1-800-DAINAD : BŪTA : „G&G Sindikatas: Unplugged“: tai buvo Koncertas

Nežinau, kokia Velykų bobutė pagelbėjo, bet antradienį Lietuvos rusų dramos teatre koncertą „G&G Sindikatas: Unplugged“ stebėjau sėdėdama pirmoje eilėje. Pačiame jos viduryje. Na, sėdėjau tik iki paskutinio kūrinio, kuomet dirstelėjusi per petį supratau, kad visos kitos eilės jau stovi.

Užbėgant kitoms eilutėms už akių iškart pasakau, kad tai buvo vienas stipriausių koncertų, kokius teko stebėti pastaruoju metu. Tai buvo toks koncertas, kokio buvau jau labai išsiilgusi. Panašių emocijų prisižvejojau pernai gruodį, kuomet Kaune pavyko sučiupti „Marijus Aleksa Afrobeat Band“, o dabar jau tikrai žinau, kad trūks plyš reikia tilpti į Kauno bigbendo 25-mečio koncertą. Nes tai ne tas atvejis, kai visai mėgstama grupė užsuka į miestą, ir „nieko buvo, bet žinai, įrašuose geriau skamba“. Tai tas atvejis, kai, braunantis iš teatro, stebi niekur neskubančias dingti šypsenas ir supranti, kad tapai šiokios tokios istorijos dalimi.

Neprivaloma turėti visų „G&G Sindikato“ albumų – nors, be abejo, daugelis aplink mane beveik sėdėję, o labiau vos susiturėję žiūrovų mintinai mokėjo visas repo partijas – kad įvertintum gyvos muzikos gėrį ir stiprybę. Žinoma, dalis grupės kūrinių man kelia gan stiprius sentimentus, bet net ne jie vakar paliko didžiausią įspūdį. Labai didelė aplodismentų dalis čia keliauja aranžuotojams Liutaurui Janušaičiui ir Jievarui Jasinskiui, suvaldžiusiems keliolika metų grupės kūrybos ir suradusiems jai naują, tuo pačiu klasikine prasme vertingą rūbą.

Žinoma, ir muzikantai. Nesu tikra, kiek projekto repeticijų įvyko, bet įvertinus tai, kad visiškai naujas partijas teko mokytis styginių kvartetui, chorui, grupei „Moodsellers“, belieka ir čia žemai nusilenkti. Papildomi komplimentai merginoms iš „Where The Backs Come From“, mano nuomone, koncerto metu atlikusioms daug daugiau, nei tiesiog „back“ partijas. Lūpine armonikėle atmosferą užvirpinęs Linas Rimša išvis pasirodė lyg koks Tom Waits. Gal toks ir buvo planas?

Reperiai? Reperiai jaudinosi. Labiausiai, akivaizdu, Kastetas, nors jis, bent jau stebint iš pirmos eilės, tapo ir ryškiausia šios sekcijos žvaigžde, tikra ir nenugrimuota, kaip koks pankroko grupės vokalistas. Sužavėjo ir Mamania, drąsiai patefonus ir mikšerį iškeitęs į mikrofoną ir be didesnių ceremonijų įsijautęs į ceremonmeisterio vaidmenį.

Žodžiu, jei trečiadienį ir ketvirtadienį neturite svarbių planų, rekomenduoju „G&G Sindikatas: Unplugged“ įvertinti patiems. Nereikia būti reperiu. Reikia būti pasiilgus Koncerto. Sveikinu su juo visus prisidėjusius ir dar papildomai Justą Čekuolį, kuris turėjo narsos tokį projektą imti ir suvadybinti.

P.S. Žinau, kad planuojama išleisti „G&G Sindikatas: Unplugged“ albumą. Drįstų pasvajoti, kad tai būtų ne kompaktinis diskas, o ypatingas vinilas, kuriame tilptų tik dalis to, kas vyko Vokiečių gatve virtusioje Rusų dramos teatro cenoje.

P.P.S. A, tiesa – Vokiečių gatvė! Už scenografijos sprendimą papildomi balai – juk kiek ramiau repuoti ar savo partijos laukti prisėdus ant suoliuko po žibintu, nei ant nepatogios baro kėdės.