"Podvig naroda - bezsmerten"
Daina Dubauskaitė 2005-09-05 00:00
Kol aplinkiniai sprendė, ką gi pasirinkti savaitgalį - "Kosheen", Krafty Kuts, Marcelo Castelli ar dar krūvą ne tokių šviesių žvaigždžių - aš akimis glosčiau naujutėlaitę baltarusišką įkliją savo pase. Pusvalandis linksmybių konsulate ir viso labo devyni eurai - informacija ateičiai.
Taigi penktadienį "Galaxy" mane pakeitė ponaitis Cetus (po jo manifesto supratau, kad apdairiai nieko nepraradau), o aš iškeliavau geležinės uždangos link. Pamatyt, kaip "ten" viskas. Tiesa, kokia dar geležinė uždanga? Baltarusių muitininkai jau irgi moka šypsotis ir renka tik juokingą trijų dolerių ekologinį mokestį.
Geros trys valandos kelio ir automobilio langas man jau transliavo dar ne taip seniai moderniausiu Sąjungos miestu vadinto Minsko stalinistinius perliukus. Masteliai - akiai nesuvokiami, o bulvarai - ne ką siauresni už Nerį. Graudu pasidaro nebent prisiminus, kad visi neva istoriniai reliktai - jaunesni nei pergalė Didžiajam Tėvynės kare (būtent taip jis ten vadinamas), nes gi viskas buvo nuo žemės paviršiaus kruopščiai nušluota ir tada jau perstatyta. Bet didybė jau pati savaime yra nenuneigiamai graži. Ir KGB rūmai gražūs, ir visi institutai su universitetais, ir Respublikos rūmai, ir aikštės, ir parkai. Obeliskai gal ne visi.
Išgirdau ironiškų istorijų apie tai, kaip prezidentas (jo vardo turbūt geriau neminėti, a?), išsigandęs žmonių simpatijų istorijai, pakeitė F. Skorinos (to, kuris pirmas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje knygas Vilniuje spausdino) ir vieno komunistų lyderio garbei pavadintų gatvių vardus į Nepriklausomybės ir Nugalėtojų. Viso labo prieš mėnesį. Na, baltarusiai bent jau turi internetą - nesvarbu, kad įsivedus reikia prisiregistruoti kažkurioje valstybinėje institucijoje, o informacija ateina (oi, ne visa) ir išeina irgi per valstybinį serverį.
Taip nepastebimai, besidomint tenykščiais papročiais, ir prasidėjo vakarėlis, dėl kurio Minskan ir atsiboginom. Tiesiog gimtadienis Ivano, daug sąsajų su Lietuva turinčio. Jis ir Arsenti Tchouprina kadaise "Gravity" parūpino, ir šiaip jau penktą pasą keičia, nes vizos čion nebetelpa. Atrodytų, balius kaip balius - na, šioks toks užmiestis, kotedžas. Bet tas slavų vaišingumas niekada nenustos manęs žavėti. Jaunimas net ir Baltarusijoje į vakarėlius jau seniai renkasi nebe pavalgyti, bet kokių dviejų kvadratinių metrų ploto stalas vis tiek trim sluoksniais gėrybių nukrautas.
"Kušaite, kušaite, my tak staralisj", - prašė vakaro šeimininkai. Ir dar būtinai reikėjo vakaro kokteilio paragauti. Vadinasi jis "Sudie, vasara!", o žudančios sudėtinės dalys - viskis, martinis, "Sprite", agurkas, apelsinas ir citrina. Nenuostabu, kad rytą buvo likę keliasdešimt litrų gėrimų.
Nepamirškim ir galingo garso, patefonų ir DJ Jarik bei dar vieno, kurio vardo mano lietuviška ausis nesugebėjo užfiksuoti. Smagi electro, breaks ir oldies selekcija, atmiešta kokteiliais, tiko visiems. O šoka ir kitaip linksminasi baltarusiai visai taip pat, kaip ir mes. Jokių stabdžių ar uždangų. Net nepastebėjom, kaip saulė patekėjo.
Patekėjo ir vėl beveik nusileido, kol susizgribom, kad svečioj šaly esam ir pamatyti dar tikrai yra ką. Bandėm tai padaryti autobusu, kuriame nereikia talonėlių (na, žmonės taip sakė, kai paklausėm, kur pirkti, cha cha), bet svetingieji draugai greit viską sutvarkė, priminė, kas esam, ir nuvedė kluban. Tiesa, dar po pagrindines aikštes šiek tiek pavedžiojo, ten pasidžiaugėm jaunaisiais breikeriais ir šiaip neįtikėtinai (turint omeny gandus ir istorijas apie Baltarusiją) stilingu jaunimu.
Klubas vadinasi "Step", egzistuoja tokiam gan industriniame rajone, aplink statybos, dideli stačiakampiai pastatai su daug langų ir tamsa. Viduje irgi jaukiai tamsu. Iš karto prisiminėm mūsiškį ŠMC, bet čia ta sovietinė erdvė vis dėlto labiau klubui pritaikyta. Sumaniai viena jos dalis atiduota biliardui, o kita - šokiams ir pasisėdėjimui. Jokių prašmatnybių nėra, kėdės sulankstomos, stalai mediniai, bet lubos - ohoho koks reliktas! Paaikčiojom šiek tiek galvas užvertę.
Vakaras skirtas prancūzams elektronikams "Mlada Fronta", kurie, pasirodo (kažkaip visai nieko nebežinau šiam gyvenime), penktadienį grojo "Vault". O vadinasi beveik kaip vienas iš Čekijos dienraščių, hm, bet nesvarbu. Kai nieko nesitiki ir neplanuoji, beveik visada būni maloniai nustebintas, ar ne? Didžiulis ekranas, kurį, kaip vėliau sakė "Step" darbuotojas Serioža, atsivežė patys prancūzai, kvietė į dar vieną, šį kartą skaitmeninę, architektūrinę kelionę, tik labai jau postpostpostmodernią ir urbanizuotą. Negalėjom atitraukt akių nuo ekrano, nes vaizdai toli gražu nesikartojo, o kelias vingiavo gilyn ir gilyn.
Ausys tuo tarpu bandė įsiklausyti į industrinius minimal garsus (bent jau kolektyviškai nutarėm, kad tai buvo tai) ir kažkokias stebuklingas būgnų skleidžiamas natas. Vėliau vaikinai įsivažiavo ir iki dažnesnio ritmo, o susirinkusi gausi beveik šimtu procentų ilgaplaukė ir juoda (netgi lateksinė) minia visai džiugiai mojavo bei plojo. Įdomu, kas rinkosi į "Vault", tačiau "Step" tradicinių reiverių ir klubinėtojų buvo praktiškai nematyti. Domėjausi, ar čia visada taip, tačiau tas pats Serioža sakė, kad jų klubas - labai universalus. Dienomis visi tiesiog žaidžia biliardą, o naktim jau kaip pavyksta. Dabar štai Luke Chable atvyksiančio laukia.
Mes nelaukėm, o važiavom toliau, pagaliau į tikrus šokius. Jau minėtas Arsenti Tchouprina ritmą laužė klube (O gal ten vis dėlto kavinė? Labai jau erdvi tokiu atveju) "Mon Cafe", o uodegas pagal ten, sako, labai dabar madingus breaks, kraipė labai jau margaspalvė publika. Nors žmonių - gal šiek tiek daugiau nei šimtas, bet visi tikrai pakankamai skirtingi. Nuo manekenių iki visai apvalokų linksmu šokėjėlių, nuo smailiabačių eržilų iki menininkų leopardo švarkais ir kelnėmis a la "Gaisras džiunglėse". O pats Tchouprina vis nepaleidžia tradicijos groti nuogas. Rrrrr. Greičiau tą fotoaparato laidą rasčiau...
Go go šokėjos keitė apdarus vos ne greičiau nei Arsenti plokšteles, iš pusnuogių raganų virto dar nuogesnėmis velnio palydovėmis, o eiliniai tuo tarpu jau šoko ant stalų. Ne dėl to, kad vietos nebūtų - greičiau pasireiškė "Stereo 45" efektas Alter Ego - "Rocker" užgrojus. Kaip lengva rasti paaiškinimų kartais, ką? Tai va, šoko prancūzaitė užsikorusi ant stalelio, baltarusis ją nurengti pinigus kišdamas už liemenuko bandė, o vėliau mergina gyrėsi net 200 rublių uždirbusi (apie 30 lietuviškų centų).
Deja, nelabai kur juos panaudoti galima, net "Belamorkanal" papirosai visus 300 kainuoja, o štai visokie įėjimų ir gėrimų įkainiai niekuo lietuviškiems nenusileidžia. Kokybė irgi ne! Penktą ryto šoko lygiai tiek pat žmonių kaip ir pirmą, niekas nedehidratavo, niekas neužmigo ir neparvirto, breaks keitė piktas tech house, o tualete vaikinai tuo tarpu pasakojo apie tai, kad jie visi yra progressive hauso diskžokėjai. Kaip sava, ar ne? Kvietėm Lietuvon pagrot.
Sekmadienį ilgokai ruošėmės namo, nes iš tiesų patiko mums tam Minske. Aišku, tie sovietiniai lozungai apie narod ir pobeda ant kiekvieno kampo verčia krizenti, kai kurių prekių trūkumas gastronomuose ne itin patogiai nuteikia, bet pažiūrėti yra į ką ir nueiti tikrai yra kur. Juk dar nebuvom puošniajam "Bronx" (ten Karalius grojęs yra) - vadinasi, teks grįžti.
Tiesa, prie muitinės sutikti britas ir Naujosios Zelandijos pilietis nebuvo tokie jau patenkinti, mat klubinėti savarankiškai važiavo. Sakė, ant "crazyfroggininkų" klubo pataikė. Na, čia jau kaip kam pasiseka.
D.D. 2004 - 2016
Degalai Mushroom CMS