„Satta Outside“, nes meilė yra viena
Daina Dubauskaitė 2011-08-16 20:36
Į Šventąją nepakviestas, o gal neprikviestas The Weeknd akis karpantį „Satta Outside“ vaizdą deda į savo blogą. Machinedrum po festivalio savo mėgstamiausiu didžėjum įvardina The Gaslamp Killer. Akyliausi festivalininkai atranda niekur neskelbtą, neplanuotą, nepažymėtą sceną su iš miško konteksto išnešusia muzika. Didžėjai negrįžta į „Minimal Mondays“. Barmenės į sostinę grįžta be batų, šokėjos – be sijonų. Tai buvo didžiausias vasaros išėjimas mūsų muilo burbule, brangieji.
Be asmeniškumų nė nesiruošiu apsieiti ir noriu viešai pasidžiaugti įvykdytu dar pernai, į festivalį vėluojant jau riebiai, iškeltu tikslu – Šventojoje įsičekinti dar ketvirtadienį. Beveik keturios apskritos paros, dedikuotos „Satta Outside“, leido ramiai įsibėgėti (nes kai vejiesi ankčiau atvykusius, visko gali būti), aukštai užkilti ir visai palengva nusileisti taip, kad pirmadienį buvo laiko ir bukai į jūrą paspoksoti, ir jau visai legendinėje „Kvistijos“ degalinėje pabyrėjusius reperius susirinkti. Ir į „Vasaros terasą“ dūzgei užsukti, žinoma. Žodžiu, rekomenduoju nepagailėti laisvų dienų iš atostogų rezervo ir pasigerinti fizinę bei moralinę savijautą. Bet tai jau tik kitais metais.
O šiemet! Jau pavasarį, iš Noruišio kompiuterio į internetą ėmus sklisti pirmiesiems lineup’o perlams, buvo aišku, kad lengva nebus. Ta prasme, jei nori pamatyti visus –iausius, tai „Satta Outside“ jau ne tos apimties festivalis, nes vienu metu įdomu net keliose vietose. Kita vertus, veiklos tiek, kad nesijaučia, jog tūkstančių jau net daugiau, nei penki. Ypač dieną – vieni prie jūros, kiti – aplink areną. Aš ir šeštadienį, ir sekmadienį, rinkausi jūrą ir todėl praleidau visus turgus, auskarus, mainus, „Stableface“ ir dar daug ką, bet už tai gavau strazdanų ir smėlio ausyse. Žodžiu, geriau smarkiai neplanuoti, nes net programėlė kišenėje nepadeda laikytis grafiko. Turbūt net priminimai telefone nebepadėtų. Vis tiek jis visą laiką išsikrovęs.
Muzika, kaip bebūtų, visada pirmoje vietoje. Net ir iš anksto paklausius absoliučios daugumos „Satta Outside“ atlikėjų siurprizų ir efektų mano ausims bei akims pakako į valias – nebežinau, kaip čia juos ir sugrupuoti. Daug pirmų vietų, gal pagal abėcėlę?
Puikiu, daug kam net netikėtu startu tapo Reivo muziejaus atidarymas su visais tam reikalingais atributais, tai yra juostiniais magnetofonais, hardkoru, kaip visada vėlavusiu Saga ir gipsiniu šios gyvos legendos biustu. Žmonės braukė ašaras, tai yra rimta ir gražu. O pačiame muziejuje eksponatų buvo gal ne tiek daug, bet istorija dar jauna, yra ką fiksuoti ir toliau. Tikrai patiko, kad nauja buvo sujungta su sena, ir reliktai tapo interaktyviais.
Festivalio čempionas – Vaiperis. Su neatlygintinu ir neišsenkančiu entuziazmu jis ir „Ritmo kovas“ suprogramavo (o tai – ne juokai, nes vien užsieniečių jose dalyvavo lygiai šeši; tiesa, mano favoritus didžioji publika iškitavo, bet Style Mistake, kaip tautiečiui ir tikrai atsakingo požiūrio į šokdinimą turėtojui, ranką spaudžiu kuo nuoširdžiausiai!), ir solo programą jų pertraukoje atliko, ir 16 žmonių į Arenos sceną šeštadienį vakare sutalpino bei rimto tarptautinio džiazo festivalio vertą koncertą užkūrė. Su „Despotin Fam“ ir jungtine šių svita visi tapom rankeniais, net tie, kuriems repas nebūtinai prie širdies.
Turbūt smagiausias atpildas už visą triūsą ir įdirbį festivalyje būtų pajudėję reikalai neseniai nugvelbtų Vaiperio instrumentų paieškose. Špygos sugniaužtos. Savo ruožtu siūlau Vaiper Despotin vardu pavadinti visą kelią Vilnius – Šventoji. Tai dvasia!
Didieji atlaikytojai – net keli. Tai yra tie, varę ne pagal programą ir už jos ribų. „Minimal.lt“ (ar „min_for“) komanda sąžiningai palaikė festivalio teritorijos degimą šeštadienio dieną, kai nemaža dalis jų draugų lepinosi Baltija. O beveik iškart po to, naktį, pasibaigus „iDeal Lounge“ suplanuotai programai, nepaliko šokėjų likimo valiai ir su dar keliais entuziastais suko ritmą iki labai saulėto sekmadienio ryto. Ar dienos?
„iDeal Lounge“ galima įvardinti stipriausiu ėjimu prieš sistemą! Po praėjusių metų laužytų maudynių 8, 9 ir kitomis nepadoriomis ryto valandomis organizatoriai šiemet reivą nusprendė perkelti į palapinę, o paupį palikti ramesnei išeigai. Žinoma, ir trumpesnei – kaip minėjau, programa buvo suplanuota gal tik iki antros. Bet kur tau, kai tiek didžėjų susitinka vienoje vietoje, negi neatsiras to, vėl ir vėl spaudžiančio „play“? Ilgiausi maratonai vyko čia, ir, paradoksas, dalyvių amžiaus vidurkis buvo tikrai aukštesnis, nei visame festivalyje. Veteranai...
Negaliu nepaminėti ir seno pajūrio vilko Simao, pastaruoju metu lyg suvaldžiusio vidinį savo žvėrį, bet Šventojoje pasiganiusio visu smarkumu. Solinis setas ir nesuskaičiuojamas back 2 back kiekis, į gerbėjus skrendantys sėdmaišiai ir bliuzonai! Jo ir hitų rinkinį paruošusio Intakz pristatytas „Spectral“ rytas (taip pat sekmadienio) apskritai buvo žavingas savo destrukcija.
Neslėpsiu, ant scenos šokėjų priartėjus dienai buvo tiek pat, kiek po ja, bet taip juk būna ir „Sattoje“. Dabar tikrai keista prisiminti, kad 8 ryto galėjo skambėti tokio tempo kūriniai, kaip Synkro „Open Arms“, bet Chipak specialiai pasirodymui susivairuotas fullcapas juk neklystų. Namo parėjom jau kažkada po dešimtos, ir tik sekmos dienos stebuklu galima pavadinti tai, kad po poros valandų jau klausėm Tado Quazar paplūdimyje.
Toliausiai eisiantys, neabejotinai, yra „Ritmo kovų“ laureatai 96wrld ir Brolis (ne mano, ir ne tavo). Kokio nesveikumo dvigubas jų pasirodymas užklupo sekmadienį, sunku ir beapsakyti. Vos pilnamečiai! Vos atradę elektroniką! Matyt, dėl to ir buvo taip stebėtinai šviežia. Net ne rytojaus, o porytojaus šokiai. Ir kaip smagu buvo būtent šiuos smarkuolius pamatyti pirmadienio vakarą, vos užgesinus variklį ir įgriuvus į „Vasaros terasą“. Net Michael Jackson klasikos jie negali pagroti be efektų!
„Club Tropicana“? Irgi be priekaištų. Pernai baile funk saulėje skrudino Justas Fresh, šiemet į tropinį bass pasaulį pažiūrėta plačiau ir vos sausį debiutavusiai komandai atiduotas visas šeštadienis. Nepatingėję pasikviesti net aukštyn kojom smėlyje pasisukusių šokėjų Boyfriend, Ophex, DoDo Mundo, Stanevicius ir kiti temperatūrą pakėlė kokiais 10 laipsnių, o debesys išsigandę liko kažkur Karklėje.
Manfredas tuo tarpu nustebino turbūt pats save ir, šeštadienį suspėjęs užkurti generatorių Smiltynės kopose – po pertraukos grįžo nesakymai mamai, gaila, gal kitąmet nesutaps? – sekmadienį vėl lyg niekur nieko stūgavo sau į mikrofoną Šventojoje. Su džiaugsmu, naujais hitais ir sveikinimais gimtadienių proga. People get up, stomp your feet, let’s get down. Aha, be šito visų festivalių pliuso neapsiėjo ir „Satta Outside“.
Ir visa tai tik lietuviai, tik jau minėto muilo burbulo dalyviai. O juk užsieninė programa šiemet spindėjo kaip niekad. Pavyzdžiui, „Red Bull Music Academy“ dovanų užteks dar maždaug trejoms Kalėdoms. Ghostpoet šeštadienį padėjo išleisti garą po „Despotin Fam“ bigbendo ir iš esmės atitiko tai, kas yra Arena – iš betono augantys medžiai.
Gaslamp killer pt2 at Satta by mixmagas. Uploaded with SoundCloud iPhone
Mike Slott, prisipažinsiu, pražioplinau, o The Gaslamp Killer po festivalio užfanino turbūt visi mano draugai. Pati gi lietuvių ir latvių kilmės kalifornietį aplankiau dar prieš mėnesį, todėl šįkart jis manęs visiškai nenustebino, nes ėjo tuo pačiu keliu ir tais pačiais judesiais, bet abstulbusius ir bet kokias išankstines nuostatas į skutelius suplėšiusius festivalininkus matyti buvo labai gera. Nes tai yra šou, o stiprus šou nemaišo net „Sattoje“. Ant scenos pas killerį lipo Machinedrum – tai buvo lyg reveransas, nes pora valandų iki to buvo atvirkščiai. Ir jei gerą laiką festivalyje turi ryškiausi jo atlikėjai, tai yra pati didžiausia aliarmaaaaa. Gal kas suskaičiavo, kiek kartų per keturias paras skambėjo šitas?
Į hipsteriškų figūrų, bet toli gražu ne stilium ir mada grįsto skambesio trio išaugęs dEbruit buvo mano lauktas ir tikrai ne veltui. Gal per daug ir nepritrenkė, bet tai buvo visapusiškai efektyvu. Visai kaip „Dublicate“, kurių, girdėjau, daug kas nesuprato, bet mane Pavliko gitariniai rifai nešiojo į tas pačias puses, kaip ir jį patį, Aleksos būgnų lazdelės nušvito dar kitom spalvom, nei su Jazzu ar šimtais kitų lietuvių, o galutinai smegenis lydė Eimio vaizdai. Ir beveik taip pat kaip „Superficial Random Knowledge Porridge“, statę emocijų piramidę tol, kol susivokiau laikanti už rankos pati sau. Nežinau, ar tarp šių atlikėjų realybėje daug bendra, bet širdis sako, kad taip.
Kempingo scenoje atsiradau vieną vienintelį kartą, ir tai, aišku, tik mano pačios problema. Messiah užlaikė keliolikai minučių, gaila, kad nepamačiau „LUUMM“, na, ir kiti, rokeriškesni atlikėjai būtų nepamaišę, bet vasarą pagundų kartais kiek per daug. Jei net savo meilę Kelpe sugebėjau prasėdėti kažkur už festivalio teritorijos, tai ką jau čia ir bekalbėti. Ir Brokenchord spėjau tik paskutinėms keliolikai minučių, tiesa, per jas įsitikinau, kad vaikis vėl ir vėl pranoksta pats save, ir nė vienas jo pasirodymas, kurių per metus spėjau pamatyti visai nemažai, dar nebuvo toks pats. Į Angliją jis išsikrausto jau šiomis dienomis, ir labai tikiuosi, kad bilietų tėvynėn kainos renginių organizatoriams bus palankios.
Turiu baigti, nes rišlios istorijos papasakoti taip ir nesugebėjau. Galvoje dar per daug smėlio, o nuo rankos nė nesiruošiu priverstinai nuplauti užrašo „drumbacelė“. Viskas buvo labai sattiškai gerai, užteko visko – ir repo, ir beats, ir dubstep, ir techno, ir drum’n’bass, ir vaizdo projekcijų, ir hipsterių, ir emigrantų, ir pensų – ir visiems, „Pizzaland“ maitino iki paskutiniosios, po perkūnais, net alus galiausiai virto nemokamu. Rojus žemėje, ir net ne paršelio.
D.D. 2004 - 2016
Degalai Mushroom CMS