1-800-DAINAD : ARCHYVAS : OMNI.LT SAULĖGRĄŽOS : "Everything everything"

Ir tik keletą kartų per tas dvi savaites atsiminiau, kad Dubauskaitė esu. Nes didžiumą laiko praleidau tarp dailių karvučių ir kelių šimtų jų savininkų. Bei kelių šimtų tokių kaip aš. Bet tai ką mes - ne klubinėti ten susirinkom, nors neneigiu, šokiai kasvakar tikrai buvo. Ir diskžokėjai visai neprasti - štai, pavyzdžiui, DJ RakEdwin iš Nyderlandų. Toks visai 2Fresh brolis dvynys.

Tai va, o kai šokoladinis kaimelis pusantro kilometro aukštyje po pirmos savaitės mane lengvai "užkalė", patraukiau nuotykių Ciurichan ieškoti. Oi, ten jau viskas kitaip. Tik aikčioti ir aikčioti nuo miesto, žmonių ir mašinų dailumo. Ir Paryžiaus, ir Berlyno šiek tiek, tik viskas kelis kartus sumažinta ir neblogai iššluota. Ir kažkaip kitaip pasukta - net policininkai, ir tie, su riedučiais važinėjasi darbo metu. Netikiu, kad tai buvo tik artėjančio "Street Parade" įtaka, cha cha. O ana jautėsi jau išlipus iš traukinio - stoty "Saulės smūgio" dydžio scena sumontuota reiveriams pasitikti...

Bet ne to ten aš važiavau - milijoninėms grūstims vis dėlto esu per gležna. O ir buvę ten vėliau sakė, kad nieko praktiškai ir nepraradau. Taigi "Underworld"! Tiek svajoti, norėti ir sapnuoti - tikrai labiau už "Prodigy", nes vėlyvoji paauglystė gilesnius randus sieloje už ankstyvą palieka. Jau tikrai buvo nebesvarbu, kad netgi kaip Šveicarijoje tai vis tiek kainuoja velniškus pinigus. Ir kad važiuoti iki jų tris valandas su persėdimu teko.

Bet kam tie pinigai, kai su visais šermuonėlių kailinukais, kokiais dar marškinėliais, gimęs žmogus esi? Susiradau šiaip ne taip klubą "X-tra" ir ėmiau su vietiniais tikslintis, kurgi čia tą bilietą į dangų gauti. Anava, sako. Tik neaišku, ar dar liko! Bėk, mergyt! Aš jau beveik ir bėgau, bet staiga malonus penkiasdešimtmetis priėjo ir tarė: "I'm not going, you can have my ticket". Ką, kaip? Nieko nesupratau, bet bilietas kaip ir rankoj styrojo, todėl tuoj pat apsaugai jį parodžiau. O apsauga kokia - sakau, ten ne Šveicarija, o Neverlandas kažkoks. Nieko nei atsegti, nei parodyti. Bet, matyt, pas juos nėra gėrimų ar kastetų įsinešimo antikultūros.

Nesivarginau net klubo apžiūrėti, iškart lėkiau viršun į didžiąją salę - pasirodo, ponaičiai jau valandą grojo! Kad vakaro "vinis" dešimtą kalti pradėtų, man irgi nemaža naujiena. Ir žmonių jau visi 1800 buvo susirinkę, daugelis prie scenos. "Crazy crazy crazy crazy crazy crazy ..." - sakė man Karlas Hyde'as, o aš iš karto ir patikėjau. Tada jis paėmė į rankas kamerą, kad geriau jį matyčiau, ir pradėjo smūgiuoti ja sau į veidą (ne iki galo, žinoma), o mes tik aikčiojom ir klykavom, stebėdami 3X3 dydžio ekraną už trio nugaros. Gaila, aišku, kad tas trio ne su Darrenu Emmersonu. Bet gyvai! Nors ne per daug efektų (tik žalia lazerių jūra, visai neblogai protą paskandinanti, na, ir tas ekranas) ir tikraaaaaaaai ne per daug garso, jie savo noktiurnišku natų ir žodžių žaismu "went all the way". "Hitas ant hito" tikrąja prasme, nenuslūgstantis trijų valandų cunamis - "Born Slippy" kartu su "King of Snake", tada su "Cowgirl", tada "Cowgirl" su "Jumbo" ir vėl "King of Snake", "Juanita Kiteless" ir vėl"Born Slippy".

Tada "Two Months off", nenumaldomai primenantys man naujus 2003-uosius "Intro", kai Karalius juo pasitiko dvyliką. Ir kiekvienas kūrinys vis kažką kita priminė. Kolega šalimais sakė: "Aš jaučiuosi kaip kompo viduj! Kaip klipe, viską suprantu ir žinau, kas iš kur..." Tokie narkotikai dar neišrasti, aš tau sakau.

Per antrąji "Born Slippy" momentą atsitokėjau ir jau nutariau apsidairyt aplink. Oho, net penki barai salėj - užtai, ir dar dėl to, kad visi į sceną galvas sukišę, eilių nė kvapo. Tik keli kostiumuoti prie viskio palinkę, bet ir tie po nosim apie meilės trintuką šnabžda.

Na, sakyčiau tikras "gigas" - pagarbiai nusilenkė senučiai pusę pirmos, paklausė ovacijų ir dingo. Negi mes nusileisim - plojom, trypėm, lojom ir panašiai, kad tik grįžtų. Ir grįžo boso upe su "River of Bass". Dar penkiolika minučių (gerai, kai kūriniai trumpumu nepasižymi, ką?) ir tada jau tikrai buvo viskas. Vėl rokeriški nusilenkimai ir draugiški apsikabinimai scenoj. Tikrai, tik gėlių betrūko. Ir ką - visi pradėjo skirstytis. Ne link baro, o laukan. Nors tik pirmą mušė, bet, matyt, klubo vakaras tik "Underworld" dedikuotas buvo. Vietiniai nenuliūdino pranešdami, kad Ciurichas niekad nemiega ir ne veltui yra vadinamas "Techno miestu".

Tai ėjau ir aš "with the flow". Ir atradau nuo šiol mėgstamiausią savo barą - jau tris kartus jame buvau. Vadinasi "Forecast" ir dydžiu nedaug lenkia "Cafe de Paris", net siauresnis, bet dviejų aukštų. O įėjimai - kaip "Zazoj". Interjeras - beveik kaip "Cozy" gulėjimo salėj. Žodžiu, mano visai mėgstamų "knaipių" mišinys. Tik turintis vieną dalyką, ko Lietuvoj niekur nerasi. Garsas - kaip "Galaxy". O muzika - kaip "Techstylism". Va čia tai ohoho!

Griebi sau "San Miguel" butelaitį, mirkteli neįpareigojančiam barmenui ir griūni ant sofutės apie beaitvarę Juanitą dar pasvajoti, o prieš tave tuo metu mini "Street Parade" jau prasideda. Nors šviesu kaip dieną, bet reiveriai pasislėpę po akiniais ir kepurėmis, įsikandę glowstickus ir varo pavaro. Iki pat šeštos - tada jau visi maloniai išprašyti buvo. Labai neskubant, tiesa. Alų galima su savim pasiimt - ne, aš tikrai grįšiu ten gyventi.

Kai buvau "Forecast" užvakar paskutinės atostogų nakties proga, tiesa, jau skambėjo neįpareigojantis hausas, bet man net to buvo taip per akis, kad net nebesivarginau kažkur poros kilometrų spinduliu Zabielos ieškoti. Teisingai vienas draugas klausė, kai papasakojau, kad žadu eiti: "Ir ko tu jame iki šiol dar nepamatei?". Geriau jau palaukti vyresniojo brolio Sashos, ar ne?

Aaaaaaa, siaubingai laukiu penktadienio. Pigūs taksi, pigūs įėjimai, pigūs gėrimai ir visa kita. Jau pasiilgau.

P.S. Nuotraukų nėra, nes, ech, pamečiau fotoaparato laidą kažkur.