1-800-DAINAD : BLOGAS : Gvazdikai nuskinti

„Konrado kavinė“ kažkodėl tapo „užeiga“, nors vietos nuo to nepadaugėjo. Jos – maždaug kaip „Opium“. Įeini, atsižymi, pasikabini, sutinki barmeną ir jau sveikiniesi su didžėjumi. Vakarėlio pradžią kiek koregavo eilinė lietuvių pergalė krepšinio srityje, bet ji, neabejoju, pridėjo ir žmonių kiekio bei džiaugsmo.

Gvazdikų atnešėm tik mes. Lygiai keturis. Didžėjams būtų neužtekę, taigi pasidalinom. Du į atlapus, du į plaukus, kotai pamerkiami prie pulto. Šiokia tokia „Adamsų šeimynėlė“, bet rugsėjo 1-ąją švęsti su gvazdikais – jau pakankamai kreiva, taigi Adamsai irgi tinka.

Šokiams deramo ritmo teko kiek palūkėti, nes Mayan už pulto tinginiavo su Villaloboso „Easy Lee“ ir kitais gulimais džiaugsmais. Gvidas, vakarėlio temon įtaikęs raudonais marškinėliais, muštravo kiek greičiau, bet ne per daug piktai. Kurgi pyksi ant Oni Ayhun?

Nenorėjau nei šampano, nei degtinės, nei miego, nei namo. Laimingiausia jausdavausi tiesiog užsimerkusi ir negirdėdama daugiau nieko, tik muziką. Tai, tiesa, buvo gana sudėtinga, nes pakalbėti aplinkiniai, o ir aš pati, mokslo metų pradžios proga tikrai turėjo apie ką.

Dar mažiau viso to ėmiau norėti, kai savo krauju pasirašyta sutartimi su velniu ėmė mojuoti Pakas. Ne visai iš piršto laužiu šitą metaforą – dar praėjusią vasarą užmačiau jį barstant Nidos kopas su tokiu muzikiniu įvykiu, kuriame deklamuojama apie šokius su nelabaisiais.

Trečiadienį viskas vyko dar šokliau, aštriau ir laužyčiau, ir šokių aikštelėje apsigyvenę atrodė lyg kokiam „Kazantipe“, kuriame niekad nebuvau, bet nuotraukų irgi pakanka. Deja, karietos ėmė virsti moliūgais, lietus kaupėsi, o darbo pradžia artėjo ne valandom, o minutėm. Praleidom Pako dvikovą su Matthew Glow bei analogiškas Roadsman pjautynes su Soundchild. Neabejoju, kad greit tai nepasikartos. Sunkus suaugusiųjų gyvenimas.

Artimiausias tripas Kaunan – rugsėjo 17-ą, iki tol dar spėsim ir „Berlin Festival“ aplankyt. 100 Lt su „Ryanair“ – kaip galima neskristi? Net ir sudėjus visas keliones iki oro uostų išeina, kad pernai migruodama tarp Vilniaus ir Klaipėdos išleisdavau tiek pat...

Šiandien Vilnius jau šiek tiek verda. Dar nekunkuliuoja, bet liko nebedaug iki visiško grįžimo į save. Pradėkim su Stevie Kotey „Opiume“, gal dar trumpam „Banzai“. Į „Dub Mafia“ sau prigrasinau neiti. Rytoj kiek netikėtai, bet matyt teks apsisiausti kantrybe ir eiti į Katedros aikštę – kažkada dėl nepamenamų priežasčių „N.O.H.A.“ koncertą tabore praleidau, metas klaidą atitaisyti.

P.S. Ką bedarytų, Kleinenbergas visada mano širdyje. Ypač kai groja „Mambo“ Ibizoje. Čia paskutinis toks pasigrojimas šią vasarą.