1-800-DAINAD : BŪTA : 28 valandos Vilniaus knygų mugės muzikos salėje

Būtent muzika tapo priežastimi, dėl kurios šįkart „Litexpo“ praleidau visas tris dienas. Jos buvo keturios, taip, bet penktadienį dedikavau pasiruošimui „Red Bull Music Academy“ sesijai, jos vedimui ir kitiems susijusiems reikalams. Tiesa, laikas ir bendravimas su sesijos svečiu austru Dorian Concept prisidėjo prie neįtikėtinai įkvėpusio, paskatinusio, sužadinusio, savaitgalio visumos.

Pirmąkart „Vilniaus knygų mugės“ glėbyje muzika turėjo visą atskirą salę. Tai buvo Lietuvos gretutinių teisių asociacijos AGATA idėja, iniciatyva ir rūpestis. Veikti buvo ką – jau vien suplanuoti, kiek ir kokių skirtingų muzikos leidėjų ir kūrėjų į salę tilps, juos sugrupuoti, suderinti pusšimtį gyvų koncertų ir dar pasirūpinti, kad ne tik pasiklydę mugėje pirkėjai ateitų, bet ir specialiai dėl muzikos žmonės atvažiuotų. O tokių tikrai buvo. Bent jau pirmiausiai į muzikos salę skuosdavusių, o tik po to – knygų. Galėjai čia išleisti vos porą eurų (ar visai nieko, tik koncerto paklausyti), galėjai ir kelis šimtus. Pagal susivaldymo laipsnį.

Minėtas tris dienas praleidau jungtiniame „Silence“ ir „Vinylshop“ stende – tik penktadienį vairą perėmė Vidis. Mes turėjom beveik visus iki šiol pasirodžiusius savo relyzus (o kai kurių po mugės ir nebeliko), o „Vinylshop“ – elektronikos, hiphopo, indie vinilų rinktinę. Taip pat jie demonstravo „Pioneer“ ir „Rega“ patefonus, ir bent penkis būsimus jų pirkėjus tikrai suradom!

Visuomet gera sulaukti etatinių lankytojų – tų, kurie užsuka į kiekvieną „Silence“ pop-up shop’ą ir kiekvieną naują leidinį įtraukia į savo kolekcijas. Tokiems žinai, ką pasiūlyti, taip pat gali priminti, ko dar kolekcijai trūksta. Ne mažiau džiugu buvo atrasti naujų – tiksliau, būti mugėje tam, kad lietuvišką elektroniką atrastų apie ją iki šiol apskritai negirdėję žmonės. Pačių įvairiausių amžiaus grupių ir muzikinių pažiūrų. Be abejo, kai kuriems teko šį tą padovanoti – na, bet tikiuosi, kad tai draugystės pradžia, o ne vienkartinis triukas.

Artimiausi mūsų kaimynai buvo mano neseniai ir tikrai kiek vėlokai atrastas „Rūdninkų knygynas“. Vis dažniau užsuku jei ne pirkti, tai pavartyti, pasidomėti ar tiesiog pasikalbėti su savo darbą, tiksliau, veiklą labai mylinčiais žmonėmis. Puiki, šilta vieta, kurioje kartais telpa net koncertai (štai artimiausias). Ir mugėje turėjo net du stendus – vieną, su žurnalais, bukinistų erdvėje, o muzikos salėje netrūko džiazo, roko, pop, tos pačios elektronikos ir hiphopo. Na, ir AC/DC puodelių, kurie man atrodo labai įdomus artefaktas.

Dar vis masino „Thelonious“ kampelis – šie iš pažiūros griežti Stiklių gatvės senbuviai turi ir turbūt didžiausią, bent jau katalogo prasme, lietuvišką vinilo leiblą „NoBusiness Recods“. Kartu su nuostabiu muzikantu Liudu Mockūnu įkurta kompanija yra išleidusi jau per 60 plokštelių. Ne visas jų gali įsigyti paprastai, nes viskas išpirkta, o tiražai nekartojami. Sakė, o kam? Pati mugės metu nučiupau jau trečią „NoBusiness Records“ leidinį ir manau, kad į „Thelonious“ reikėtų užsukti net su diktofonu. Gal kokį reportažų ciklą..?

Buvusi „Bomba“, dabar „iMuzika“ turėjo ir naujų dalykų – net Paškevičiaus vinilą (akivaizdu, Džordžos pradėtas trendas tęsiasi), bet įdomiau buvo pasikapstyti senienų dėžėje. Kaip tik neseniai mąsčiau apie tai, kad žinau tik vieną „Kardiofono“ kūrinį, o dabar turiu visą albumą. Jis, beje, taip ir vadinasi – „Kalėdinė eglutė“. Dar labai džiaugiuosi Ugniaus Liogės stende radusi Broniaus Kutavičiaus „Paskutines pagonių apeigos“, nes kaip tik visai neseniai lankiausi šį kūrėją man priminusioje ir apskritai sužavėjusioje Šarūno Nako paskaitoje apie minimalizmą.

Kadaise licencijuotų ir Lietuvos rinkai išleistų, bet sandėlyje likusių „Zona Records“ albumų, net kasečių pavidalu, dėžę atsivežė Dovydas Bluvšteinas. Išrinko man „Pixies“, dar šio bei to į shoegaze pusę, o aš jam savo ruožtu „Silence“ pristačiau. Win-win.

Didelės sėkmės susilaukė jungtinis reperių stendas – Svaras turbūt padarė kokius tris šimtus selfių ir antra tiek autografų suraitė, dar įvairiu laiku su gerbėjais pasilabinti buvo užsukę „Tie Geresni“, Dee & Kamy, Mamania ir t.t.

Jau instagraminau pažintį su legendiniu lietuviškos estrados žurnalistu Kazimieru Šiauliu. Įraitė man netrumpą dedikaciją savo knygoje „Estrada“, pasidomėjo, ką veikiu, tad beliko pakviesti jį į savo laidą „LRT Opus“ ilgesniam pašnekesiui. Tikiuosi, jau netrukus.

Kaip minėjau, buvo ir keliasdešimt koncertų. Taip paprastai tikrai neturėčiau progos išgirsti „Jazz Island“, Juditos Leitaitės, Petro Vyšniausko ir viso būrio džiazo artistų – o ir naujo Mesijaus albumo apybraiža bei rytinis „ba.“ ekscesas, taip pat vis auganti „The Colours of Bubbles“ jėga, buvo daug įdomiau, už TV3 savaitgalio filmus. Net ir skrabalai įdomiau, po galais. Žinoma, buvo pora grupių, į kurių koncertus manes varu nenuvarytum, bet tuomet turėjau puikių progų išeit apsipirkt į knygų zoną.

Visgi tvarkaraštyje norėtųsi emocinio sklandumo – pavyzdžiui, Benas dar ryškiau varytų devintą vakaro, o garbias pozicijas užimantys pianino garsų atėję paklausyti melomanai perpiet neturėtų tildyti įsismarkavusių mugės dalyvių. Bet tai – visiškai lengvai suderinamos detalės.

28 valandos vienoje patalpoje – nemažas moralinis ir fizinis iššūkis. Labai taikliai šeštadienio rytą po koncerto mestelėjo „ba.“ būgnininkas Jonas – „Jaučiuosi kaip festivalyje“. Bet patirtis (parduoti irgi reikia mokytis, bent jau man), pažintys, pokalbiai yra vertingiau už lengvai skaudenančias kojas ar tuštumą kišenėse. Kaip ir tikrame festivalyje.

Neabejoju, kad mugė-salė-festivalis grįš kitąmet. Tvirčiau, sklandžiau – kaip minėjau, menki programiniai neatitikimai lengvai koreguojami. Ūpo yra, daugelis kolegų liko patenkinti ir nusiteikę pozityviai. O kiek jų dar nesudalyvavo... Dar matau erdvės diskusijoms, dirbtuvėms, seminarams apie muziką ir jos sveikatą Lietuvoje – žinoma, tai reiškia daugiau darbo, bet pasižiūrėjus, kaip nuoširdžiai plušėjo AGATA kolektyvas, norisi ne sėdėti rankas sudėjus, o jiems patalkinti. Kol kas – ačiū už tokį išsamų savaitgalį. Net nesijaučiu pavargusi.