William Goldstein: „Menininkas turi išreikšti tai, kas paliečia kitų sielas, o ne kurti niekam nieko nesakančius dalykus“
Daina Dubauskaitė 2014-12-30 10:52
Balandį festivalyje „Kino pavasaris“ buvo pristatyta nauja dokumentinė latvių režisieriaus Mario Martinsono juosta „OKI: „In The Middle Of The Ocean“. Jos garso takelio autorius, amerikietis William Goldstein, irgi viešėjo Vilniuje. Iš viso tokių takelių jo biografijoje – per pusšimtį, taip pat – keliasdešimt autorinių muzikos albumų, darbas įrašų kompanijoje „Motown“, „Emmy“ ir „Grammy“ nominacijos bei savitos kūrybinės technikos, pavadintos „Instant Composition“, vystymas. Dar – bendradarbiavimas su tokiomis kompanijomis, kaip „Roland“. Oho? Oho.
Turiu filmo treilerį, taip pat – gerą valandą pažinties su kompozitoriumi William Goldstein. Tai buvo netikėtas, neplanuotas, dėl to gana improvizuotas susitikimas. Ir dėl to nepamirštamas!
Lietuvoje įvyko latvio režisieriaus filmo, kuriame vaidina japonų aktorė Kaori Momoi, premjera... Kaip patekote į tokio tarptautinio projekto komandą?
2009-aisiais su M. Martinsonu ir jo žmona susipažinome Los Andžele. Jie savo filmą „Nereikalingi žmonės“ pateikė į tarptautinę „Oskarų“ apdovanojimų nominaciją, o aš esu komisijoje. Man jų filmas įstrigo, pabendravome, pakviečiau į svečius. Vakarėlio metu pagrojau savo kompozicijų, akivaizdu, kad jos režisieriui patiko – po trejų metų jis mane tiesiog įtraukė į savo naujo filmo scenarijų!
Taigi ėmėme bendradarbiauti, komanda vėl atvyko į Los Andželą filmuoti. Muziką kūriau realiu laiku, filmavimo aikštelėje. K. Momoi išrinko tris natas, iš jų gimė kompozicija. Vėliau M. Martinsons paprašė sukurti ir likusią garso takelio dalį. Taip ir padariau – tiesa, kai kurias garso takelio dalis vėliau teko pakeisti elektronine muzika. Pritariu šiam sprendimui, nuo pat pradžių režisieriui sakiau, kad mano indėlio – fortepijono solo – gali nepakakti, bet jam atrodė, kad būtent to reikia. Vėliau kažkas patarė pridėti daugiau atmosferos.
Kaip Jums patiko vakarykštė filmo premjera Vilniuje?
Jaudinausi. Kino teatro garso sistema sušlubavo, kai kurie dažniai buvo gana prastai atkurti. Tai ypač trikdė skambant tam tikroms fortepijono partijoms ir pasakotojo balsui.
Filmą mačiau pirmą kartą, o tai irgi visuomet jaudina. Apskritai filmas yra pakankamai nuotykinis savo žanrui. Jis labai įdomus. Rekomenduoju pažiūrėti.
Jei tik rodys Lietuvoje – būtinai.
Prisipažinsiu, nėra tekę apie Jus girdėti. Perskaičiau Jūsų biografiją, joje tikrai daug įdomių – ir įvairių – dalykų.
Taip, esu nemažai įvairių sričių palietęs. Ar aplankei „Motown“ puslapį? Ten mano vardas įrašytas šalia Michael Jackson ir Marvin Gaye. Esu vienas iš nedaugelio tame sąraše, su kuriais dar gali pabendrauti!
Man atrodo, vakar buvo 30-osios Marvin Gaye mirties metinės...
Wow... Ar jau buvai gimusi?
Taip, jau keletą mėnesių. Bet gal grįžkim prie Jūsų. Skaičiau, kad į Kolumbijos universitetą patekote labai jaunas, dar nepilnametis. Kaip tai nutiko?
Man buvo devyneri, bet studentu iškart netapau, tiesiog pakvietė įvertinti žinias ir galimybes.
Aštuonerių jau grįždavau iš kino teatro ir iš atminties grodavau filmų muziką. Pianino pamokų niekuomet nelankiau, ir namuose instrumentas atsirado tik tuomet, kai jau mokėjau skambinti.
Tai kaip tuomet išmokote..?
Gudrus klausimas! Mano tėvai dirbo viešbučių versle. Vasaromis gyvenome vasaros kurorte Naujajame Džersyje, ten ir buvo pianinas. Tad du mėnesius per metus jis buvo mano paslaugoms. Sako, kad trejų ar ketverių jau skambindavau – pats negalėčiau tiksliai prisiminti. Bet pamenu būtent tuos grojimus po kino teatro.
Žodžiu, vasaros kurorto svečiai, tarp kurių būdavo ir Niujorko intelektualų, vis sakė mano tėvams, kad groju tikrai gerai ir jie turėtų kam nors mane parodyti. Vienas iš svečių suorganizavo ir priėmimą Kolumbijos universitete. Ten mano mama išgirdo daug patarimų, bet jais pasinaudoti neskubėjo. Augau ir mokiausi pats.
Vėliau visgi studijavote?
Taip, studijavau kompoziciją Manheteno muzikos mokykloje. Bet tuomet jau buvau parašęs ir sudirigavęs pirmąjį savo kūrinį orkestrui – tai padariau 18-os.
Ar formalus išsilavimimas netapo savotišku apribojimu talentui, vizijoms?
Ne, neapribojo. Sakyčiau, padėjo – norėjau išmokti kuo daugiau dalykų.
Kodėl filmai? Kodėl garso takeliai?
Pirmieji mano parašyti kūriniai nebuvo kinui. Bet tai buvo muzika spektakliams, televizijai – 22-jų savo kūrinį pardaviau CBS stočiai.
Kinas – gana natūralus būdas užsidirbti, kai esi kompozitorius. Kaip gi kitaip jaunas muzikantas pragyventų?
Reklama..?
Tiesą sakant, esu ir muziką reklamoms kūręs kažkada. Viską dariau, kai reikėjo.
Tarp to „visko“ pasitaikė ir filmas. Mano pavardė šmėžavo jo titruose, taip mane atrado „Motown“ šefas Berry Gordy. Jis mane pasikvietė į Los Andželą, ir prasidėjo mano rimtesnė karjera – tiek muzikoje, tiek kine.
Pastaraisiais metais su filmais dirbu mažiau. Koncentruojuosi į savo „Instant Composition“ kūrybos būdą – jį vystau visą gyvenimą, tik ilgai nesupratau, jog kažkam tai rūpi. Daug pasirodau gyvai. Filmai man dabar įdomūs ir iš prodiuserio perspektyvos.
Kieno žodis rašant garso takelį filmui yra paskutinis – Jūsų ar režisieriaus?
Žinoma, kad režisieriaus. Arba prodiuserio – priklauso nuo to, kas toje situacijoje stipresnis.
Ar daug kūrybinių kompromisų yra tekę priimti tam, kad darbas būtų baigtas?
Kartais tenka, taip. Taisyklių čia nėra. Yra buvę daug projektų, kurie buvo priimti be jokių korekcijų. Bet yra ir tokių, kuriuose pakeitimų netrūko.
Pavyzdžiui, grįžtant prie M. Martinsono „OKI: „In The Middle Of The Ocean“ priminsiu, kad pats siūliau režisieriui įtraukti kitokios muzikos, bet jis norėjo fortepijono solo, o vėliau dalį garso takelio pakeitė manęs net neįspėjęs. Sužinojau tik žiūrėdamas filmą!
Na, mano vardas plakate paminėtas tikrai pagarbiai, iškart po režisieriaus, gal net pagarbiausiai per visą mano karjerą – tai vertinu, bet manau, būtų buvę gerai ir dėl pačio garso takelio įspėti (juokiasi). Dėl šio projekto negaliu skųstis – ir treileryje esu tik aš bei pagrindinė aktorė!
Kaip tik norėjau klausti, ar kartais, filmų industrijos kontekste, nesijautėte nepakankamai įvertintas kaip kūrėjas?
Visokių minčių būdavo ir būna. Bet didžiąją laiko dalį jaučiuosi vertinamas. Juk nuostabu, kad gali prisidėti prie filmo. Muzika dažniausiai būna paskutinė dėlionės detalė. Galbūt todėl dabar aktyviau reiškiatės kaip nepriklausomas menininkas?
O dėl nepriklausomybės… Na, drįstu teigti, kad turiu išskirtinę dovaną.
Esi girdėjusi apie Keith Jarrett? Jis, klasikinį išsilavinimą turintis džiazo atlikėjas, keliauja po pasaulį visur sutraukdamas pilnas koncertų sales. Muziką jis kuria tik įžengęs į sceną. Aš klasikinio išsilavinimo neturiu, mano kūryboje džiazas girdimas, bet turbūt tiksliausia ją būtų vadinti moderniąja improvizacine kompozicija. Tai nėra dažnas kūrybos ir atlikimo būdas. Man pačiam jis labai patinka, taip pat ir žmonėms.
Šįvakar pasirodysiu Vilniaus rotušėje – greičiausiai jūsų meras išrinks tris natas, o aš iš to nulipdysiu kompoziciją. Man pačiam patinka nustebti ir iškart sukurti kažką nauja…
(Štai ir pasirodymas)
Kuo teko užsiimti dirbant su „Motown“?
Buvau muzikantas, prodiuseris, kompozitorius, atlikėjas... Prodiusavau Smokie Robinson, Thelma Houston, Diana Warwick, dirbau su daugeliu kitų. 2009-aisiais „Motown“ išleido mano kelerių 8-ojo dešimtmečio metų best’ą, jame – 85 minutės muzikos. Sakyčiau, visai nemažai.
Ar disco Jūsų gyvenime paliko ryškią žymę?
Na, jei jau buvau disco artistas, akivaizdu, kad šis žanras man reiškė nemažai. Įdomu, ką „Motown“ būtų darę be manęs.
Praėjusį pavasarį lankiausi Krokuvos festivalyje. Sėdint viešbutyje priėjo iš pažiūros tikrai jaunas darbuotojas ir paklausė, ar tai aš parašiau „Midnight Rhapsody“... Ėmė netgi niūniuoti! „Youtube“ gali rasti visai nemažai šio kūrinio versijų. Įdomu matyti, kaip mano kompozicija pergyveno savo kartą ir atgimė kitoje. Turbūt tai pats populiariausias mano kūrinys. Žinau, kad buvo populiarus Europoje ir Pietų Amerikoje, o JAV – nelabai. Keistas tas pasaulis.
O kaip priartėjote prie elektroninės muzikos?
Apie 1985-uosius teko lankytis Anaheime, Kalifornijoje kasmet vykstančioje pasaulinėje muzikos verslo konvencijoje – NAAM. Ten pristačiau savo tuomet gana populiarią programą „Fame“.
Einu sau per konferencijų centrą, dairausi, kas naujo, ir pamatau tokią elektroninę klaviatūrą – tai buvo labai nauja! Ekrane rikiavosi natos, mane labai sudomino. Kūrėjai pasiūlė išbandyti šią klaviatūrą – iškart sutikau. Bet teko nusipirkti ir kompiuterį... Na, nusipirkau ir išbandžiau tą pirmają MIDI interfeiso kortą.
Vėliau, po poros metų, teko sukurti garso takelį kompiuteriniam žaidimui „King’s Quest IV“ – tai buvo vienas pirmųjų žaidimų, palaikiusių garso kortą. Prisidėjau ir prie jos koncepcijos išvystymo, nes tuo metu kompiuteriai galėjo atkurti tris natas.
Susisiekiau su „Roland“, kurie vystė mano testuotas programas, ir pasakiau: „Ei, vyrai, turite MIDI sintezatorių „MT-32“, kodėl gi neįdedate jo į kortą, kuri keliauja į kompiuterį?“. Jie taip ir padarė.
Kai sulaukiate užsakymo parašyti garso takelį filmui, žaidimui ar panašiai, nuo ko pradedate?
Žaidimą esu įgarsinęs tik vieną, tad geriau pakalbėsiu apie kiną. Kartais tenka prie projekto prisijungti dar scenarijaus stadijoje. Dažniausiai visgi gaunu sumontuotą filmą ir imuosi darbo. Paprastai režisierius pasako, ko tikisi, kurias vietas nori akcentuoti, kur muzika galima pabrėžti vaidybą.
Kai žiūrite filmus, ar daug dėmesio kreipiate į juose skambančią muziką?
Žinoma, kad kreipiu. Jei garso takelis geras, džiaugiuosi juo. Retai kada tenka nusivilti – galbūt nesu toks žmogus. Man patinka dalykai ir mėgstu tai pasakyti.
Esate ir dėstytojas, taip?
Kartais vedu meistriškumo kursus, bet nesu jokios mokyklos dėstytojas. Vilniuje irgi vyko kursai, dar vyksiu į Rygą. Smagu, kad galiu įkvėpti žmones savo idėjomis, bet apskritai tokiam darbui esu per daug užimtas.
Ar būtina kategorizuoti muziką stiliais, kilme ir panašiais atributais?
Nemanau, kad apibūdinimai – blogai. Bet jei paklaustum manęs, ką kuriu aš, apibrėžti įprastais terminais būtų sunku. Sakyčiau, kad visa tai, ką rašau, yra emocinga. Tai, kas paliečia klausytojo vidų.
Nesu labai triukšmingo roko gerbėjas, pavyzdžiui, bet jei filme, įtemptoje scenoje, panaudojamas koks nors itin karštas kūrinys ir jis ten tinka, tuomet – puiku, esu patenkintas. Nepaisant to, kad laisvalaikiu tokios muzikos neklausyčiau.
Techniškai gerą muziką įrašyti šiandien gali bet kas, kokybė yra prieinama. Bet juk tik dėl to, kad žmogus gali rašyti raides, jis dar netampa rašytoju, tiesa? Tas pats ir su muzika. Iškilti dabar sunkiau nei prieš keliasdešimt metų, vien dėl perviršio. O vidutinis klausytojas, sakyčiau, yra mažiau išrankus. Dėl to man įdomiau koncentruotis į siaurą nišą, kurioje esu unikalus, o ne kurti viską visiems.
Ką manote apie muzikos piratavimą? Kaip jaučiatės žinodamas, kad jūsų muziką bet kas gali pasiimti nemokamai?
Na, man iš esmės neblogai sekasi pragyventi iš to, ką darau. Ir jaučiu, kad su „Spotify“ ir panašiais servisais piratavimas vis labiau praranda prasmę. Kam siųstis, kai gali visko paklausyti? O aš gaunu savo dalį nuo visų perklausų ar peržiūrų.
Galiu net patikslinti – per mėnesį man šis bei tas nubyra nuo 300 – 600 tūkst. audio transliacijų ir per 200 tūkst. video transliacijų. Be jokios papildomos rinkodaros ir reklamos. Tiesiog reikiamu laiku susigrąžinau visas reikiamas savo muzikos teises. Tik „Motown“ kūriniai vis dar priklauso jiems. Tiesa, moku licencijos mokestį tiems, kurie mano kūrybą užsakė, bet, galima sakyti, esu pats savo įrašų kompanija ir gaunu pelną.
Ar kitos meno rūšys Jums įdomios gilintis, ar tik stebite?
Esu meno filosofas. Mano rašinius šia tema yra spausdinę „New York Times“ ir „Los Angeles Times“, juos gali rasti ir mano tinklalapyje. 1987-aisiais rašiau apie aistrą kurti meną. Tuomet sakiau, kad menininkas turi išreikšti tai, kas paliečia kitų sielas, o ne kurti niekam nieko nesakančius dalykus.
Taip pat esu įkūręs Kalifornijoje veikiančią vasaros meno mokyklą. Tai – programa moksleiviams. Muzika, šokis, animacija, fotografija, poezija – viską apimame.
Kai turite laisvo laiko, ką veikiate?
Bandau išlikti aktyvus, mėgstu bendrauti, dalintis mintimis – taip lyg atsidėkoju už sau kažkieno iš aukščiau suteiktą talentą. Nuolat ieškau įdomių pokalbių ir žmonių. Nes būtent nuo žmonių, kurie mane supa, priklauso ir gyvenimo kokybė. Restorane man svarbiausias ne maistas, o kompanija. Žinoma, kartais geriausia tiesiog ramiai pabūti namuose.
Los Andžele gyvenate jau per 40 metų, tiesa? Nepabodo?
Turiu būstą ir Niujorke, tad, kai tik užsimanau, grįžtu ten.
O kuris miestas patinka labiau?
Tai kaip lyginti obuolius ir apelsinus. Kadangi turiu galimybę gyventi ir ten, ir ten, į šį klausimą atsakyti netgi sau neprivalau. Visuomet esu čia ir dabar. Dabar – Vilniuje...
williamgoldstein.com
kinopavasaris.lt
D.D. 2004 - 2016
Degalai Mushroom CMS