Saulius Baradinskas („Vilnius Temperature“): „Pats esu linkęs vertinti visumą, o ne smulkias detales“
Daina Dubauskaitė 2014-12-02 18:34
Vaikystėje Saulius Baradinskas žaidė su „Lego“ ir žiūrėjo MTV. Tuomet studijavo architektūrą, o dabar kuria muzikinius klipus. Viskas logiška. Saulius stovi už (o gal prieš?) pavadinimo „Vilnius Temperature“. Jau beveik ketverius metus komanda kuria ir internete pristato lietuviškus „take away show“, bet, žinoma, kūryba ir ambicijos tuo nesibaigia. Pirmadienio popietę plepėjom ir apie „Vilnius Temperature“, bet labiau – apie klipus. Lietuviškus. Kodėl?
Sauliau, pakviečiau tave susitikti, nes praėjusią savaitę užgriuvo netikėta lietuviškų muzikinių klipų lavina – „Neteisėtai padaryti“, „Freaks On Floor“, Justė Starinskaitė, Edgaras Lubys, „cutthroats“... Bandydama skaičiuoti pasidaviau ties kokiu aštuntu. Ar galim tai pavadinti žanro renesansu? Kodėl taip nutiko būtent dabar?
Taip, klipų tikrai padaugėjo. Iš dalies tai sutapimas, nes, kiek žinau, dalis tų klipų turėjo pasirodyti jau anksčiau, bet turbūt visi susiėmė metų pabaigoje, prieš Kalėdas. Daugelis filmavo vasarą.
Šiaip aš stebiuosi, nes muzikinių klipų industrijos Lietuvoje nėra. Iš klipo pinigų neužsidirbsi, tad sprendimas jį turėti yra investicinis, jį priimti bet kokiai komandai sunku.
Na, dabar juk gali monetizuoti YouTube peržiūras.
Taip, tiesa, pats dar to iki galo neišsiaiškinau, bet tikrai galima. Užsienio pavyzdžiai rodo, kad net visai nemažai užsidirbti galima.
Lietuvoje klipus, be interneto, dar gali parodyti per „Labą rytą“, ir viskas. Kiek žinau, skaitmeninė „Init“ televizija kažką planuoja šiame fronte. Liūdnoka, kad didieji nepriklausomi kanalai tam neranda eterio, o jį verčiau užkimša senų laidų retransliacijomis. Kūrėjai stengiasi ir tikrai nebegali sakyti, kad „kaip lietuviams, gerai“. Jie daro gerai, o į pagrindinį eterį vis nepataiko.
Kiek pats šiemet išleidai klipų? Neskaitant „Vilnius temperature“.
Keturis – du „Anties“ ir du „Rasabasa“.
Visi reklamų režisieriai nori sukurti filmą. Turbūt ir muzikinių klipų režisieriai..? Pusė minutės ar penkios minutės juk tikrai per maža apimtis, kad galėtum tai laikyti karjeros viršūne.
Faktas! Režisierius apskritai yra labai stiprus žodis kalbant apie profesiją. Tai yra labai ilga kelionė.
Aš esu baigęs architektūros studijas. Bet visada labai norėjau filmuoti. Tiesą sakant, norėjau stoti į kūrybines industrijas. Tėvai atkalbėjo. Bet turbūt man ir reikėjo baigti architektūrą, kad išdrįsčiau giminėms pasakyti, jog noriu būti režisierius. Tai buvo kelionės dalis, kūrybinis etapas, žinoma, padėjęs į daug ką žiūrėti taip, kaip žiūriu dabar.
Kokie lietuviški klipai tau geriausi, įsimintiniausi?
Donato Ulvydo kurtas Andriaus Mamontovo „Mono arba stereo“ – to laikmečio fantastika. Iš MTV laikotarpio turbūt „Happyendless – Power Forever“. Aišku, jų yra ir daugiau.
Iš esmės didžiausią įspūdį turbūt paliko filmas „Kažkas atsitiko“. Žinant sudėtingą to laiko situaciją – tiek socialinę, tiek techninę... Tai tiesiog paminklas Vytautui Kernagiui, „Foje“, „Ančiai“. Siurrealu buvo pirmą kartą žiūrint. Manau, tai jau galim laikyti mūsų šalies muzikinių klipų paveldu.
Ar ne paradoksalu, kad per tiek metų nuo „Kažkas atsitiko“ nieko geriau nėra sukurta?
Šiandien labai daug kūrinių vertinami ne kaip kūriniai, o kaip įvykiai. Knygos, filmai, albumai, klipai – viskas. Dėl to liūdna, bet tai natūralu. Mes dar jauni. Manau, globalesnis požiūris stebint Lietuvos kultūrinius įvykius būtinas. Nes dabar kritikai lygina, pavyzdžiui, „Lošėją“ su „Redirected“, tai – absurdas.
Po mano klipais visuomet pakomentuoja vienas etatinis žiūrovas, kuris randa kokių nors „kliurkų“. Taip, jų visada yra, kažką pražiūrime, bet aš ir nesiginu. Man tokie dalykai netgi patinka. Pats esu linkęs vertinti visumą, o ne smulkias detales. To pasigendu.
„Rasabasa“ klipą įkėliau į „Vimeo“, ten sulaukiau kelių atsiliepimų – vienas jų buvo iš mano labai vertinamos komandos BRTHR, kūrusios klipus Miley Cyrus, „Foster The People“ ir „The Drums“. Jiems labai patiko. Sakė, „wow, nice job“.
Aš asmeniškai klipus vertinu per muzikos prizmę – jei patinka gabalas, didelė tikimybė, kad patiks ir klipas. Jei atlikėjas nėra artimas, greičiausiai ir klipas nepasirodys įdomus. Nežinau, ar tai teisingas požiūris? Kaip vertini tu?
Man muzikinis klipas yra dinamika. Muzika yra gyvenimo, emocijų variklis, o klipas yra galimybė man prie jo veikimo prisidėti. Kūrinio nepagerinsi ir nepabloginsi, gali tik atsakyti į jo temą ir sukurti optinę kelionę bei hiperbolizuoti viską kelis šimtus kartų. Kartais to santykio nėra, netgi ir esant originaliems, moderniems sprendimams. Muzika – sau, klipas – sau.
Žinau atvejų, kai vaizdas ir muzika kuriami atskirai ir po to suklijuojami. Na, režiserius ar operatorius turi savo viziją ir jam tiesiog reikia garso takelio. Bet tai jau nebėra klipas..?
Ne, tikrai nevadinčiau to klipu. Gal tai labiau trumpametražis filmas, kino metodika. Filme muzika yra vienas būdų išreikšti emociją, kartu su montažu, specialiaisiais efektais ir kitais dalykais. Klipe visai ne taip.
Ar galėtum sukurti klipą, jei gabalas tau... nelabai?
Iš kažko gyventi reikia. Bet aš kuriu tik tai, kas man patinka. Manau, visiškai parsiduoti būtų asmeninis iššūkis. Manau, geriau dirbti už mažiau ir sulaukti „Vimeo“ komentaro, negu rinktis saugų variantą. Aišku, tai asmeninis pasirinkimas. Nieko neturiu prieš kitų pasirinkimus.
Kiek mažiausiai pinigų pakaktų geram klipui?
Gali ir 20 litų užtekti. Ne visada tame esmė.
Lietuviški klipai brangūs?
Nelabai. Biudžetai juokingai maži, kalbam apie tūkstančius, ne dešimtis.
Kiek leidi muzikantams ar jų vadybininkams kištis į kūrybinį procesą? Kada komentarai pradeda nervinti? Kieno žodis būna lemiamas tvirtinant galutinę klipo versiją?
Tvirtinant muzikinę traktuotę nebegalvojame apie pinigus, tik apie meninę pusę. Dalyvaujame visi. Paskutinis žodis būna mano. Čia labai padeda architektūros studijos! Reikia sugebėti matyti ir detales, ir esmę. Ir niuansėlius, ir bendrą vaizdą. Reikia mokėti sustoti, nes per daug laiko investuoti retušujant, tvarkant, keičiant tikrai nėra prasmės.
Apskritai man sekasi su klientais – užmezgam, galima sakyti, šeimyninius santykius, nesu turėjęs didesnių krizių. Esu komunikabilus, mėgstu viską išsikalbėti ir išsiaiškinti iš anksto. Bet, aišku, kiekviena situacija individuali ir visokių žmonių būna.
„Vilnius Temperature“! Kiek klipų jau esate išleidę?
Oi, net nebežinau. Gal 70? Ir jų vis daugėja. Filmuojam „į priekį“, turim daug neišleistų, nes nesam niekam per daug įsipareigoję. Tikslas nėra kažkur skubėti, kažką įrodyti, užpildyti kalendorių. Darom tai, kas mums patinka, ir tuo džiaugiamės. Dabar norim daugiau padirbėti su latviais ir estais – nors Vilnius yra pavadinime, bet projektas natūraliai išaugo. Muzikantai ėmė mums rašyti laiškus – kodėl gi ne?
Kada smagiau filmuoti – šaltuoju ar šiltuoju periodu?
Sakyčiau, rudenį. Mūsų idėja yra viską rodyti taip, kaip yra, ruduo labai gražus. Žiema irgi. Na, ir vasarą smagu. Nerealu, kad turim visus metų laikus.
Koks šalčiausias klipas?
„Elle G“, -15 °C. Buvo du take’ai, pirmą filmuojant išsiderino gitara...
... o karščiausias?
Patys pirmieji. „Kamanių šilelį“ filmavom, kai buvo +30 °C. Šią vasarą būtų buvę dar karščiau, bet kaip tik tada leidau laiką Islandijoje.
Kurie klipai populiariausi?
„Saulės Kliošo“ ir „GusGus“.
... o tavo mėgstamiausi?
Hmmm... „Without Letters“ – gal dėl to, kad nedalyvavau filmavime? Ir „Deeper Upper“. Labai dėl to video džiaugiuosi, nors pirminė idėja buvo šiek tiek kitokia, bet galutinis rezultatas tikrai nuostabus. Beje, filmuojam jiems ir kitą klipą. Pristatysim kartu su nauju EP vasarį. Mūsų požiūriai labai sutampa. Susėdom prie stalo, sutarėm, kad nei vieni, nei kiti niekam nerūpim ir todėl darom, ką norim. Pinigų nebuvimas ir lietuviška periferija – puikus stimulas kūrybai.
Ar visai muzikai reikia klipų? Ar gali būti taip, kad ateityje muzika vartotojus pasieks tik klipų formatu?
Ne, ne visai. Klipo paskirtis yra reklama, bet tai tik vienas iš būdų. Pavyzdžiui, klasikinė muzika gyvena per amžius. Be viršelių ir be klipų. Vizualioji kultūra atsirado mašinų dėka, viskas, ką vartojame, yra mokslų sintezė. Klipai yra mūsų laikmečiui priimtina forma. Muzikos klausomės eidami, sportuodami – ne visada skiriam jai pakankamai dėmesio, o klipas gali tą dėmesį padidinti.
Ar kitąmet tęsi pradėtus darbus, režisuosi klipus?
Kitąmet dirbsiu su... filmu. Apie indie sceną Lietuvoje. Tai bus pilno metro filmas, paremtas keturiais muzikiniais klipais, kurie atskirai bus pristatyti vėliau, po premjeros. Muzikinė istorija apie tai, kas pastaraisiais metais įdomaus vyksta. Dirbdamas su „Vilnius temperature“ pastebėjau įdomių regiono tendencijų. Esame periferija ir tuo pačiu riba tarp rytų ir vakarų.
Šiemet teko nemažai keliauti – buvau Islandijoje, Estijoje. Būtent Reikjavike filmo istorija ir prasidės – pasakosime apie Low Roar, Amerikos lietuvį, gyvenantį Islandijoje. Jis yra grojęs „Lofte“. Įdomu tai, kad Low Roar save identifikuoja kaip lietuvį. Todėl jį galime vertinti kaip mūsiškį atlikėją, kuriam pasisekė, ir tuo pačiu kelti klausimą, ar yra lietuvių, gyvenančių ir kuriančių Lietuvoje, kuriems pasisekė. Bet tai jau kitos filmo dalys.
Kaip suprantu, ieškosi sėkmės istorijos. Ar ji jau arti? O gal įvyko?
Kaip jau sakiau, esame periferija, ir užsienio atlikėjai pas mus populiaresni nei vietiniai. Iš esmės Lietuvai trūksta gero production’o, profesionalaus požiūrio į muzikinių klipų kultūrą. Net MTV atėjo ir... išėjo. Filmas – tai mūsų pasirinkta meno forma parodyti tai, kas jauna, šviežia ir iš tiesų vyksta. Regiono ir laikmečio problematika taps savotiška pasaka – pavadinčiau tai menine dokumentika.
vimeo.com/sauliusbaradinskas
vilniustemperature.lt
D.D. 2004 - 2016
Degalai Mushroom CMS