buvo užsakyta šimtadieniui. Paguodė pas kaimynus "Briusly" vakarą vedęs Quazaras su The Shamen "Move Any Mountain". Sykiu ir palydėjo poilsio - vis dėlto laukė kelionė anapus sienos.

Minskas. Jis vis dar stalinistiškai įdomus, tiesa, šįkart po sniegu paslėptas. Dalis madingų sostinės piliečių, ironizuodama spėju, irgi pusnyse įstrigo ir nesugebėjo iki "Mon Cafe" šeštadienį atsikasti. Tad pilna salė, kitaip nei prieš parą Panevėžyje (absoliučiai beprotiškas vakarėlis, girdėjau - vienas dalyvis netgi bandė žudytis tualete...), "Nesakyk Mamai!" nepasitiko. Tačiau visų atėjusių veidai buvo paženklinti laimingos nuostabos - kaip pirmą kartą pasibučiavus... Laistydamiesi degtine "Berioznaja", jie išmoko rėkti "Fa Fa Fa" ir kitų "pribaltiskije prijomy". Geriausias lietuvių draugas Ivanas sakė, kad nors ir jau dvyliktas "Baltic Connection" (ta prasme lietuvių vedamas) vakarėlis vyko, jis nė iš tolo nepriminė buvusių. Tiesa, visi jie skirtingai geri ir vienodai nuoširdūs buvo - mumis ten džiaugiasi ir visada laukia.

Susipažinau su nuostabiai efektinga tiek iškalba, tiek išvaizda pasutusia progresyvo ir pan. didžėjka Dasha Pushkina, kuri išpūtusi akis klausė, kodėl anie raudonais kombinzonais negroja iš plokštelių. Na, ką aš jai galėjau atsakyti? Verčiau pliurpėm apie vilniečių bei minskiečių esamą ir būsimą draugystę, skirtumus, panašumus, simpatijas. Daug išgirdau apie "Helios" (Dasha anksčiau dažnai ten grodavo) privalumus ir trūkumus, naujoji draugė taip pat užsiminė, kad Vilniaus jau pasiilgo. Ji tikrai atvažiuos. Kaip ir jos tautietis breaks virėjas iš Bresto Pasha Joint - šis jau kovo 17-ąją "Galaxy".

Ei, užuodžiu turiningą savaitę - ryt "Acid City" Operbaletyje, visą savaitę - "Šeršeliafam" Skalvijoj, o savaitgalis - ilgas ir šventinis.