Keturių dienų vasaros atostogos
Daina Dubauskaitė 2012-04-30 07:18
Praėjusį savaitgalį pradėjusi ketvirtadieniu tradiciją pratęsiau ir šįsyk. Tiesa, akademinius atradimus išmainiau į seną gerą gimtadienio balių. Penktadienio išvakarės po truputį kaistančioje „Soul Box“ terasoje ir netikėti festivaliniai aidesiai jau kiek atvėsus viduje! Neperdedu dėl „netikėti“ – tiek man, tiek baro darbuotojams, tiek turbūt patiems sveikintojams.
Šiam blogui – dveji metai. Kaip žinia, pati Dubauskaitė kiek vyresnė ir darbuojasi nuo 2004-ųjų rugsėjo. Pažadu, vasarai pasibaigus į dar vieną šventę nekviesiu, bet po tokios balandžio 26-osios sėkmės (ne kiekviename furšete groja Noruišis, Justas Fresh, Mark Splinter, Loranas Vaitkus, Intakz ir dar Vidis su Saulty, stoję duetu) kitąmet, manau, ir vėl bus ką surengti. Juk mylimi kolegos sumokėjo už dubauskaite.lt egzistavimą iki 2015-ųjų, o ketvirtadienį visi šoko ne tik kaip no one’s watching, bet ir kaip turėdami all the alcohol licenses in the world. Kitą rytą „Skype“ buvo nykiai tuščia, o tie gyvieji kalbėjo daugtaškiais. Pavyko.
Taigi gruntą savaitgaliui paguldėme puikų. Penktadienį kelių nebuvo baisiai daug, ir visi buvo gana masyvūs. Trispalvių džiunglių su Congo Natty „Lofte“, deja, taip ir neaplankiau, iš dalies dėl to, kad į buvusį „Havana Social Club“ perkaitėliai rinkosi lėtai ir „Satta Outside“ vakaro programa norom nenorom stūmėsi vėlyn. Tiesa, prieš tai net porąkart stabtelėjau prie stiklinių „Trip“ durų Gedimino prospekte ir netgi nosį įkišau į „ReedNoBrass“ koncertą, bet man jis buvo per daug gyvas.
Juodojoje „HSC“ salėje dar prieš dvylika elektroninių Umiko kelionių per kopas ištikimai klausėsi jos rudasis haskis, o prie šio jungėsi iš „Satta“ baro eilių nebūtinai pažįstami personažai. Išties gaila, kad Shigeto nebuvo galima pakviesti tuo pačiu nuo sausio nebeveikiančiu adresu – viskas būtų buvę taip, kaip turėtų būti. Dabar gi buvo muzikaliai stebuklinga, bet tik tiek.
Jau visai londonietis Brokenchord savo „9-ojo dešimtmečio reivo prie baseino“, kaip „Girl of 13 Summers“ labai taikliai apibūdino leidykla „Black Acre“, garso takelį kažkodėl supynė su Kanye West „Flashing Lights“. „Kažkodėl“ šiuo atveju nereiškia „blogai“ – gal tik netikėtai, bet abu kūriniai iš esmės yra tie, pagal kuriuos smagu daryti bet ką, tiek nuodėmingo, tiek naiviai romantiško. Ypač prie baseino, ar yra Vilniuje kur viešas atviras?!
Pusę antros amerikoniškai pasisveikinęs savo programą iš kitos scenos pusės ėmė transliuoti didžiausiu šriftu programoje įrašytas vardas. Pagal savo akcentą jis labiau Zach Saginaw iš Mičigano, bet pagal iš elektronikos prietaisų sklindančius garsus garselius, melodijas ir posmelius ((C) „Mondayjazz“) – tikrų tikriausias Shigeto-san.
Atsirėmus į juodą sieną ir akims klaidžiojant po „Nosignal VJs“ spalvų pynes, o mintims – tarp Šventosios estrados ir „Satta“ baro, ausys nuo muzikos skleidėsi kaip tie pumpurai medžiuose šiomis dienomis. Tikriau sakant, Shigeto kūryba – būtent to momento, kai viskas jau atgijo, sudrėko ir sušilo tiek, kad skelbtų tikrą pavasarį, garso takelis. Ir reikia talento, kad tą trumpą akimirką užfiksuotum ir ištęstum iki kūrinio, net viso albumo.
„Lineage“ EP pristatytas taip išsamiai, kad gyvos elektronikos valandą (na, buvo joje pakankamai ir geto atplaišų, ne tik vyšninio saldėsio) palydėjo ir dar beveik tiek trukęs būgnų solo, papildytas aikčiojusiais semplas. Daug prakaito ir atsidavimo, nors, tiesą sakant, Shigeto dar iki savo pasirodymo minėjo, kad šis renginys jam geriausias iš visų albumo pristatymo turo. Namo buvo galima grįžti trumpomis rankovėmis, dar ir dėl to visa tai buvo labai sattiška. Kada rugpjūtis?
Visą šeštadienį prasikaitinus Valakampiuose (pirmas kartas gyvenime, ir, galbūt, ne paskutinis) ilgų rankovių dar labiau nereikėjo ir nesinorėjo. Jėgų, tiesa, saulės atakų dėka mažiau – būtent tiek, kiek reikia apsukti šen bei ten grojančius ir gulinėjančius draugus.
„Trip“ baras? Visi džiaugėsi penktadienį pratęsę iki šeštadienio priešpiečių ir juokavo, kad kaimyninio restorano klientai nepatenkinti marga baro publika savo lėkštėse (nesipykit su kaimynais); kaitrius naujuosius ritmus vyniojo Jacques Gaspard Biberkopf, o į vakaro programą be beats buvo planuojama sukišti ir techniškuosius Calli su Pupa. Neabejoju, kad pavyko, jei vakaro baigtimi laikomi priešpiečiai. Taip pat „Trip“ rezidentu jau galima laikyti „Minimal Mondays“ laidos vedėją ir šeimos narį Samuel Tange, į apartamentus Gedimino prospekte išmainiusį gyvenamąją vietą „Plum Bum Bar“.
Spėjau ir ten – anąsyk su Loranu Vaitkumi pasidalinus straipsniu apie „Juodąją džiaugsmo skylę“ jis taip įsigilino į jame užrašytas mintis, kad dalį jų pabandė perkelti į neįprastos formos „pliumbumo“ šokių aikštelę. Deja, ji – rūsyje, o pats netikėtos vasaros gerumas – lauke, tad didžėjams (be Lorano, plokšteles atsinešė ir „12 inčų po žeme“, teko šokdinti barmenus, ir atvirkščiai.
„Soul Box“ tuo tarpu tęsia ankstyvų reivų seriją ir laukia gegužės 2-osios, kuomet savivaldybė neeiline tvarka svarstys licencijų reikalus. Šeštadienį toks ankstyvas metas – septinta vakaro – teko „Liquid Voodoo“ komandai. Drum’n’bass man užsukus liejo iš pirmo žvilgsnio nematytas veidas, ir, bijau, jis buvo įdomus tik saujelei ištikimiausių. Visi kiti sėdėjo tiesiog bare su lauko terasa ir muzikos išvis negirdėjo...
... ir sekmadienį buvo kur užsukti, pasisveikinti, paklausyti, prisėsti. Vėsiuoju sezonu filmus tokiomis dienomis rodę „foos-in“ nuo šiol kviečia savaitę baigti ir naują pradėti savo urbanistinėje terasoje. Palmės ir kiti įvairaus ūgio želdiniai betonui suteikia jaukumo – surašiau čia kaip interjero žurnalo autorė, bet tokia tiesa.
Didžėjai tuo tarpu suteikia terasiškumo – nors ir ne miesto centre, nors ir ne senų namų apsuptyje, bet tikrų tikriausia vilnietiška terasa. Šįkart – su „Club Tropicana“ narių vojažais po pasaulio muziką ir „Raw raw“ virtuvės atradimais. Daug draugų ir daug laisvų stalo futbolo stalų viduje. Pro sienos kampą regimi krepšinį žaidžiantys kaimynystės vaikai, kitoje pusėje – betoninė „Ūkio banko teatro arenos“ architektūrinių detalių ritmika. Taip pat – plius dvimseptyni ir tiesiog urbanistinė gerovė. Būsiu dar ir dar kartą!
Dabar yra ankstyvų ankstyviausias pirmadienio rytas, ir turiu pasidžiaugti, kad po tokių iš pirmo žvilgsnio intensyvių keturių dienų jaučiuosi daugiau nei pailsėjusi. Net jei tuoj vėl grįš lietuviškas pavasaris, šis karščio intarpas buvo labai įkvepiantis. Beje, iš esmės šiandien vėl penktadienis, todėl atsargiai.
D.D. 2004 - 2016
Degalai Mushroom CMS