SOHN: „Kiekviena nauja albumo apžvalga yra mažiau svarbi už ankstesnes“
Daina Dubauskaitė 2014-11-26 15:09
„Labam ryte“, „LRT Opus“ – visur per pirmą viešnagės Lietuvoje parą spėjo apsilankyt britas SOHN. Aš pati jį aplankiau koncerto išvakarėse, atlikėjui vis dar įklimpus į jetlag’o pelkę. Visgi nei nuovargis, nei jo muzikos, fotografijų, citatų formuojamas įvaizdis netrukdė pabendrauti visiškai draugiškai. Daug juokėmės ir nukrypinėjom, o išjungus diktofoną SOHN dar papasakojo apie naują appsą – audio gidą, kurį turėjo progą išbandyti San Franciske prieš savaitę. Ir apie tą patį, kuris anksčiau nekamuodavo, nes didesnis būdavo jaudulys prieš koncertus.
Koncertas „Menų fabrike“ yra albumo „Tremors“ pristatymo turo dalis – pats atlikėjas mano, kad albumas pasirodė jau pakankamai seniai, bet kol apvažiuoji visą pasaulį... Naujos SOHN medžiagos teks palaukti, o kol kas įdomu išgirsti, kuo gi gyvena šis tamsiai vilkintis, naktį mėgstantis, bet visai ne tamsus žmogus.
Ką tik su komanda atvykot iš JAV, tiesa?
Taip, prieš porą dienų. Buvom ten jau antrą kartą. Per pusę metų situacija, kartu ir į koncertus atėjusi publika, pasikeitė – matyt, dėl to, kad žmonės turėjo laiko susipažinti su mano muzika. Praėjusį kartą, vos išleidus „Tremors“, vykom iš Niujorko ir Los Andželo per viršutines valstijas, dabar – per apatines.
Pirmadienį grojote Varšuvoje...
Buvo puiku! Visi bilietai parduoti. Aš vis dar dažnai nežinau, ko tikėtis. Nesuprantu, iš kur visi tie žmonės. Kaip jie sužino apie mano muziką?!
Turbūt internetu – juk tai geriausia platforma reklamuoti tavo muziką?
Manau, taip. Šansai, kad kūrinius gros didelės radijo stotys, nėra labai dideli. O internete visi tiesiog dalinasi su draugais, rekomenduoja. Tai – labai gerai.
Pats esi „BBC Radio 1“ rezidentas. Ar ši pozicija padėjo tau, kaip atlikėjui?
Nesu tikras, ar pagelbėjo SOHN populiarumui. Bet tikrai padėjo žmonėms suprasti, kas esu ir iš kur atėjau. Klausydami mano laidų jie sužino apie įvairias mano įtakas, supranta, kodėl kuriu tai, ką kuriu.
Ar iki tol turėjai DJ patirties?
Ne, jokios. Taigi „BBC Radio 1“ – tikrai nebloga pirma patirtis!
Pradėjai vasarą, ar teko nors kartą vesti laidą gyvai?
Ne, nebuvo progos tuo metu būti Londone, kur yra studija. Įrašinėju laidas ten, kur tuo metu esu – Honkonge, Sietle, Italijoje... Kadangi susitarimas dėl rezidencijos baigsis metų pabaigoje, taip ir nespėsiu to padaryti.
„Tremors“ – pirmasis tavo pasaulinis turas. Ar viskas vyksta taip, kaip tikėjaisi?
Aš apskritai nebesitikėjau tokios galimybės – apkeliauti pasaulį. Tad ir vilčių jokių į tai nedėjau. Turas užaugo labai organiškai. Iš pradžių susitarėme dėl koncerto „Eurosonic“ festivalyje Nyderlanduose, vėliau dar dėl vieno, dar... Galiausiai supratome, kad tai iš tiesų pasaulinis turas.
Nuolat keičiasi vietos, publikos, aplinkos. Kiekvienas koncertas – naujas mano karjeros etapas. Kartais ateina vos pora šimtų žmonių, kurie ką tik apie mane sužinojo, o kitose vietose susirenka 2000 pamėgusių SOHN prieš porą metų. Viskas chaotiška.
Koncertas Vilniuje bus 107-asis nuo kovo mėnesio. Liko dar 8. Jau visai laukiu grįžimo į studiją.
Ar kelyje nekuri?
Ne, nieko naujo sau neparašiau nuo praėjusio gruodžio. Na, „The Chase“ pasirodė rugpjūtį, bet šį kūrinį tereikėjo baigti.
Šiemet buvo darbų su kitais atlikėjais, bet tai – ne tas pats.
O kas? Ar į kitų asmenų prodiusavimą žiūri kaip į darbą, treniruotę, o gal atiduodi jiems tai, kas netinka SOHN?
Visko po truputį. Tiesiog eksperimentuoju. Nėra buvę taip, kad man duoda atlikėją ir liepia parašyti jo albumą. Susėdam ir kalbamės, žiūrim, ką galim padaryti. Beveik viskas, ką parašiau kitiems, jiems tiko.
Tokia praktika išplečia mano, kaip kūrėjo, galimybes. Kartais net būna, kad parašau kūrinį kitam, ir pagalvoju, kad visai tiktų ir SOHN diskografijai. Tokiais atvejais kalbamės – atlikėjas gali susimokėti ir turėti tą dainą, arba gali palikti man.
Manau, „Tremors“ tikrai pateks ne į vieną metų geriausių topą. Nes iš tiesų geras albumas! Ir nuolat mirgėjo žiniasklaidoje nuo pat pavasario. Ar tikėjaisi tokios sėkmės?
Taip, tikėjausi. Iš dalies dėl to, kad muzika, kurią pats mėgstu ir vertinu, susilaukdavo gerų įvertinimų tuose pačiuose kanaluose, kurių nuomonė man svarbi. Taigi buvo smagu, kad taip ir atsitiko.
Kita vertus, bėgant laikui tiesiog nebespėji paskui visus tuos atsiliepimus ir pastebėjimus. Kiekviena nauja albumo apžvalga yra mažiau svarbi už ankstesnes. Lygiai tas pats ir su „Facebook“ – 10 000 gerbėjų atrodė nerealus skaičius, 50 – irgi, o dabar… Dabar tai tiesiog skaičiai. Bendras mano „Soundcloud“ profilio perklausų skaičius, atrodo, yra apie 10 milijonų. Čia tiesiog nesuvokiama, bet tuo pačiu ir visiškai nieko nereiškia.
Grįžtant prie kritikų... Žinai, nesitikiu, kad „Tremors“, kaip tu sakai, pateks į daug topų. Jis juk išėjo taip seniai! Atrodo, kad net ne šiemet. Bus smagus siurprizas, jei kažkas dar atsimins. Kai manęs klausia apie mėgstamiausius kūrinius ar albumus, visuomet vardinu naujausius. Šiemet apskritai išleista tiek daug geros muzikos..!
Turėjau paruošusi klausimą apie tai, kaip jautiesi lyginamas su James Blake. Pabendravusi su tavimi jau manau, kad dėl to tikrai neliūdi?
Tai normalu. Jei pasakočiau tau apie kokį nors gerą, bet tau negirdėtą atlikėją, tu tikrai paklaustum, ką jis primena. Ir aš įvardinčiau. Nieko čia baisaus, tik priklauso nuo kokteksto.
Suprantu, kodėl mane lygina su James Blake, bet tikrai ne visada galima taip teigti. Pavyzdžiui, esu skaitęs, kad „The Wheel“ panašu į James Blake. Objektyviai sakau – ne! Visiškai ne. Kartais žmonės taip tiesiog sako, nes kažkas kažkada sakė, rašė ar panašiai. Bet iš esmės visa tai nesvarbu...
Ar pirmiau pradėjai groti, tada – dainuoti, ar atvirkščiai?
Dainas rašyti pradėjau, kai buvau ketverių, gal penkerių. Tokias vaikiškas, bet vis tiek. Žinoma, tėvai man padėdavo. Taigi visada dainavau. Ir muzikos mokiausi – šešerių jau vaikščiojau į gitaros pamokas. Po kelerių metų mečiau ir pianinu skambinti bei būgnais groti mokiausi savarankiškai. Tada galvojau, kad man labai sekėsi.
Vėliau grojau įvairiose grupėse, tada susidomėjau muzikos įrašymo procesu. Taip priartėjau prie elektroninės muzikos – vienas visais instrumentais pagroti nesugebėjau, tad atsirado kompiuteris... Žodžiu, viskas palaipsniui.
Kaip suradai muzikantus, kurie su tavimi pasirodo scenoje?
Jie kartu nuo pat pirmo koncerto! Albin, kuris groja klavišiniais, pažinojau jau keletą metų, bet ne artimai. Kai ieškojau, kas sumasterintų pirmuosius mano įrašus, buvau kažką girdėjęs apie tai, kad jis tuo užsiima. Tiesiog paskambinau, pasiūliau 100 eurų, ir jis sutiko. Užsukau į svečius, pamačiau krūvas senų sintezatorių, tai man padarė įspūdį! Įsikalbėjom, ėmėm groti, bandyti įvairius garsus, tikrai susibendravom. Po kurio laiko man prisireikė muzikanto, ir iškart pagalvojau apie jį.
Albin’o paprašiau surasti ir bosistą, nes tikrai juo pasitikėjau. Turėjau net reikalavimų sąrašą – kad turėtų humoro jausmą, bet juo nepiktnaudžiautų; kad per daug negertų, bet ir nebūtų abstinentas; kad būtų jautrus ir ramus. Taigi Albin pasiūlė Stefan, seną savo draugą. Visi interesai sutapo.
Techninis turo personalas – irgi mano pažįstami iš Austrijos. Jau beveik dvejus metus keliaujame kartu.
Austrija. Į ją prieš keletą metų iškeitei Londoną. Gana nestandartinis pasirikimas. Kaip čia buvo?
Sakyčiau, Austrija pasirinko mane! Buvau su gitara keliavęs Europoje, porą kartų grojau šioje šalyje. Susipažinau su tenykščiais muzikantais, jie tapo mano draugais ir pakvietė atsikraustyti. Neturėjau priežasčių atsisakyti.
Labai norėjau ištrūkti iš Londono, man ten nepatiko. Dabar ten grįžti daug smagiau. Nespėju pasiilgti, nes tenka gana dažnai apsilankyti. Anuomet nebuvau Londono muzikinės scenos dalis, jaučiausi pasimetęs. Vienoje viskas atvirkščiai – tapau tuo anglu, kuriančiu muzika. Pagerėjo koncentracija, buvo gera priklausyti naujam žmonių ratui. Taip tam tikra prasme atradau save ir tai, kas man patinka. Nebekamavo mintys apie tai, ar mano muzika tiktų vienai ar kitai įrašų kompanijai...
Londone tokios mintys buvo mane apsėdusios. Netgi pirkdavau knygas apie tai, kaip pasirašyti kontraktą! Buvau šventai įsitikinęs, kad reikia remtis sėkmės formulėmis. Kai tik apsiraminau, leidykla pati mane susirado.
Vadinasi, ne tu nuėjai pas „4AD“?
Ne, jie atėjo. Ir, nesumeluosiu, „4AD“ buvo vieni iš dviejų mano favoritų. Kiti – „XL Recordings“, bet abi leidyklos priklauso tai pačiai grupei. Geriau ir negalėjau tikėtis. O ir nebesitikėjau!
„Sohn“ vokiškai reiškia „sūnus“. Ar šiame kūrybos etape jautiesi Austrijos sūnumi?
Gera įžvalga, tokios dar negirdėjau! Tiesos joje tikrai yra. Norėjau vokiško žodžio dėl to, kad Austrija man tikrai tapo svarbi. Be to, tai trumpas, drauge tvirtas ir švelnus, jautrus žodis, man patiko, kaip jis atrodo užrašytas. Iš pradžių tariau jį „zon“, dabar – „son“, nes taip lengviau tiems, kurie nekalba vokiškai.
Dar man buvo svarbi žodžio reikšmė – „sūnus“. Aš ją interpretavau kaip savo dabartinę būseną, naują pradžią. Nesu projektas. Dabar aš ankstesnio savęs sūnus. Išmokau pamokas, pasisėmiau iš patirties.
Rusiškai tai reiškia „sapnas“.
O, geras! Tinka. Korėjietiškai irgi kažką įdomaus reiškia – gal „karalių“?
Kiek pamenu, karjeros pradžioje siekei išlikti anonimu. Neskelbei tikrojo vardo ir pavardės. Nepavyko?
Nepavyko, toks jau tas pasaulis, haha! Anksčiau neskelbiau jokių nuotraukų, portretų, tik muziką. Bet, norint tęsti istoriją, dominti žurnalistus, klausytoją ne visada išeina pasakyti „ai, paklausykit albumo, ir viskas bus aišku“.
Galima ir taip, bet turbūt tai apriboja galimybes?
Tiesa. Be to, nesu toks užsispyręs. Taip, prisistatinėju kaip SOHN, bet užtenka, kad vienas žmogus parašytų, koks iš tiesų mano vardas, kad tai patektų į „Wikipedia“, o tada šia informacija pasinaudoja ir visi kiti.
Jei atvirai, man tai, kad viešai prieinamas mano pase įrašytas vardas – Christopher – man nepriimtina. Sunkoka paaiškinti. Žodžiu, kai man buvo 15, visiems liepiau manęs taip nebevadinti. Buvo naujų vardų, ir ne vienas. Trys. Dabar tas vardas – SOHN. Todėl, kai ištraukiamas mano senasis vardas, man tiesiog keista. Nemalonu. Žinoma, daugelis taip elgiasi norėdami būti mandagūs, bet tai – ne aš. Jau seniai.
Kaip tave vadina tėvai?
Chrisu. Ir jiems, kaip tą vardą davusiems, nelabai patinka, žinoma, kad mane draugai, merginos ir gerbėjai vadina gal trim skirtingais variantais.
Tai kas toliau, baigsi turą, ir..?
Atrodo, paskutinis koncertas suplanuotas Vysbadene, Vokietijoje. Po to trumpam užsuksiu į Vieną susirinkti paskutinių daiktų, nes po penkerių metų Austrijoje dabar kraustausi į Los Andželą. Ten iš pradžių ilsėsiuos, be to, turiu per keletą savaičių susirasti, kur gyventi, o tada – muzika. Kūryba.
Los Andželas, matyt, ne galutinis taškas?
O, ne, aš ne toks žmogus. Judėsiu toliau. Toliau keisiu vardus, haha!
---
SOHN „Lofte“ apšildo „Golden Parazyth“. Pagaliau praėjo tas pusmetis, apie kurį rašiau anonsuodama lapkričio 26-ąją. Bilietų prie įėjimo dar turėtų būti.
www.sohnmusic.com
D.D. 2004 - 2016
Degalai Mushroom CMS