Berlyną myliu ir be festivalių
Daina Dubauskaitė 2010-09-15 00:00
Nepažinodama savęs tikrai manyčiau, kad trys kartai per metus Berlyne – nedovanotina prabanga. Bet kai pasižiūri į tai, ką siūlo išdykėlis Michael O‘Leary, nepirkti bilieto negali. O jei į miestą vilioja du oro uostai vienu metu – vienas atvykti, kitas pašokti – abejonių nebelika. „Berlin Festival“, we had it.
Apie patį festivalį jau prirašiau keturis lapus Djscene.lt. Visko buvo, dažniau gerai, nei blogai, tik tas blogumas labai jau ryškus. Eat this.
Čia geroji dalis!
- Silent Disco Noize @ Berlin Festival 2010
NUORODA
3:26
Tuo tarpu Berlynas ir vėl nuostabus. Rosenthaler platz kebabai tokie patys dideli, sūrio pyragas „Einstein Cafe“ irgi nė kiek ne mažiau saldesnis. Visi monumentai, neaplenkiant ir didžiausio pasaulyje discoballo, stovi savo vietose, tik siena tapo kažkokia savo parodija.
Prenzlauerberg vis dar gražiausias rajonas, nors hipsteriškesni už hipsterius jau bado pirštais, kad per daug fainas. Aš tuo tarpu visai neatsisakyčiau pagyventi virš kokio steriliai balto knygyno, kuriam – visi gražiausi dar dažais kvepiantys žurnalai apie viską nuo jau nuobodžiųjų mados, muzikos ir kino iki moterų būgnininkių. Taip, joms skirtas atskiras žurnalas.
Čia skaniausi kruasanai iš visų mano valgytų. Na, gal tik pretzel croissant kažkur Manhetene galėtų konkuruoti, bet šie per toli. Ir „Beck‘s“ toks plokščiai paprastai gardus, kad nesinori jokių „menų“, kaip juokingai sako vienas naujas ir labai smagus mano pažįstamas.
Vietoj viešojo baseino čia gali atidaryti kultūros centrą, ir nors kultūrą kiekvienas suprantam skirtingai, orkestro koncertas plytelėmis išklotoje baltoje gelmėje yra kažkas įsidėmėtino. Tiesa, šio koncerto girdėti neteko – vietoj to grumdžiausi „Hot Chip“. Nesigailiu nė sekundės, anaiptol!
Nors ir ne visur, Berlyne pilna vietų, kuriose gali rūkyti viduje. Tai yra, be striukės ir nesigūždamas nuo vėjo bei lietaus. Nieko čia pasigirtino, bet tokiems kaip aš patogu ir miela. Ypač vasarai galutinai pasitraukus.
Taksi čia nesu važiavusi nė sykio per šešis būtus kartus. Kam, kai metro ratus suka visą parą, o esminius taškus vis dar gali apeiti kojomis? Transporto bilietai pakankamai nebrangūs, kad juos pirktum ir važinėtum be sąžinės graužimo. Pasiklysti net ir tokiai absoliučiai vėplai, kaip aš, kuri GPS jungia net gimtajam Kaune, neįmanoma.
Draugai čia gyvena juokingai romantiško pavadinimo rajone – Wedding – nors iki vestuvių čia toli kaip iki Marso. Užtai daug kebabinių, bandelinių, blokbasterinis kino teatras, dolerinės, parkai, ežeras, klubas baseine ir kiti žemiški kaip dukart du, bet todėl tokie traukiantys dalykai.
Ar bereikia priminti, kad per vieną naktį čia gali aplankyti dvidešimt skirtingų vakarėlių, penkiuose iš jų rasti grojančius pirmo riebumo vardus, kituose penkiuose tuos pačius vardus aptiksi šokių aikštelėje? Kiti dešimt bus tiesiog iki maksimumo paprasti ir tuom puikūs, kaip tos kebabinės.
Neabeoju, kad yra ir kita Berlyno pusė, kuri man gal visai ir nepatiktų. Bet todėl ji man ir neįdomi, todėl jos ir neieškau. „Berlin Festival“, atrodo, buvo kažkur per vidurį. Tempelhofas – raidėmis nenupasakojamo gerumo vieta, bet ar reikėjo ten to festivalio, jau net nebežinau. Gal geriau kažkas mažesniam kiekiui žmonių, bet iki galo.
P.S. Šeštadienį sėdim, grojam ir dainuojam „Cafe de Paris“.
D.D. 2004 - 2016
Degalai Mushroom CMS