1-800-DAINAD : BLOGAS : Nėra laiko, arba Krakow-Berlin!

Pagyventa buvo ir iki šiandien. Joninių naktį prasidėjęs įvykių maratonas nuslūgo gal tik antradienį – vieni rimtesni, kiti pajodžargiškesni, vieni masyvesni, kiti jaukesni, bet buvo vis-ko.

Apkabinusi televizorių iš laimės, kad vokiečiai laimėjo prieš Ganą, keliavau į purviną „Opium“ sandėlį. Ten už pulto būriavosi trijų didžėjų minia – Paul Nevermind, Vidis, Endis. Pastarasis patiko labiausiai! Ir už tai, ką grojo, ir už tai, ką dovanojo – mano namus jau puošia Junior Jack plokštelė „My Feeling“. Turbūt pirmą kartą taip nuskilo. Dar skambėjo visokie klasikiniai „Kyoto Jazz Massive“, Todd Edwards, Dave Darell, „Virgo“ ir net „Don‘t Laugh“ pagal Josh Winką. Odė istorijai, man patiko.

Istorija baigėsi su Neevelina, ir tai šiandien atrodo kaip kiek perdėtas sprendimas. Na, vis dar buvom išsiilgę viena kitos. Ketvirtadienį vietoj planuoto lengvo padirbėjimo praleidom žviegdamos ir kviesdamos draugus, jų galiausiai susirinko tiek, kad teko namų openair‘ą iškeisti į „Vasaros terasą“. O ten...

„Mondayjazz“ ketvirtadieniai skelbiasi „pokalbių ir pasisėdėjimų metu“, bet kadangi horizonte švito neprotingas poilsio dienų skaičius, viskas virto į šokius iki ryto. Ankstaus, nukėlusio net į loftus. Ten žmonių kiekis nenusileido trečiadieniniam „Dirty Warehouse“, o savų akiai buvo ir dar daugiau.

Neturėjau progos net pabučiuoti katės atsisveikinimui, nes teko skubiu ekspresu išvykti į Krokuvą. Ten – jau 20-asis Žydų kultūros festivalis ir net du vakarus iš eilės vykusios „Baltic Balkan“ diskotekos. Kuo susiję žydai, baltai, balkanai, ir čigonai? Dūdom ir gera nuotaika. Ir dar šuniuku Pyčka.

Visi festivalio renginiai vyko (ir dar vyksta iki pat ateinančio sekmadienio) Kazimierz rajone, kuriame žydiškas palikimas ir šiandiena jaučiami kiekvienam žingsny. Ar tiesioginiais simboliais, ar tais, fašizmą žeminančiais, parduotuvėm, kavinėm. Labai jauku, nors nemenka, ir kažkaip paprasta. Sužinojusi, kad nuo praėjusių metų Krokuva bičiuliaujasi su San Francisku, pagalvojau, kad yra dėl ko!

Paklausėm vos į savo koncertą spėjusių vilniečių „Banda Dzeta“, kurie su savo variniais pučiamaisiais ir ukulele daug labiau būtų tikę bent jau aikštėje, bet renginys visgi vyko labai mažoje kavinėje, primenančioje biblioteką. Kava ten – iš Izraelio, yra ir kitų gėrių iš tolimų kampų. Norėčiau į ją grįžti be festivalio. Ramiau.

O va „Baltic Balkan“ tai buvo... Negalėjau patikėti. Pradėjom lygiai dešimtą, o vienuoliktą visi jau plėšėsi marškinius ir treniravo ūsų augimo kryptį. Neįtikėtina. Daug kur buvau, daug ką mačiau, bet tokio REIVO... tai buvo pirmas kartas. Juolab kad pati prisidėjau prie jo sukėlimo, grojau ne savo kompaktais (na, tik Luciano ir Sis ištraukiau ir labai pataikiau), pritariau tamburinu, kolegos pūtė vuvuzelą, o Pyčka vis keliavo per rankas. Radom krūvas gerbėjų, bučiavusių rankas ne tik man, prašiusių telefonų ir maldavusių grįžti. Ir taip iki pusės penkių, kai baro „Alchemia“ šeimininkai ėmė pykti.

Kitą vakarą pyko aparatūra, netyčia palaistyta vietinių vaišingumu. Lengvai pavėlavom, o įėję į salė radom... ją pilną žmonių, nekantriai sėdinčių ant žemės. What?! Mūsų laukia?! Gal gandas apie „Baltic Balkan“ nuvilnijo per visą Krokuvą? Buvo daug sunkiau... Lyg ir tarėmės, kad grosim lengviau, latiniškiau, regiškiau, bet kur tau. Teko vėl traukti klezmerį, dūdas ir ritmą, greitesnį nei techno. Ir vėl iki ryto. Nakties taip ir nebuvo kada pamatyti nei penktadienį, nei šeštadienį – atėjom su šviesa, išėjom su šviesa. Na, neskaitant cigarečių pertraukėlių – nors viduje rūkoma, lietuviškų įstatymų įpratinti to daryti visai nenorėjom.

Žodžiu, Krokuva mane gerąja prasme šokiravo. Tikėjausi kažko smagaus, o pavyko gal tik kokiam filme įsivaizduojamas scenarijus. Tautų katilas, turbūt taip. Truputį įrodymų galima rasti čia. O balkanieros, sakė, vėl kvies groti kartu. Karjera.

Pirmadienį dar buvo keista, situacijos į protingą neatvedė ir „Minimal Mondays“. Tiesa, naujasis kraujo-mėsos projektas nuo Messiah man nepatiko. Nebestebina tie klyksmai ir brūžesiai. Poete, kodėl?

Įsisukus darbams teko gerokai papurtyti ir „Spartakiados“ reikalus. Dabar su Djscene.lt ir „K.U.B.“ kolegomis liepos 23-25 d. jau laukiam ne tik „Jahcoozi“, „SunSay“, MC Kemo ir kitų anksčiau skelbtų, bet ir techno skerdiko The Advent (kaip tik Kalėdoms) ir keliasdešimties lietuvių. Visi man kažkuo ypatingi. Ir Saulty, ir Loranas, ir ką tik atrasti „Ubertone“, ir neįtikėtino gerumo Brokenchord, ir visi kiti tarp šitų eilučių. Tikrai kviečiu, atvarykit, žaisim futbolą, šoksim ir kitaip būsim laimingi.

Kol kas – Auf wiedersehen. Puiku – šeštadienį ketvirtfinalį Vokietija – Argentina žiūrėsiu tarp namų sienų.

P.S. A, beje - interviu su Sasha iš „Jahcoozi“. Net telefonu sugebėjo sukelti wow efektą. Tik kažkodėl atrodo, kad man vienai. Liūdnoka.