1-800-DAINAD : ARCHYVAS : OMNI.LT SAULĖGRĄŽOS : "Dramenbeisas yra greiti būgnai"

Penktadienį “Connect” sulaukė ne vieno, pasiryžusio Britanijos vėliava puoštas duris atidaryt pirmą kartą. Aš ten seniai ne pirmokė, tad drąsiai ir akiplėšiškai dairiausi į vis dėlto jau nugultas raudonas sofkes ir bariausi dėl karščio. Dangus, manęs paklausęs, ėmė ir atsivėrė, taigi buvo galima eit atsigaivint laukan, be to, Bob Marley melodijomis pradėtas vakarėlis gan greit sulaukė didelio kiekio svečių, leidžiančio pagaliau pradėti visai nebemandagiai vėlavusį koncertą.

Dėl kurio ten ir rinkomės. “Dublicate” – vieni iš tų, kurie madingi, bet retai matomi. Važinėja visur, pasakoja, kalba, bet koncertais nelepina. Arba aš tiesiog skaitau ne tuos kalendorius. Nebesvarbu! Nes trim ekranais juosta “Connect” scena sutalpino visus, tąvakar galėjusius parodyt kažką įdomaus. Tas kažkas prasidėjo labai jau tingiai, sekmadieniškai ir dubbiškai, o šalia manęs stovėjęs vaikinas porino draugas apie tai, kad “dramenbeisas yra greiti būgnai, o čia yra lėti”. Jie vis greitėjo ir greitėjo, prisistatydavo naujos siužeto linijos ir instrumentai, elektronizuojantys skambesį, o publika reikalavo vokalo. Tiesa, ne į akis grupei, o vieni kitiems į ausis. Galop atsirado ir MC Žygis, kurio žodžių, na, niekaip nesupratau (tik “Uzi” eilutę), bet visi regimai pagyvėjo. Tikrieji reperiai, užsukę apsižvalgyti, kažkodėl raukė nosis. Užtai apsilankiusiai dryžuotai Onai Juknevičienei viskas, sprendžiant iš šypsenos ir judančių klubų, labai patiko. Ačiū už koncertą, lauksime dažniau.

Pasibaigus malonioms pusantros valandos pagalvojau, kad miegoti dar kiek nepadoriai anksti. Kadangi “Saulės smūgis” šiemet man tikrai negrėsė, nes buvau per sena ir per blaivi, liko išbandyti Lee Burridge rankos miklumą. Plokštelių fanas (sakė, kad labai, labai, labai, nemėgsta grojančių tik iš CD ir pats tai daro tik ekstremaliais atvejais) atrodė guvus ir puikiai nusiteikęs, net nepaisė akivaizdaus kūnų trūkumo aikštelėj. Barmenė Olga tvirtino, jog vos išgirdusi pirmuosius minimal dvelkiančius garsus atsisakė tąvakar dirbt. Ir nedirbo! Kaip sakė sutiktas vietinės reikšmės diskžokėjus, „Burridge apšildė pats save“. Aš į apšilimą akivaizdžiai pasivėlinau, bet nepriešdaraudama kandau techy techy ir netgi kiek oldschool saldainių. Jei nesapnuoju, tikrai buvo "Basement Jaxx", dar iš praėjusio šimtmečio, ir po to įtampa kilo dar aukščiau Tuomet kažkas man priminė, kad šeštadienis – darbo diena.

Ji sėkmingai neužtruko. Tikras anekdotas: pavakare skambinęs suinteresuotas jaunuolis klausė manęs „O Martijn ten Velden tai yra Armand van Helden, ar ne?“. Gal jau geriau Marco van Basten... Taigi, „Glam gallery“. Šokių vakaro pavadinimas turi pretenzijų i madų šou, ar ne?

“Forum Palace” mane pasitiko „pasipiktinusių piliečių“ būrelis prie kasos. Kažkodėl ten visada būna kažkam neaišku, kažkam per brangu, kažkam bilietas blogos spalvos. Kaip gerai, kad kažkam vis dar svarbu ir tai, kas skamba.

„Boogaloo“ nestebinančia kūrinių pasiūla judino šokėjus taip, jog šie savo ruožtu vertė šokinėti patefonų adatas. Dvylikos metų patirtis vis dėlto daro savo – net ir susidūrę su techniniais trukdžiais Boo ir 2Fresh laiku ir vietoje mesta klasika sugebėjo iš „Forum Palace“ įsikūrusio vieno tokio biuro ištraukti paskutinius darboholikus.

Tuoj po dueto stojęs Bogdanas, ne vieno lankytojo nuostabai organizatorių įdėtas mažesnėn scenon, išlošė gryno oro ir nuoširdumo, tiesa, galėjo ir triskart tiek šokėjų išjudint (ankstokai pabėgau, tad gal taip ir buvo). „Kaip prieš penkis metus“, rėkėm vieni kitiems ir šokom pagal linksmą neįpareigojantį hausą taip, lyg progresyvas ar dar piktesnė muzika niekada nebūtų smegenų pasiekusi. Gėris, taika ir meilė, smėlis, saulė, bučiniai. Patetiškai nusišneku, bet tai buvo gražu. Nekasdieniškai nekalta ir šviesu, nors buvo jau atsakančiai sutemę.

Šviesos ėjom ieškoti į didžiąją salę, geriau žinomą „Galaxy“ vardu. Pagaliau į žmonišką vietą nuleistas DJ pultas leido žaibus ir kitas iškrovas. Martijn ten Veldenas nesileido spraudžiamas į „Glam Gallery“ rėmus, kurie lyg ir bandė pretenduoti į nebauduojančias melodijas. Jis daužė ir kraipė susirinkusių jaunuolių veidus. Drebino nuogas įvairiausių apimčių merginų šlaunis ir virpino tokias pačias nugaras. Skaldė tamsių akinių stiklus. Beje, dabintis pajuokomis iš „Dolce & Gabbana” jau taip pat nebejuokinga, kaip ir originaliu užrašu. Tuo ir baigiau.