1-800-DAINAD : POSĖDIS : Daina Dieva: „Nematau prasmės tiesiog sėdėti ir repetuoti rūsyje, sau“
Daina Dieva: „Nematau prasmės tiesiog sėdėti ir repetuoti rūsyje, sau“
Senokai planuotą pažintį su bendravarde, kilusia iš to paties miesto, paskatino nauja renginių, leidybos ir kitų iniciatyvų sąjunga – „Ghia“. Balandžio 2-ąją pirmame jos susitikime „Nostalghia“ pasirodysianti Daina Dieva iš pradžių nerimavo, ar atitiks Dainos Dubauskaitės blogo nuotaiką, bet aš manau, kad tai pašnekovai ją kuria, o ne atvirkščiai. Garso, vaizdo, minties, žodžio, judesio menininkės, kurios kelionių tikslai – tiek Anykščiai, tiek Islandija, portretas – žemiau. O šeštadienį užsukite į „Largo“ Kaune.
Norėčiau, kad papasakotum plačiau, bet pirmasis klausimas iš esmės trumpas – kas tave paskatino kurti muziką?
13 metų dainavau chore, tai man iki šiol reiškia daug, tik gal ne taip akivaizdu mano veikloje. Kai buvau maža, norėjau būti ir dizainere, ir dailininke, ir dainininke – gal tik ne lakūne ir astronaute. Dabar, manau, visa tai, apie ką svajojau, ir veikiu.
Dar iki studijų universitete nusprendžiau išmokti groti gitara – aišku, metalą. Nusipirkau elektrinę gitarą, pirmame kurse drožiau metalą ir fūzuotą klasiką. Bandėme groti kartu su vienu kolega, bet man pasirodė, kad per garsiai. Iš pradžių pozicionavau save metalo scenoje, bet joje man, atėjusiai iš šiuolaikinės klasikos scenos, elementariai ėmė trūkti įvairių dalykų.
Beje, ką studijavai?
Lietuvių ir italų filologiją. Po kurio laiko ir įgijusi įvairių darbinių patirčių įstojau į aukštesniąją mokyklą nedideliame Italijos kaime netoli Turino. Ten studijavau garso ir vaizdo technologijas, metas buvo intensyvus, stipriai patobulinau savo įgūdžius. Kiauras naktis leisdavau studijoje grodama, filmuodama ir panašiai.
Pati kūrybinė veikla tame, kuo dabar užsiimu, prasidėjo tikriausiai nuo VU radijo stoties „Start FM“.
Tu vedei metalo muzikai skirtą laidą „Audronaša“, tiesa?
Taip. Po kurio laiko pradėjau laidelę „Tirpstantys tekstai“. Ten skaičiau įvairių tuo metu man aktualių autorių tekstus. Tam, kad jie turėtų pridėtinę dimensiją, ieškodavau muzikos – labiausiai drone, ambient. Taip man, galima sakyti, atsivėrė durys, už kurių radau tai, ko pasigedau metale ir visur kitur, atvirą eksperimentams erdvę ir muziką, kurioje pamačiau save. Tai tamsi ir šalta, bet atverianti daug visokių kontekstualizavimo galimybių, turinti filosofinių atramų – daugiau, nei kiti žanrai – , erdvė.
Sakau tai ir galvodama apie žmones, su kuriais bendrauju šioje scenoje. Daugelio jų labai platus kultūrinių, teorinių, meninių interesų laukas. Tai man tikrai svarbu
Nesvarstei galimybės likti ir siekti karjeros Italijoje? Kodėl grįžai į Lietuvą?
Studijavau metus, tuomet Turine dar metus dirbau. Tuomet buvo daug ir gerų, ir blogų patirčių. Dirbau daugiausiai su video, kaip laisvai samdoma režisierė ir operatorė. Aplinka buvo itin mačistinė, joje, su mano nuostatomis, išbūti buvo sudėtinga. Radau ir įstojau į studijas Olandijoje, bet, parvykusi į Lietuvą persikrauti lagaminų, nebeišvažiavau.
Ar Lietuvoje tau nėra ankšta?
Industrinė scena Lietuvoje savotiška, nedidelė, bet labai stipri. Galbūt stipri būtent asmenybėmis. Įdomu tai, kad, šalia muzikos vyksta aktyvus socialinis bendravimas. Yra daug susitikimų, impulsų, kurie mus bendrai veikia.
Grįžtant prie klausimo apie galimybes svetur, neįsivaizduoju, ar su tokia muzika apskritai įmanoma „daryti karjerą“. Manau, scena pasauliniu mastu apskritai nelabai didelė, tad mainai – labai tarptautiniai, intensyvūs. Tu lyg ir esi Lietuvoje, bet bendrauji su visu pasauliu, atskirties nesijaučia.
Pamenu dar nuo „Autarkeia“ organizuotų renginių, pavyzdžiui, „Icetodiron“, laikų, kad jų programa būdavo, lyginant su kitais panašaus mastelio, bet kitų žanrų, įvykiais, itin tarptautinė. Man tai atrodo šios scenos išskirtinumas.
Manau, žmones lengviau prisikalbinti, nes didesnio masto renginių tiesiog yra labai nedaug, jų sumažėjo. Anksčiau Prahoje vykdavo puikus festivalis, bet dabar vienintelis stiprus industrinis renginys liko Vroclave – tai „Wroclaw Industrial Festival“.
Kodėl?
Keistas jausmas apėmė, kai pernai jame lankiausi. Jaučiausi labai jauna, visa karta per jauna ten būti. Didžioji dauguma žmonių buvo virš 50-ies – tiek atlikėjai, tiek klausytojai.
Scena sensta. Bet turbūt kiekviena karta jaučiasi lyg paskutinė? Tendencija tokia, kad naujų įdomių kūrėjų atsiranda nedaug. Galbūt dėl nerentabilumo, dėl to, kad tai nėra trend’as.
Prahos renginiai irgi greičiausiai mirė būtent dėl sunkumų gauti finansavimą ir panašiai. Vroclave kitaip. Jie turi palaikymą iš miesto, kuriančio savo, kaip besivystančios postindustrinės erdvės, identitetą. Atitinka kultūros politiką, turi galimybę vystytis. Ypač dabar, kai liko vieninteliai tokie ir turi pastovių lankytojų ratą – kai kurie kasmet atskrenda net iš JAV.
Gal tai nėra blogai? Juk vyresni žmonės dažnai noriau moka už kultūrą. O kaip Lietuvoje?
Lietuvoje bendruomenė apskritai labai gera. Koncertų lankomumas didelis ir intensyvus. Lietuvoje groti gera, nes žmonės klauso. Kitur būna įvairių patirčių. Prasčiausia, atrodo, buvo Estijoje. Prasta technika, prastas garsistas, keista publika, bandžiusi savo kalbomis perrėkti garsą... Keistų jausmų parsivežiau iš kai kurių koncertų Vokietijoje, po kurių keli sau klausimus, kam tai darai, ar yra prasmė groti apskritai, jei niekam, be tavęs, to nereikia.
Turbūt reikia bent jau organizatoriams, jei tave kviečia? Beje, kaip dažniau būna – ar užsienio promoteriai susiranda, ar pati inicijuoji keliones?
Į Estiją kvietėsi, į Vokietiją bandėme savo jėgomis važiuoti kelis kartus, tai buvo savotiški miniturai. Vienąkart vykome su Arma ir Oorcharch keliems koncertams. Dar važiavome su Orrcharch, Skeldomis ir Obšrr. Kadangi ieškojome patys, vietos buvo tikrai įvairios. Drezdene ir Brėmene yra žmonių, kurie grojo Lietuvoje, palaikome artimesnį santykį, jie labiau suvokia šios scenos poreikius, supranta, kad rengiame koncertus, o ne šiaip „tūsus prie baro“. Jie įdeda savo energijos ir jėgų surengti normalius renginius. Kiti tiesiog duoda erdvę ir nesirūpina, kad ateitų daugiau žmonių ar panašiai. Tuos koncertus norisi išbraukti iš atminties. Aišku, patirtis gera, bet jausmas – kaip repeticijoje.
Kaip atrodo techninė tavo pasirodymo dalis?
Scenoje iš esmės atrodau kaip gitaristė. Su kompiuteriu.
Šeštadienį turėsiu trijų pedalų boss looper’į, tikriausiai – seną seną procesorių, kurį naudojau pradėjusi groti metalą, dar – looperį balsui. Viskas kartu su noizo generatoriumi, kurį sumeistravo Vytenis iš Skeldų, eina į išorinę garso plokštę, tuomet – į „Ableton“, kur vokalas turi 2 ar 3 takus, gitara – 7 takus skirtingoms kompozicijos dalims. Turiu kelis gamtinių motyvų semplus, kelis – sunkiosios mašinerijos, tai yra, ventiliatorių ir fabrikų, juos susirinkau, kai žiemą buvau Islandijoje. Atrodo, tiek. Paprastai taip ir darau – gitara ir balsas visuomet gyvi, tame daug loopinimo. „Ableton“ naudoju, nes tai –didžiausias mano efektų „pedalas“. Tikriausiai nepajėgčiau tampyti visko, ko realiai prireiktų.
Neturiu preparuoto tako visai kompozicijai. Ją pasiruošiu, repetuoju, susikuriu temą, koncepciją, tris ar keturis kūrinius – priklausomai nuo to, kaip jaučiuosi, kokia ta tema. Gyvo atlikimo metu galiu juos atlikti trumpiau ar ilgiau, keisti perėjimus. Semplus naudoju įvairiais kiekiais ir dažniais – žiūriu, kaip jaučiasi publika ir aš pati.
Dviejų tokių pačių pasirodymų, kaip suprantu, nebūna?
Ne. Kiekvienam kuriu naują kompoziciją, kitaip būtų nuobodu. Kita vertus, atsiranda problema su įrašu. Lyg ir kiekvieną koncertą dėl viso pikto reikėtų įsirašyti, bet kur visus dėti? Ne visi pačiai patinka. Kai kuriuos būtų galima publikuoti, bet irgi nesu dėl to tikra.
Atrodo, pernai pasirodė tavo ir Skeldų bendras albumas „Aviliai“?
Taip, pernai sausį. Nusprendėme, kad reikia kartu pasirodyti festivalyje „Mėnuo juodaragis“, kurio tema tuomet buvo „Sapnai“. Pati daug vaikštau po sapnines realybes, Vytenis taip pat krypsta į sapnus per savo gamtos vaizdinius. Abiems patiko vienas kito kūryba.
Levas iš Terror.lt kažkada buvo siūlęs įrašyti vadinamąjį split’ą. Visgi kokia čia kolaboracija, jei vienoje kasetės pusėje skamba vienokia muzika, kitoje – visai kitokia? Nusprendėme įrašyti kažką tikrai bendro. Atsinešėme triukšmų, tekstų, melodijų, sugalvojome temą ir konstravome pasirodymą. Bedirbdami nusprendėme visa tai įrašyti, taip gimė „Aviliai“. Sumiksuoti padėjo Liukas iš „Girnų giesmių“. Buvo geras, kūrybingas laikas. Visuomet įdomu, kai atsiranda galimybė mainytis.
Prieš tai minėjai, kad šioje scenoje daugelis individualistai. Ar bendradarbiavimas – išimtis iš taisyklės?
Daugelis mūsų vis pabando dirbti su kolegomis. Tai praturtina abi puses, pasisemi tiek techninių, tiek kūrybinių įžvalgų, vėliau gali grįžti prie savo individualių projektų.
Pamenu, XI20 esu mačiusi noise orkestro pasirodymą, scenoje buvo gal 8 ar 9 žmonės. Man tokia gausa pasirodė labai neįprasta šiame kontekste.
Neįprasta, reta, bet labai smagu. Tokie bendri dalykai įkrauna geros energijos. Estijoje dalyvavau dirbtuvėse, kurias inicijavo organizaciją „Dirty Electronics“ įkūręs mokslininkas ir kūrėjas John Richards. Jis kuria dizainą ir atiduoda fabrikams gaminti tokias plokštes – noise generatorius. Jiems ir buvo skirtos dirbtuvės, dalyvių buvo apie 10. Pirmas dienas litavom ir kalėm, tuomet viską sujungėm į tarpusavyje nebūtinai derančių elementų visumą, gyvą organizmą, skleidusį noizą.
Atsiminiau, kad esi sukūrusi dokumentinį filmą apie grupę „Dissimulation“. Kaip įvyko šis procesas? Buvai jų gerbėja ar bičiulė?
Ne! Tuo metu buvau ką tik grįžusi iš darbinio laikotarpio Prancūzijoje, kur ir pradėjau užsiiminėti dokumetika. Leidyklos „Ledo takas“ atstovas Tadas Kazlauskas pasiūlė imtis šio projekto – „Dissimulation“ kaip tik eilinį kartą buvo išsiskyrę. Man patinka laisvas creative documentary požiūris, manau, atskleidžiantis kitokius dalykus, nei, tarkim, istorinė perspektyva, kurios tuo atveju norėjo Tadas.
Grupė man bandė pasakoti istoriją apie tai, kaip užaugo Anykščių metalistai, o viskas baigėsi filmu apie sporadišką trijų žmonių santykį – jie susieina, užsiplieskia, įrašo albumą, susipyksta ir išsiskiria.
Darbas prie filmo sugeneravo tai, kad jie sugrojo pirmajame „Devilstone“. Turėjau komandą, kuri užfiksavo koncertą, prieš tai kelias dienas tąsiausi su grupe ir dokumentavau pasirengimo procesą. Kalbėjome apie tai, kas yra žmogus, kad esame dulkės kosmoso akivaizdoje, svarstėme apie undergroundo prasmę. Kasdienybės momentai padėjo atskleisti egzistencinę gelmę ir visai naujas muzikantų asmenybių puses.
Filmas buvo parodytas kino teatre „Pasaka“, dalyvavo festivalyje JAV, o šiuo metu vis dar bandomas išleisti DVD formatu kartu su nauja „Dissimulation“ plokštele.
Ką dar esi nuveikusi dokumentikos plotmėje?
Mano video – tai labiau kitų projektų kontekste atsirandantys trumpi video darbai. Pastaruoju metu neprisėdu prie dokumentikos – tiesiog nėra tam laiko ir jėgų. Turiu kitų veiklų, pavyzdžiui, performansų festivalio organizavimas. Šiuo metu ruošiu vieno dokumentinio projekto treatment’ą, bet vis neprisėdu prie darbų vykdymo.
Papasakok apie performansus. Koks jų kontekstas Lietuvoje?
Apie 2007-uosius domėjausi body art’u, ekstremalesniais performansais. Tuo metu gyvenau Prancūzijoje, aplink mane to buvo daug. Visgi niekada negalvojau, kad pati galėčiau tuo užsiimti. Gal prieš šešerius metus mano kolegė Vaida Tamoševičiūtė pakvietė sukurti garso takelį jos performansui. Sukūriau piktą drone’ą, man patiko jos performanso visuma ir prieiga prie kūrinio.
Performansas – gana liberalus žanras, jaunas vizualiojo meno kontekste. Jis turi artimą santykį su žiūrovu, kuris man itin svarbus ir muzikoje. Nematau prasmės tiesiog sėdėti ir repetuoti rūsyje, sau. Reikia žmogaus šalia (klausytojo), tuomet kūrinys įgauna vertę. Performansas man – kaip antra pusė to, kas mane domina muzikoje, dar vienas kelias kalbėti apie tai, kas man svarbu – moteriškumą, kūniškumą, identitetą, atskirtį, socialinius dalykus. Ambient’e turbūt būtų keista dainuoti „aš manau, tai neteisinga“! O hiphop’as, pavyzdžiui, tam tinkama priemonė. Bet ne ambient’as, bent jau tradicijos nėra tam palankios.
Šiuo metu performansas Lietuvoje – gana įprastas dalykas, o pradėjome tuomet, kai šioje scenoje buvo stagnacija. Žmonės vis rečiau klausia, pavyzdžiui, „Kodėl tas bičas tris valandas stumdo žemių krūvelę“.
Performansų festivalį „CREATurE“ su kolegomis rengiate Kaune. Kodėl būtent čia?
Šis miestas performansams tinkamas urbanistine, erdvių prasme – turime nuostabią „POST“ galeriją, taip pat lengva gauti leidimus daryti keistus dalykus gatvėse. Taip pat čia šioje srityje apsišvietusi publika, natūralu renginyje sulaukti apie 80-100 lankytojų – man tai atrodo labai geras skaičius.
Koks tavo santykis su popkultūra, taip pat labiau visuomenėje regima elektroninės muzikos scena? Stebi tai, ignoruoji ar interpretuoji?
Tai, kas vyksta pasaulyje, mane domina ir man svarbu. Popkultūrą sekti galbūt sudėtingiau, DJ kultūra – visai įdomi, elektroninės muzikos klausau noriai, kaip ir daug kitos muzikos. Manau, viso to reikia, tai maitina mano pačios kūrybą, mąstymą, erdvės suvokimą. Politinė, visuomeninė erdvė, tiesioginiame dialoge su ja esanti popkultūra, be abejo, sąlygoja ir alternatyviąją, kurios atstovai nėra akli ir kurti tam, kas vyksta.
Turiu įgūdžių sukurti popkūrinį, ir, kad to nedarau, tėra mano sąmoningas pasirinkimas, bet ne popkultūros egzistavimo neigimas. Ir atvirkščiai, popkultūra įsikvepia iš undergroundo. Lady Gaga kostiumai, pavyzdžiui, įkvėpti performansų ir kitų vizualiojo meno sričių. Santykis būtinas, atsiriboti negalima.
Daina Dieva
Nostalghia, 04.02, Largo, Kaunas
