1-800-DAINAD : BŪTA : „Tallinn Music Week 2015“: galima dar?

SKAIČIAI.

Septintoji Talino – taip pat ir Šiaurės šalių – muzikos savaitė, per 200 joje skambėjusių grupių, apie 40 muzikai dedikuotų Estijos sostinės lokacijų, per 500 iš krūvos šalių sulėkusių delegatų, dar 300 vietinių, 24 050 koncertų lankytojų ir tai, kas telpa tarp šių skaičių bei eilučių – viskas truko porą išsamių parų. Na, tris, jei skaičiuosi ir išvakares bei palydas. Pirmąkart dalyvavau „Tallinn Music Week“ ir norėjau namo parsivežti kuo daugiau. Pavyko – su kaupu. Dėlioju įspūdžius į skyrius, nes dienoraščio rašyti paprasčiausiai nebuvo kada.

MUZIKA.

Į Taliną keliavau atlikusi namų darbus – portalas „The Baltic Scene“ paprašė pasidalinti savo vilčių TOP10, o jam sudaryti juk reikia konteksto, tad dar iki renginio perklausiau kokį pusšimtį Baltijos šalių ir joms gretimų regionų atlikėjų. Žinoma, iš dešimtuko pavyko pamatyti vos pusę, bet ausinės ir grojaraščiai pasipildė iki tol neregėtais ir neplanuotais vardais.

Lenkai „Jazzpospolita“ buvo aukštai mano norų sąraše ir pakeliui į koncertą spėjau įsigyti jų albumą, dabar jis jau su parašais. Džiazo Varšuvos ketveriukėje daug, bet yra pakankamai erdvės ir post-rokinėms garso sienoms bei klavišų dejonėms. Greta sėdėjusiam „Vilnius Mama Jazz“ atstovui tos erdvės pasirodė per daug, o man, atradusiai paralelių su „Without Letters“, galėjo ir dar atsirasti. Kaip ir didžioji dalis TMW koncertų, šis truko tik pusę valandos – manau, gerokai per mažai atskleisti kolektyvo potencialui. Ar laukiu Lietuvoje? Beprotiškai.

„Night Marks Electric Trio“ – taip pat lenkai, iš Vroclavo. TMW atidarymo vakarėlyje susipažinau ir su jų vadybininku Marcin, tad į koncertą Talino fabrikų rajone teko lėkti keliagubai paspartinus žingsnį. Kvapo atgauti taip ir nespėjau, nes basakojis trio mynė akseleratorių iki dugno ir vyniojo elektroninį pasakojimą vos tilpdami tarp savo aparatų ir įtakų.

„Alo Wala“ programoje pažymėti raidėmis DK, bet išties tai internacionalinis trio. Idėjine jėga primenanti M.I.A. ir „Buraka Som Sistema“ (beje, yra su jais dirbusi) Alo Wala yra ryškus ir tvirtas globalizacijos kūdikis, o ją kūrybiškai palaikantys „Copia Doble Systema“ – boso ekspertai iš Danijos. Spalvos, skiemenys, kaponės ir pogo, po vieną į sceną traukiami tik iš pradžių besidrovėję estai – na, karščiau, nei karščiausią vasaros mėnesį Skandinavijoje, tai jau tikrai. Girdėjau gandą, kad „Alo Wala“ jau pakviesti į Vilnių. Būsiu viena pirmųjų attendinančių.

Tallinn Music Week

Alo Wala

„Repetitor“ tuo tarpu pas mus spėjo pagroti ir prieš, ir po Talino. Nei post, nei pankai, rokenrolinių sunkumų kilnotojai serbai (bosistė, būgnininkė ir frontmenas - neatremiama sudėtis) jėgų semiasi iš Balkanų naudingųjų iškasenų ir yra išleidę jau porą albumų, o vis dar skamba taip šviežiai, lyg prieš savaitę pirmąkart repetavę. Tai komplimentas.

„Leikki“. Nežinau, tiesa tai, ar gražus melas, bet kolegos minėjo, kad merginos ir vaikino duetas ketvirtadienį gyvai pasirodė pirmąkart. Abu yra muzikavę anksčiau ir projektą vysto jau porą metų, bet ką gali žinoti? Skamba „Leikki“ lyg iš seno radijo ar pas močiutę rastos plokštelės, kažkur fone vykstant elektroninės muzikos vakarėliui. Neįmanoma suprasti, ką gi jie suokia savo estų kalba, bet tai labai šilta ir tokios muzikos norisi turėti, nes kartais tikrai prisireikia. Kaip tik prieš TMW duetas išleido debiutinį visokių jaukių nuotykėlių pilną 7”.

Profile. Vienas „The Baltic Scene“ redaktorių Henrik primygtinai kvietė nepraleisti šio prodiuserio, beje, tapusio pirmuoju mano išvystu atlikėju Taline. Sutapimas, bet DJ seto klausiau drauge su jo įrašus masterinančiu kitu senu pažįstamu L-OW, arba 1DERL&. Taip, DJ setas, nes Profile neturi techninių galimybių elektroniniam live’ui, bet ant patefonų deda griežtai tik savo plokšteles. Įdomus požiūris, bet iš 180 km nuo sostinės gyvenančio ir visą savo laiką tik muzikai skiriančio veikėjo juk kažko standartinio ir nesitikėtum. Oi, tiktų jo plokštelės Pakretuonės miškuose...

„Classical Music Rave“ yra trumpai nepapasakojamas konceptas, keliaujantis per pasaulį ir vystomas ekscentriško prodiuserio (bei violončelisto) Brendan Jan Walsh. Tokie nuotykiai jau yra vykę San Paule, Roterdame, Havanoje, Niujorke, o Taline visa tai nusėdo ką tik renovuotame „Kultuurikatel“, apie kurį drauge su kitomis lokacijomis papasakosiu žemiau. Didžėjai čia grojo, na, klasikinę muziką – tiek estai, tiek, pavyzdžiui, „Bedroom Community“ įkūrėjas islandas Valgeir Sigurdsson. Kad nebūtų viskas statiška, palubėje išvydom ir chorą, kuriam akonponavo improvizacijos projektas „Algorutmid“. Įdomu, bet keista, nes vidurnaktis, ir daugelis itin gausiai susirinkusių į renginį mieliau bendravo, nei įsiklausė – gal sudedamosios dalys buvo per daug skirtingos?

Tallinn Music Week

Classical Music Rave

Dar buvo stebuklinga po intensyvaus penktadienio konferencijoje, prieš dar intensyvesnę nakties programą pasiduoti po bažnyčios skliautais griežusiam styginių ansambliui „Glasperlenspiel Sinfonietta“, tik po ramios įžangos pasigirdus „popsiškesnės“ klasikos popuri ramybę pakeitė nuostaba.

Spėjau ir estiško hiphopo, ir finougrų liaudies dainų, ir vadovėlinio skandinaviško indie pop išgirsti – na, bent po 7 atlikėjus kiekvieną vakarą, pasirinkimo čia tikrai daug, ir erdvių, ir kainos, ir stilių prasme. Įdomiausia – pasiklysti arba pasitikėti naujai sutiktais pažįstamais. Juk visi – muzikos ekspertai, neapgaus!

LOKACIJOS.

Po viešbučio ir gyvenimą išgelbėjusio vietinio „Coffee Inn“ pirmoji aplankyta lokacija buvo „Erinevate Tubade Klubi“. Nėra kada ieškoti kito, politkorektiškesnio termino – jis įsikūręs viršutiniame buvusios gamyklos aukšte pavyzdiniame Talino hipsterių rajone Telliskivi. Visai greta – ir prieš ketverius metus aplankytas, tuomet visai vienišas stovėjęs „F-Hoone“, ir teatrai, galerijos, menininkų rankomis paglostytos gatvelės ir dundantys traukiniai. Urbanistinė romantika, kuriai, tikiuosi, artimiausiu metu negresia nekilnojamojo turto vystymo projektai.

Pats klubas įstabus tuo, kad – jau nekart minėjau instagrame – net pačius brangiausius ar naujausius savo batus turi padėti į lentyną, tad susiruošęs ten verčiau pasirūpink neskylėtomis kojinėmis. Bet, jei ką, ir tai ne bėda, mat naujas spalvotas gali įsigyti tiesiog rūbinėje. Sušalt nesušalsi, nes visi gauna šlepetes – higienos entuziastams, girdėjau, tai nepatiko. Man idėja tuo tarpu pasirodė labai gera ir jauki. Jautiesi kaip namie ar pas draugus! Jei kurie nors mano draugai turėtų tokius namus, dažnai apsilankyčiau. Tai labiau teatras ar koncertų salė, nei naktinis klubas – pagrindinėje erdvėje daug įvairių sofų ir fotelių (net balto latekso yra), kabo įvairaus dydžio ekranai, o staluose įrengti sensoriai, kuriais kažką kažkuriuo metu gali valdyti. Jausmas siurrealus, ypač kai žmonių dar nedaug – tuomet visas mirgėjimo žavesys tavo paslaugoms. Atskiro pagyrimo verta ir žalių augalų oazė „prieškambaryje“, platūs traukinių stebėjimui pritaikyti langai. Apskritai, nuostabi vieta!

„NO99“ yra vienas iš kelių senujų Talino kino teatrų, kuriuose sėkmingai vyksta viskas nuo spektaklių iki koncertų ir vakarėlių, nepamirštant ir filmų. Manau, pagirtina, kad šiaip jau labai pažangūs estai nepaskubėjo išdraskyti sovietinių reliktų ir verčiau juos išnaudojo taip, kad visiems būtų naudinga. Interjeras šiame, dvi sales turinčiame, šiaurietiškai vaiskus, bet aptriušęs – ir tai vėlgi pagirtina. Juk paveldas, kam viską iščiustyti? Salės „NO99“ yra dvi, antrame aukšte – man apsilankius džiazo vakare čia veiksmas vyko paeiliui, labai patogu visiems, tereikia pereiti per vestibiulį. Apačioje – džiazovas, neįpareigojantis baras. Vėlgi grįžčiau ir grįžčiau.

Tallinn Music Week

NO99

„Sinilind“ – irgi kino teatras, irgi retro, irgi kažkas tarp sovietų ir skandinavų. Irgi moka priimti ir sinefilus, ir melomanus, ir teatralus, o dieną čia – skani naminė kavinė. Užkaborių ir erdvių saviraiškai daug, net nepasakytum eidamas čia siaura senamiesčio gatvele.

„Ulme“ klubo nerasi TMW programoje ir net žemėlapyje, bet čia mus nusivežė jau minėtas estas L-OW. Įdomu juk buvo, kaip atrodo Talino techno scena. Viena tikrai nerasčiau, nes Tuliki gatvėje apie kažkokį veiksmą byloja tik nedideli sodo varteliai, o tuomet, dar paėjus, vietoj iškabos apie klubą skelbia lipdukas. Viduje – tai, ką kolektyvas rado ar turėjo, kai ką restauravo, nuo kitų tiesog dulkes nuvalė. Yra ir meno albumų, ir stalo tenisas, ir armijos tinklas virš erdvios šokių aikštelės medinėmis grindimis. Ji netruko prisipildyti – vietiniai sakė, kad tikrai gausiai, kaip šiam daugiau nei metus veikiančiam klubui. Vakaro vinis buvo suomis Juho Kahilainen, bet mums jau reikėjo skubėti į „Repetitor“.

„Kultuurikatel“, kur vyko minėtas „Classical Music Rave“, yra buvusi elektrinė, dabar – kultūros reikalų hub’as, kuriame galima ir reziduoti (baigiamos rengti garso, video studijos), ir pristatymą ar parodą organizuoti, ir koncertuoti. „Berghain“ aukščio lubos ir 700 kv. metrų ploto tikrai atpalaiduoja fantaziją.

Kai lankiausi Taline pries ketverius metus, kai sostinė buvo ir Europos kultūros sostinė, tuomet čia radome keletą smulkių galerijų, bet iki tokio didelio reikalo dar buvo toloka. Pirmoji atnaujinta kultūros paveldu pripažinto pastato dalis atverta prieš metus, o pagrindinė erdvė – vasario pabaigoje, tad viskas dar nauja, nors įvairiais būdais atliepia čia 66 metus gamintai elektrai. Jei bet kokiais reikalais lankysies Taline, čia turėtų būti viena pirmųjų laisvalaikio stotelių.

LIETUVIAI.

Žinoma, jų buvo! Ir scenose, ir konferencijoje. Su pora iš beveik trijų dešimčių (tiek pat buvo ir lenkų) delegatų netgi sugebėjau susipažinti, nors ne pirmus metus veikiame artimus dalykus.

Muzikinėje programoje tilpo „ba.“, Deep Shoq, Alina Orlova ir „Black Water“ – nusprendusi, kad verčiau pasidomėti užsieniečiais, o savus spėsiu ir namie išvysti, pataikiau tik į labai ugningą, beveik visą „Erinevate Tubade Klubi“ ant šlepečių sukėlusį Jono ir Beno koncertą. Jiems ir apskritai sekėsi gerai, pagirtinai – visi norėję muzikantai savo demo įrašus metė į specialią dėžę, iš kurios vos 10 ištraukė ir viešai įvertino ekspertų rinktinė. Gal ne patį tinkamiausią albumo gabalą išklausę sunkiasvoriai nesiraukė, anaiptol, gyrė ir sakėsi norintys į koncertą bei lygino su... „Therapy?“. Kad ir ne iškart, tikiuosi, toks paskatinimas duos apčiuopiamų rezultatų ar bent jau padoraus įkvėpimo tolesniems plėtros į užsienį darbams.

KONFERENCIJA.

Klausyčiau ir klausyčiau paskaitų, skaityčiau ir skaityčiau knygas, jei gyvenime daugiau nieko veikti nereikėtų. Todėl „rimtoji“ TMW dalis man buvo ne mažiau svarbi, nei koncertai ir vakarėliai. Dvi dienas trukusios konferencijos pagrindas – debatai ir diskusijos gana plačiomis temomis, papildyti itin atsipalaidavusiais pašnekesiais su muzikos scenos legendomis. Na, negaliu nepaminėti ir tradiciškai renginį atidariusio, beje, jau kadenciją baigiančio natūraliai rokenrolinio Estijos prezidento Toomas Hendrik Ilves. Atrodo, jis ir tokios asmenybės, kaip Helen Sildna, tikrai gali nuversti kalnus. Ar įkvėpti kitus tai padaryti! Įrodymui turiu nufilmuotą prezidento kalbą.

Galbūt pasigedau konkretesnių sėkmės atvejų pristatymų – pavyzdžiui, Vilniaus muzikos savaitėje man labai patiko Manheimo, kaip muzikos miesto, prezentacija-vilionė. Bet kuriuo atveju įsiminė, minčių sukėlė audringos diskusijos apie muziką Rusijoje ir iš Rusijos – ir net dukart skirtingų žmonių ištarta kertinė situaciją apibūdinanti frazė „Maskvoje visi naudoja „Spotify, bet „Spotify“ Rusijoje neprieinamas“.

Tallinn Music Week

Vilties yra, idėjų - irgi!

Dar – naivoki, bet labai atviri šeštadienio ryto pasvarstymai apie „freemium“, laikmenų apmokestinimą ir t.t. Tų diskusijų išvada tokia – svarbu net ir esant ant aukštai muzikos verslo karjeros kopėčių sau ir kitiems pripažinti, kad toli gražu nežinai ir nevaldai visko, ir kuo toliau, tuo labiau. Panašia nata baigėsi ir didelių, bet vis dar indie leidyklų atstovų diskusija apie tai, ką gi čia daryti, kai ir majorai nerimsta, ir grupės vis labiau nori būti pačios sau. Ar atsakymas yra? Taip, nemiegoti ant laurų.

Sudomino pirmosios moteriškos punk grupės „The Slits“ narės Viv Albertine pokalbis su ne mažiau spalvinga veteranine asmenybe John Robb. Viv emocingai pasakojo, kaip 8-ojo dešimtmečio Londone teko suvokti, kad merginos karjeros viršunė muzikoje nėra gitaristo grupsė, arba kaip Vivienne Westwood užsidegimas, drąsa, priešinimasis socialiniams standartams įkvėpė kurti ir ją pačią. Nustebau tik suvokusi, kad rokenrolinę Viv jaunystę visgi pakeitė labai ir labai standartiškas gyvenimas su despotu vyru, o gitarai ant vinies teko pakabėti porą dešimtmečių... Na, bet atsiminimai jau virto knyga, kurią man paskolino Ramūnas Zilnys, tad tikiuosi, greitai suprasiu, kas gi ten iš tiesų įvyko.

Tallinn Music Week

Viv Albertine ir John Robb

Negali nesižavėti ir muzikos rykliu, banginiu ar delfinu Simon Napier-Bell, kurio knyga „Ta-ra-ra Boom-de-ay“ mane supažindino su daugybe iš pirmo žvilgsnio netikėtų, bet labai dėsningų muzikos verslo istorijos etapų. Jį scenoje kalbinęs Kieron Tyler, žurnalo „Mojo“ bendraautorius, buvo gerai susipažinęs su pašnekovo biografija, tad netrukome išgirsti tokių pikantiškų istorijų, kaip, pavyzdžiui, darbas su new wave grupe „Japan“. S. Napier-Bell jau buvo pasiryžęs grupę mesti, nes ji tiesiogine to žodžio prasme varė jį į minusą, bet... nedrįso. Pasikvietęs juos pokalbiui, suskydo ir toliau dirbo dar dvejus metus. Arba kaip siekė padaryti Marc Bolan žvaigžde, bet šis nesutiko padidinti savo honoraro – 50 svarų, ir tuomet abu suprato, kad vadybininko šiam vokalistui gal tiesiog nereikia.

Pastarasis S. Napier-Bell karjeros posūkis – darbas su Sinead O’Connor. Feisbuke ji parašė, kad išsiskyrė su draugu ir vadybininku, tad ieško naujo, o TMW svečias tiesiog paskambino ir pasiūlė savo paslaugas. „Management at first sight“, – dar viena kertinė frazė, kurioje telpa mintis apie būtiną abipusį norą siekti karjeros aukštumų, o ne vieno asmens tikslų pildymą.

DAR.

Jei netyčia nebūtų ką veikti, TMW ir čia pagalvojo apie savo delegatus. Gal sutapimas, o gal bendradarbiavimo įrodymas tai, kad šeštadienį Taline vyko ir „Craft Beer Weekend“, kur galėjai degustuoti iki galo. Taip pat visą savaitgalį specialius meniu programoje „TMW Tastes“ siūlė geriausi miesto restoranai – be abejo, nė viename staliuko šeštadienio vakarą aš negavau.

Kaip ir neberadau vietos ekskursijoje į šventojo minimalizmo kūrėjo Arvo Pärt centrą miške prie Talino... Bet ši istorija išties linksma – konferencijoje apie savo darbą su Björk pasakojęs kompozitoriaus sūnus Michael Pärt vėliau man išsidavė, kad centras dar nepastatytas! Konferencijos buklete įdėta projekto vizualizacija, o statybos baigsis gal tik 2018-ais – šiuo metu lankytojai priimami sename namelyje-biure, kur galima susipažinti su kompozitoriaus archyvu.

Ekskursijų buvo ir daugiau – pažintis su elektroniniais estų gyvenimo lengvinimo pasiekimais, senamiesčio gatvelės ir taip toliau. Tilpau ir kaip tik po Simon Napier-Bell išpažinties spėjau į gana ironišką turą po Estijos KGB muziejų. Jis, skirtingai nei mūsiškis, įrengtas ne realiame žvalgybos pastate, o „Viru“ viešbutyje (identiškas mūsiškei „Lietuvai“), 23-me jo aukšte, į kurį niekas sovietiniais laikais patekti negalėjo. Na, tik ten pasiklausymo studiją įsirengę kagėbistai. Kandi ekskursijos vadovė pasakojo apie į viešbutį neįleidinėtas palydoves (nes čia dirbo savos, žvalgybinės), užsieniečiams sudaromą sovietinės paslaugų ir prekių gausos iliuziją ir nuomojamose volgose vairuotojais dirbdavusius skundikus. Be abejo, taip pat nemalonu, kaip ir lietuviškoji istorija, bet pateikta kažkaip smagiau. Suomiai žvengė.

VIETOJ IŠVADŲ.

Taip, renginys puikus ir Estija apskritai Lietuvą lenkia bent trejais metais, visame kame (nors taksistai tokie patys savi). „Tallinn Music Week“ apsilankyti verta ne tik grojantiems ar renginius organizuojantiems, apie muziką rašantiems ar iš jos siekiantiems pralobti.

Koncertų ir kitų kitų specialių renginių kiekis mieste paskutinę kovo savaitę yra vertas trumpų šiaurietiškų atostogų, net jei tu tiesiog mėgsti gerose vietose paklausyti geros muzikos. Turbūt nė vienas TMW grojęs atlikėjas kol kas nesurinktų pilnos arenos, bet po poros metų galėsi girtis vėliai reaguojantiems draugams, kad tą ar aną matei karjeros aušroje. O iškilusių tikrai bus.

Tai buvo tobulas savaitgalis įkvėpimui ir paskatinimui netingėti bei mažiau burbėti ir pavyzdys, kaip galima padaryti renginį, kuris būtų įdomus kelioms itin skirtingoms ir skirtingus poreikius turinčioms žmonių grupėms, nuo rokerių iki rėmėjų. Noriu rašyti, noriu bendrauti, noriu organizuoti, noriu padėti. Labiau, nei bet kada.

„Tallinn Music Week“ 2016-aisiais vyks kovo 28 - balandžio 3 d. Norintiems čia groti muzikantams reikės susiimti jau rudenį, kuomet bus paskelbta atlikėjų atranka. Bandyti verta, gal čia sutiksi savo būsimą agentą ar koncertų Europoje organizatorių?

tmw.ee