1-800-DAINAD : BŪTA : „Silence Please!“ ekskursija, arba dar vienas meilės laiškas Berlynui

Ir kiekvieną kartą tas miestas pasitinka kitaip, priversdamas atiduoti širdį iš naujo. Tiesa, kiekviena mano kelionė į Berlyną buvo kitokia, kai kurios labai trumpos, kai kurios vasarinės, kai kurios tiksliai į renginius. Ši – dėl labai įvairių priežasčių. Ir net penkioms dienoms.

Jei ne Vidis, tikrai nebūčiau niekur vykusi. Bet kai artimas žmogus išleidžia miksą „Get Physical“ ir tai yra pati geriausia proga pagaliau apsilankyti tiek kartų apipasakotame „Zalon Zur Wilden Renate“, nepatogi „AirBaltic“ kainodara ima ir paklūsta. Tuomet imi parankėn dar artimesnį žmogų ir trumpą savaitgalį paverti visai padoriomis atostogomis tarp Vakarų ir Rytų, tarp Wedding ir Friedrischshain, tarp lietuvių „Panke“ ar „Weboogie“ ir kitų lietuvių jau minėtame „Wilde Renate“.

Žodžiu, tas klubas yra viskas. Ką čia viskas – kokie trys viskai. Būtina pamatyti, jei galvoji, kad vakarėliai kiek pabodo, o diskotekos vienodėja. Pasimečiau, kiek ten aukštų ir į vieną sujungtų butų. Kiek nenusakomo atspalvio ir kojas raitančios miglos pilnų kambarių su didžėjais arba su lovomis. Su iš naujo atrastu kokteiliu „Moscow Mule“ ir specialia erdve absento fėjoms. Laiptai, durys, koridoriai, prakaitas, verpetai ir nė menkiausio gryno oro gurkšnio. Nes naktis yra uždara. Beje, tik kol kas - orui šylant Renatos šeimyna planuoja rytais šokius kelti prie čia pat tekančios Spree. Kada važiuojam vėl?

Kalbant apie „Wilde Renate“ negalima nepaminėti kitų dviejų su ja susijusių išvykos metu aplankytų vietų. Tai – viešbutis „Michelberger“, kuriame tradiciškai apsistoja klubo artistai. Visuomet pilnas viešbutis su tokiu pat vieninteliu stiliumi ir idėja, vientisa nuo geriamojo vandens kambariuose aprašymo it gyvybės eleksyro iki įėjimo per beždžionės galvą, ir turintis madą ir patogumą kažkaip sukombinuojantį barą, atvirą, žinoma, visiems norintiems.

Taip pat – austriškos virtuvės restoranas „Mutzenbacher“, kuriame ne odinės kelnės ir dešros dominuoja, o disko gaubliu virtusi šerno galva, garsus techno ir trumputėliai padavėjos šortai. Irgi artistams, bet ne tik jiems.

Prie tokio pramogų komplekso pridėk dar tuziną kas savaitgalį Vilniuje sutinkamų smagių pažįstamų, iš kurių pusė groja, pusė – palaiko, ir skeptikų nuomonės apie tai, kad deep house nėra muzika, apie kurią galima ką nors įdomaus papasakoti, tampa visiškai nieko vertomis. Nes pasakoti ir nereikia. Reikia mojuoti rankomis ir šokti, o vietoj pilkųjų ląstelių jausti kokiomis nors vaivorykštinėmis.

Sausakimšas raudonasis „Wilde Renate“ kambarys artėjant šeštadieniu rytui tvino nuo rankų – ir bet kokia proga čia pasileidžiančių vokiečių, ir Saulty, ir Bradkos, ir Few Nolder, ir Mario, ir Vidžio, ir Dariaus Vaiko. Ir dar krūvos ne su jais, bet dėl jų iš netikėtų Europos kampu sugužėjusių lietuvių. Smagu, netikėta ir draugiška.

Tikrai nebūtinai pagal programą šokius besirenkantys vokiečiai ir patys draugiški, suprantantys, palaikantys ir savus, ir svečius. Turistams jie neišrankūs, gal kad traukia panašius į save? Gal todėl Berlyne visuomet jautiesi kaip ne tokiame ir dideliame mieste, kuriame gal kažkada užaugai, o gal ir gyvenai. Nors tai vienas didžiausių Europos Sąjungos miestų – faktas, kurį pasitikrinau po kelionės, ir dabar atrodo kiek neįtikėtinas.

Man atrodo, esu beveik tokį patį sakinį rašiusi, bet jau vien tai, kad visuomeninis transportas čia paslaugus visą parą, o alų gali gerti nors ir ant šaligatvio atsisėdęs, kažkaip išpina kasas. Tiesa, dar viena laisvė – rūkyti klubuose ir baruose – manęs visai nepradžiugino, nors pati esu užkietėjusi rūkorė. Atpratau per tuos penkerius draudimo Lietuvoje metus, nors tu ką! Nežinau, kaip ilgas naktis tarp cigarečių ištveria, pavydžiui, visai nerūkantys didžėjai, bet gal tai tik smulkmena palyginus su atgalios gaunama euforija?

Dar vienas naktinis sustojimas – „Despotin Fam“ repuojančio Liežuvio ir iš „Sattos“ bei daugelio kitų reikalų Vilniuje pažįstamos Erikos valdos „Panke“. Wedding rajone, visai prieš kažkada mano jau lankytą ir rekomenduotą „Stadtbad“, kurį paskutiniu metu pamėgo į Berlyną vis užsukantis „Boiler Room“. „Panke“ – nieko panašaus į tai. Ketvirtadienį klausėm „Scope Sessions“ serijos paskaitų apie fotografiją ir robotus, šeštadienį vyko kasmėnesinis senogero susibūrimas „Wedding Soul“ su dviem koncertais. Industrines tuštumas čia šildo namudiški baldai, vazonai, šuo ir kiek vyresnė, nei žemėlapio epicentre esančiuose klubuose, publika. Vyresnė, bet ne liūdnesnė. Žodžiu, aplankyti būtina, ir galima beveik kasdien.

Už beveik valandos kelio naktiniu traukiniu – „Weboogie“. Čia irgi gausu lietuviškų vakarėlių tradicijų – serijos partneris yra „Fishday“ ir „One Ear Stereo“ legendų kaltininkas Genys, kas mėnesį į Kreuzberge esantį šiaip jau keistoką (priminė „Relax“) klubą „Chesters“ viliojantis paties įvairiausio įdomumo vardus. Laužyta, bosinga, mėsinga, šviežia. Ne techno. Įvairumo dėlei.

Ir visko dar daug daug. Nuo korėjietiškos virtuvės stebuklo „Arirang“ iki šalto, bet pūkuoto Zoologijos sodo. Berlyne, aš tave myliu ir vėl. Kartojuosi, bet kas gi nemyli?

P.S. „Silence Please!“ gali pirkti čia arba iTunes, o nuo balandžio 26-osios - ir fiziškai.

P.P.S. Nuotraukų autorius - Saulty! Ačiū.