1-800-DAINAD : YRA : Metai po „Sūpynių“: patylėta nevaisingai

Elektroninė muzika (čia grubiai, labai plačia prasme) dar didesnė našlaitė, nei tada. Mes vis dar nieko dėl to nesugebėjome padaryti, kad neadekvati situacija nors kiek išblaivėtų. Neslėpsiu, interesantų – organizatorių, atlikėjų, viešintojų – susitikimų praėjusiais metais būta ne vieno. Ir dėl bendrų renginių, ir dėl bendros pozicijos visuomenėje, kuri galbūt užgydytų keletą stigmų. Bet kol kas vaisių nėra.

Mes vis dar džiaugiamės faktu, kad mūsų renginio pranešimą (loterija – skiltyje „Kultūra“ ar „Pramogos“?) ar išskirtinį interviu apie tai, ką atlikėjai žino apie Lietuvą, įsideda didysis portalas. Ir liūdime, kai ignoruoja žinią apie dar penkis headlainerius, nors visi gerai suprantame, kad antraštė „Į festivalį atvyksta X žvaigždė“ už „Festivalyje rasti penki marihuanos švirkštai“ nuobodesnė kokiais penkiais tūkstančiais kartų.

Renginiuose nusprendę skirti dėmesio savišvietai kalbame apie reivą vs repą ar tai, kaip parašyti įtaigų laišką portalui, kaip turėti daugiau grojimų. Vėl ir vėl.

Net Pasaulio lietuvių jaunimo susitikime, kuriame bus apkalbėta iš esmės viskas nuo startuolių ir politikų iki sportininkų, muzikai paliktas tik dekoracijos, linksmintojo vaidmuo – ta prasme, grupės tik gros ir dainuos. Na, gerai, viena diskusija, kurioje pranešimą skaitys Jurga Šeduikytė, bus, bet ir ten tema bendresnė – „Kultūra“.

Neseniai kalbėjau apie nulinius festivalių metus – per porą mėnesių situacija pasikeitė gana smarkiai. Net ir tie, kurie žadėjo nieko neveikti, jau užsiėmė geriausias datas. Ne vienas renginys privatus (turiu galvoje feisbuką), tad lyg ir uždaras, visgi siekiantis surinkti tiek žmonių, kad bent ant nulio išeitų.

Privatumas ir atidi lankytojų atranka nėra blogai. Taip išvengi daugelio problemų įvykio vietoje. Visgi praėjusių metų įvykių šešėlyje tai atrodo lyg bėgimas nuo pačių savęs ir slėpimasis nuo vis dar nesuprantančios, kuo tas bumčikas galėtų prilygti sakraliems fortepijono garsams (nesvarbu, kad tai – ta pati Lady Gaga, tik skamba klasiškiau), čierką šlovinančios, o visa kita švirkštan grūdančios visuomenės.

Tuo tarpu žaliausiame didžiausio šalies miesto parke dvi paras aidi žemiausi šokių muzikos dažniai, o portalai, nepamiršdami ir įterpti žinučių apie susivienijusius visų rajonų nemiegotojus, trimituoja viso labo apie milijoninius honorarus ir privačius lėktuvus, iš esmės niekuo tvirtesniu nepagrįsdami tokios muzikos vertės ir priežasties.

Ironiška, kad tiems, kurie į žanrus ir postilius įsigilinę detaliau, tokie gigantiški renginiai daro tik meškos paslaugą. Mes ir vėl visi iki vieno narkomanai, triukšmadariai, bedieviai, atbukę, nekultūringi. Paradoksas – didysis festivalis praėjo ir praėjo, o terasose pamiksuoti nusprendę didžėjai kenčia kasvakar. Atpirkimo avinėliai, nes oželiais vadinti iš esmės niekuo dėtų žmonių nesinori.

Vienintelis blaivus žingsnis viešumoje pastaruoju metu – Mark Splinter, Vilniaus miesto tarybos nario, siūlymas įsteigti Naktinio mero poziciją – tokią, atrodo, pirmasis įsteigė Amsterdamas, čia balandį vyko ir naktinių merų suvažiavimas. Žinoma, čia ne tik apie techno ir house, bet daugiau viešumos, daugiau esamų problemų sprendimo ir kalbėjimo atskirtį tarp narkomanų ir supertėvelių tikrai pamažintų.

Apie naktinius merus jau kalbėjo „Monocle“ radijas, o naujausias žurnalo numeris skirtas geriausiems 25 pasaulio miestams. Šiemet pirmąkart sudarant reitingą domėn paimti ir naktiniai koziriai – iki kada galima normaliai pavalgyti, kaip ilgai dirba klubai ir t.t. Nes, akivaizdu, naktis – ne vien nusikaltimai. Tai svarbi kultūros (aha, „Kultūros naktis“ – visiems patinka, tiesa?) bei verslo dalis.

Tad klausimas – kiek dar laiko užtruks atsistoti greta tų, kurie savo renginius organizuoja Vingio parke, Katedros aikštėje, Valdovų rūmuose (ne dėl to, kad labai norėčiau į reivą Valdovų rūmuose, bet tokių pat teisių jį rengti – taip)? Ar visgi liekam prie „invite-only“? Bet, kai tyli, kiti padaro už tave – juk kasdien gaunam po naują nemuzikinį pavyzdį.