2013-ieji - festivalių derliaus perteklius?
Daina Dubauskaitė 2013-05-28 11:15
Festivaliai yra vienas geriausių žmonijos išradimų. Dvi ar daugiau parų tu ilsiesi nuo sienų, stogų, automobilių, bendradarbių, vargų, poilsio ir kitų buitinių trukdžių. Ilsėtis padeda draugai ir muzika, ir tai yra visų festivalių (na, „Sonar“ ir „Loftas Fest“ bei kitų miestiečių – tik iš dalies) formulė. Bent kartą per vasarą ja pasinaudoti yra privaloma, o šiemet tų kartų Lietuvoje, atrodo, bus per daug. Ir lankytojams, ir organizatoriams.
Perteklius nusimato visko – ir pačių festivalių, ir nepamatuotų norų, ir tuščios beletristikos prisistatant. Dar pernai viskas atrodė daugmaž aiškiai, o šiemet dar neprasidėjus vasarai jau norisi išjungti internetą ir įjungti jį rudeniop, kai visi bus įvykę, kai kurie – pirmą, kai kurie – ir paskutinį kartą.
Netikiu, kad tokioje mažoje šalyje (kurią, beje, iš vienos pusės supa „Positivus“, iš kitos – „Heineken Opener“) reikia tiek daug įvykių, kuriuose programa nori nenori persidengia, o bilietų kainos išauga dažnai tikrai nepamatuotai. Vos 100 Lt už bent porą dešimčių užsieniečių ir išrinkčiausius lietuvius (perkant iš anksto) ir net 50 Lt už išvyką su draugais didžėjais prie ežero – skirtumas lyg ir turėtų būti didesnis, ar ne?
Be įvairaus turinio ir apimties festivalių gausos, stiprėja ir dar vienas trendas. Tarp atlikėjų. Ne iš vieno jau girdėjau – „va, pervažiuosim vasarą per festivalius“. Aišku, groti smagu ir norisi, ir reikia, ypač jei publika laukia ir palaiko. Bet turas po Lietuvą – tai ne po Europą, ir man asmeniškai trečią kartą to paties (taip, to paties, nes per keliones programos koreguoti nelabai yra laiko) klausyti neatrodo labai gera idėja. Gal dėl to, kad neturiu aklo gerbėjo bruožų.
Žodžiu! Visur nepafestivalinsi, o ir nereikia. Pirmiausia reikėtų apsispręsti, ar važiuosi į tuos festivalius, kur daugiausiai draugų, ar į tuos, kurie arčiausiai namų, ar į tuos, kur daugiausiai norimų pamatyti atlikėjų. Čia jau apsisprendus, kad pinigų tam kažkiek reikės skirti, ir, greičiausiai, ta suma galiausiai bus didesnė, nei planavai, nes piniginės gryname ore atsipalaiduoja taip greit, kaip ir galva.
Jei rinksiesi pagal draugus ar geografiją, toliau skaityti lyg ir nebūtina. Pritariu, kad su artima kompanija ir stovėjimo aikštelėje be didžėjų puikų reivą užkursi. O kartais esi nuo visko tiek pavargęs, kad apie naktį palapinėje nė nesinori galvoti.
Aš gi klausau to nepamatuojamo vidinio balso, gal jo vedina iki šiol nebuvau „Heineken“, nors buvo bene visi pažįstami, bet dėl to kadaise viena nusigavau net iki Serbijos „Exit“, ir buvo nerealiai. Šįkart akiratyje – Lietuva. Pradedam jau šį penktadienį. Gal kas pasirodys pakeliui?
Pirmoji stotelė – arčiausiai namų, taigi patogiausia ir finansiškai, ir draugiškai, ir geografiškai. „Loftas Fest‘13“ jau šį penktadienį, ir jame tikiuosi ne tik „Toro Y Moy“, „Tale of Us“ ar „múm“, bet ir daugybės pokalbių, juokų, šokių ir paklydimų loftų labirintuose. Dar tikiuosi, kad bus geriau, nei pernai.
Tolimesni man pasirinkimai kasmet keičiasi nedaug. Kaip visuomet, laukiu „Sūpynių“ ir „Satta Outside“. „Tundrai“ irgi buvau ištikima, bet dešimtmečio programoje kol kas neradau nieko dar negirdėto ir labai norimo, dėl ko būtų verta išgyventi tą trijų parų amžinybę. Aišku, „The Orb“ turėtų būti kiekvieno elektronikos gerbėjo must-see sąraše, tad jei 2004-aisiais nebuvai „Saulės smūgyje“, tuomet „Tundrą“ tikrai verta apsvarstyti, bent vienai nakčiai, kad reikėtų mažiau vaikščioti. Deadbeat man būtų stiprus koziris, jei pernai nebūtų sužibėjęs „Audioriver“. Vasaros per trumpos, kad kartočiausi specialiai.
„Sūpynės“ tuo tarpu kasmet lyg netyčia ūgteli, ir iš pažiūros laisva eiga sugeba suorganizuoti tiek turiniu, tiek atsipalaidavimu vis gausesnį reikalą. Užsieniečiai, vienų seniai stebimi, kitų dar tik atrandami, jau iš esmės programą užkimšo, sako, tai dar ne pabaiga. Kaip po praėjusių festivalių pamilom didžėjus Ben Klock, Dasha Rush, Peter Van Hoesen ar Claus Voigtmann, taip šiemet plosim Amir Alexander ar Levon Vincent. Kur dar visokie padūmavę live’ai – Nocow, Vatican Shadow ar Asterisms.
Ir čia tik maža dalis rusų, prancūzų, amerikiečių, bulgarų ir, aišku, lietuvių. Kai kurie tautiečiai pasiilgti nuo praėjusios vasaros, be kitų paryčių kaip ir nelabai galima planuoti. Žodžiu, apie iš esmės „Sūpynių“ atlikėjus galima pasakyti, kad programoje jie atsidūrė ne be reikalo ir ne skyles užkimšti yra skirti. Kai kuriuos bloge pakalbinsiu plačiau, o kol kas manau, kad tai – geriausia tikra vasaros pradžia. Su mišku, ežeru ir palapinės statymu iš esmės be reikalo – daiktams pasidėti. Su daug chaoso, bet juk ne pionierių čia stovykla.
Mindaugo karūnavimo diena anksčiau buvo visų geidžiamiausia, šiemet gi kalendorius išdavė ir papildomos išeiginės ta proga nepasiūlė, tad naktį iš liepos 5 į 6 patogu likti mieste (na, arba „Bliuzo naktys“, bet tai man jau per tolima) ir tyrinėti „Kultūros naktį“. Elektroninių pramogų čia tikrai bus.
Savaitgalis iškart po Mindauginių – bene įtemptčiausias šią vasarą. Jau rašiau apie tai – ir jau apkalbėta „Tundra“, ir „Tamsta Muzika“, ir „STRCamp“.
„Tamsta Muzika“... Kai sužinojau, kad persikelia į Trakus, visai planavau pagaliau aplankyti, nes pasakojimai iš ten dažniausiai būna pozityvūs ir nuotaikingi, nors nebūtinai apie muziką, kuri vis ta pati. Dar labiau planavau, kai sužinojau gandą apie Róisín Murphy. Na, bet Shaggy yra Shaggy. Šiaip labai juokinga, bet kai supranti, kad čia iš tiesų, tai kažkaip nebe. Juolab kad, be tam tikrų lietuviškų premjerų, festivalyje iš viso trys užsienio vardai. Mažoka už 123 Lt (be kempingo! Su – dar brangiau). Sorry, Carolina.
„STRCamp“ (Serijos, judėjimo, blogo „Surf Through Rock Country“ stovykla, jei aiškiau) tuo tarpu neigia visus dėsnius ir logiką. Išankstiniai po pem, dvi scenos (iš pradžių lauke, naktį viduje) sąraše visokie obscure ir kreizi vardai iš užsienio, dalį kurių žinai, jei lankaisi Synthsoulsizer renginiuose, o jis tikrai pagarsėjęs kaip einantis prieš diskotekų srovę organizatorius. Ar planetariumo prieigose, ar saloje Neryje, ar klube „Relax“, ar „Cafe de Paris“ – pas jį viskas kitaip. Pionierių stovykla (sic) „Ereliukas“ – let’s come on. Liepos 12-14.
Kitas savaitgalis – vėl naujas žaidėjas. Tam tikra prasme. Į alternatyvų savaitgalį sode (tipo, kolektyviniame) kviečia susijungę „PKSTVL“ ir „Play Fest“. Nė viename nėra tekę lankytis, bet bent jau „PKSTVL“ jaučiu šiltus jausmus, gal dėl to, kad „Cafe de Paris“ patinka pabūti, ir Eric Paquet idėjomis bei skoniu pasitikiu. Kartu jie – „WTFest“, ir žada, kad bus regio, bliuzo, elektronikos, šunų, vaikų ir draugų. Panevėžio rajonas man nepažįstamas, bet Vėjeliškių kaimą gal kaip nors rasiu, jei programa galutinai papirks. Ji turėtų pasirodyti netrukus.
Kaip su „Sūpynėmis“ vasarą pradedu, taip su „Satta Outside“ užbaigiu. Ar Jachtklube, ar palei Estradą, ar prie jūros, kaip šiemet. Plačiau gražbyliauti būtų neetiška, bet, kiek žinau, programa pasipildys dar gana dramatiškai, jei nepakanka JETS (Machinedrum + Jimmy Edgar), Lapalux (sakiau, sakiau), Icicle ar „ClekClekBoom“ šoblos. Prie „sattinių“ act’ų juk prisidės dar ir „Agharta“ bei „Sha:TRI:Ah“ programos, o tai jau visa rūšių įvairovė. Jūrai skalaujant galvą arba kojas, priklausomai nuo paros laiko.
Pabaigai – šlakelis heito. „Galapagai“, „Granatos“ ir „Karklė“, man atrodo, galėtų visi vykti tą patį savaitgalį, tada ir paaiškėtų, kad nieko išskirtinio, nematyto, negirdėto nė vienas nesiūlo, o vidutinis vartotojas greičiausiai liktų kaip tas vargšas asilas tarp trijų šieno kupetų. Kakofonija nuo atlikėjų pasiūlos iki komunikacijos. Prisipažinsiu, ne-žiūrėdama į programas nepasakysiu, kurie ten kur groja, o ir skirtumas koks? „Sparčiai populiarėjanti elektroninė muzika“, „Garsiausias britų dainų atlikėjas pasaulyje“ ir kitos iš lubų (tiksliau, iš konkurentų) nukabintos nesąmonės. Jei jau nori ir roko, ir gitarų, ir sintezatorių, ir folk, ir didžėjų, tada jau tikrai geriau nuvažiuoti į tuos jau minėtus „Positivus“ ar „Heineken Opener“, nes ten visko už viso labo dvigubą ar trigubą kainą bus dešimt kartų daugiau, ir asilu niekam nereikės likti.
Apie užsienio festivalius galima būtų priraityti ne vieną straipsnį – vėlgi, renkasi tavo skonis, draugai arba piniginė. „Audioriver“ ištikimai atidalyvavau ketverius metus, šiemet sakau „Stop“. O norėčiau visur – nuo „Sonar“ ir „Outlook Festival“ iki „Worldwide Festival“, „Bestival“, „North Sea Jazz Festival“ ir taip toliau. Gal kitąmet festivaliams atiduoti visą vasarą? Ar net visus metus, kaip padarė mano itin mėgstamos knygos „A Year In Festivals“ autorius?
DĖMESIO! Viršuje – tik dalis viso to, kas Lietuvoje žada įvykti šiemet. Kai ką praleidau sąmoningai, nes prasmės tame tikrai nematau, kai ką – galbūt netyčia, nes nepastebėjau žinių greitkelyje („Yaga“ praleidau, nors ten tikrai fantastiška, bet apie muziką pasakyti neturiu ką. Bet, nujaučiu, tikrai bus gerai.). Priminimams, rekomendacijoms, kontraargumentams skirti komentarai. Pakalbam apie festivalius.
D.D. 2004 - 2016
Degalai Mushroom CMS