1-800-DAINAD : BŪTA : „nowJapan“ ir „Vilnius Noise Week“, arba nakties aritmetika

Panašios mintys kyla dažnai, ypač po tokių savaitgalių, kaip pastarasis kai vietos po naktine saule bando rasti daugiau nei vienas darbštuolis.

Jau ketvirtadienį buvo proga palengvint piniginę 30-čia (arba 20-čia, jei iš anksto) litų, bet užsipildyt dvasinę tuštumą klausant iš aplinkos garsų išlankstytų Yosi Horikawa origamių. Tiesa, „nowJapan“ diskotekinio vakaro programoje buvo iš viso trys pozicijos, bet įvadinis ir išties labai europietiškai skambėjęs Izumi Yamamoto house’as ar palydėtuvinis Vaiperio setas – labiau pridėtinė, nei reali vakaro vertė.

Kad Yosi svarbus ir aktualus šiandieniniame beats pasaulyje, komunikuota buvo, ir strategiškai, bet „Lofte“ būriavosi daugiausiai tie, kurie ir komunikavo. Aišku, entuziastų buvo, vėlgi labiau Japonijos, nei beats, nors renginys galėjo sujungti abi bendruomenes.

„nowJapan“ geradaris Sergejus neatrodė nusiminęs, nes, spėju, visų pirma jautė šventę viduje, ir, be abejo, ketvirtadienio renginys buvo tik vienas (ir labai specifinei auditorijai skirtas) iš Japonija džiaugtis skirtos programos akcentų. Cosplay gi mirguliavo visą savaitgalį, o tai jau visai kitas kontekstas ir kiti sėkmės matavimo vienetai. Sergejus taip pat minėjo, kad jau galvoja, ką atvežti melomanams kitąmet. Dovanų, iš esmės.

Arma („Agharta“) penktadienį irgi jautė šventę viduje, ir tuo jausmu spinduliavo tiek lakstydamas po „Kablį“, tiek lipdamas ant jo scenos pristatyti „Vilnius Noise Week“ finalinio renginio atlikėjų.

„Vilnius Noise Week“ šiemet vyko antrąkart ir savitą eksperimentų, elektronikos bei triukšmo estetiką pristatė ne tik muzikiniuose renginiuose, bet ir diskusijoje ir dirbtuvėse. Apie šių rezultatus nelabai ką žinau, o va penktadienį buvo nebloga bomba.

Specialiai vėlavau į „Forget Me Nots“ pasirodymą, nes new wave koveriai, net ir grojami Maruko iš „Sporto“, man kažkodėl neatrodė viliojančiai, ir, atrodo, pataikiau, kiek supratau iš paskutinių akordų ir juos atpasakojusių pašnekovų. Lenkai „Marburg“ gi buvo jau konstruktyvesni, nors ir kovojo su techninėmis išdaigomis bei pabaigoje pasidavė tiek joms, tiek mus supančiam negailestingam pasauliui. Subtilus pasirodymas, kurį geriausia buvo girdėti priegulomis galinėje „Kablio“ baro erdvėje – taip, yra ir tokia, su šviestuvų giraite ir sofomis, visiška prabanga.

Felix Kubin – wow. Nemažai kalbėta ir šierinta apie jį iki renginio, keltas haipas, ir tikrai buvo už ką. Elektroniškai fantasmagoriškas live’as, kraftwerkiškąjį nuosaikumą supynęs su vokiško šlagerio tradicijos pozityviaisiais elementais.

Jaunystės žavesį savyje užkonservavęs artistas publikai (tikrai nevienalytei ir tankiai, o tai gražu) atsidavė be priekaištų, muziką pildė asmeninėmis detalėmis, ir, jo, buvo fantastiška. Buvo Felix Kubin VS visa kita. Solidus atpildas už ilgą „Agharta“ triūsą, kuris, tikiuosi, dar nesibaigs, ir to pogrindinio entuziazmo, balansuojančio ties nuliu, pakaks dar ne vienai „Vilnius Noise Week“ ar kitiems įvairaus netikėtumo mastelio renginiams.

Bet ne kiekvienam ego pakanka balansuoti ties nuliu, nes ne kiekvienas nori renginių organizavimą palikti hobio lentynoje. Juk kuo daugiau laiko, finansų ir jėgų kažkam gali skirti, tuo, atrodytų, prasmingiau bei kokybiškiau (ir ta pačia finansine prasme) viskas tampa. O tokiais Vilniuje dažnais nemokamais renginiais mažai ką gali pasiekti, nebent suvokimą, kad kenki ne tik scenai, bet ir pats sau.

Apie ką aš čia? Gal tiesiog garsiai mąstau, bet noriu pasakyti, kad žmonės visada labiau vertina tai, už ką susimoka. Kad ir rečiau, bet susimoka. O tie patys didžėjai vis kitais sąstatais vis kitame bare vis kitą savaitės dieną – ar tikrai tai būtina? Ir ar tikrai po to atrodys protinga atsegti vieną kitą dešimtinę už bilietą į klubą su solidžia programa, kai prieš porą dienų pusę jos gavai kaip bonusą prie alaus?

„nowJapan“ ir „Vilnius Noise Week“ vyksta kartą per metus. Bet gyvenam ir turinio norim tai kasdien. Kartais atrodo, kad norim daugiau, nei galim sau leist, ir gal daugiau, nei esam verti.