1-800-DAINAD : ARCHYVAS : MIESTO IQ : Trečiadienis su kriaušėmis

Sena kaip pasaulis tiesa – linksmybėms skirti savaitgaliai. Bet kur gi dėtis, kai penktadienį vienas renginys veja kitą, dar įdomesnį, o šeštadienį interesų sąraše rikiuojasi jau visi keturi? Na, skaičiai – iš lubų, bet situacija aiški. Nebeužtenka dviejų naktų!

Maždaug taip juokavo Vilniaus svarbūs ir dar svarbesni klubinėtojai, vienas po kito sukviesti į „RyRalio“ trečiadienį „L’Amour“ surengtą „Absolut Pears Lounge“. Visgi vakaro esmė buvo užkoduota būtent trečiajame pavadinimo žodyje, kadaise sostinėje buvusiame labai populiariu – „lounge“. Tad ne šokiams iki lubų graibymo kvietė, o pailsėti. Nes namie prie televizoriaus nepatogu…

… taigi vietoj jo visomis progomis tinkančiame kokteilių bare šįsyk turėjom štai ką – du patefonus, smuiką, violončelę ir balto grimo. Vieną DJ Karalių, vieną smuikininkę Rasą Žukauskaitę, vieną violončelistą Dainių Rožko ir du Kauno pantomimos teatro aktorius, kurie savo vardų, be abejo, nepasakė.

Įprastai rūgštines spalvas mainantis „L’Amour“ interjeras šįsyk buvo vienodai, bet ne nuobodžiai žalias. Tokios didelių kriaušių spalvos – tokių pačių, kokios siūlėsi kandamos ir kokios lindėjo degtinės buteliuose.

Visi jau minėti kviestiniai svečiai buvo iš anksto perspėti – nevėluojame ir draugo nelaimėje nepaliekame! Visgi devintą turėjęs startuoti visų aukščiau išvardintų ingredientų performansas vėlavo. Vėlavo tiek, kad vėliau bučiuotis su vis beplūstančiais pažįstamais darėsi vis nejaukiau dėl per didelės nikotino koncentracijos ore. Klubui galutinai užsipildžius apsidairiau ir pasijutau peršokusi laiku atgal – visi iš „tada, anksčiau“. Man pritarė vienas visiškai nepažįstamas baro kaimynas, savo draugui replikavęs – „O, pažiūrėk, „RyRalio“ būdavo vaikų diskotekos, o tie dabar suaugo“.

Užteks įžangos! Uždanga nekrito, nes jos ir nebuvo, bet prie nuo ankstyvo vakaro plokšteles sukiojusio Karaliaus pagaliau prisijungė ir likusi svita. Muzika pagarsėjo, ir didžiausi „RyRalio“ draugai bemat užsimerkė bei atsiminė saulėtus tingius sekmadienius jau senokai nebeveikiančiame „Čane“ prie parodų rūmų – ten sugrotos bene visos jau klasikinės „lounge“ plokštelės… Na, dabar – jau 2009-ieji, vien didžėjaus nebeužtenka. Tad teko atsimerkti ir stebėti, kaip tikrąja to žodžio prasme susistygavę violončelė ir smuikas bei kaip į jų pinamas melodijas taiko baltaveidžiai mimai. Kaip girdėjau besišnabždant, sklindantys garsai nebuvo improvizacija, o repetuota dovana ausiai.

Laimingiausieji jaukiai sėdėjo ir palaimingai akimis gaudė žalią šviesą. Pavėlavę gi nedrąsiai žvilgčiojo į tuščią šokių aikštelę, kurios pakraščiuose būriavosi baltosios renginio fėjos. Ne, šokti niekas taip ir nepradėjo – bent jau iki performanso pabaigos.

Supratau iš pradžių keistai skrajutėje atrodžiusios fotografijos esmę. Du vieniši balti grotuvai žalios pievos fone. „Absolut Pears Lounge“ ir buvo kelionė į tikrą pavasarį be rūpesčių ir buitinių bei urbanistinių trukdžių, į pievą, kurioje šen bei ten auga kriaušių medžiai. O degtinė? Ji juk niekada netrukdo!

Sako, aršiausieji po apie vienuoliktą pasibaigusio performanso „L’Amour“ užsibūti sugebėjo dar bene trejetą valandų. Aš visgi įtikėjau, kad renginys skirtas ne šokiams, tad karavaną mintyse išleidau į Kauną ir Klaipėdą. Kaip buvo ten, įdomu ir man pačiai.

Miesto IQ.