Angela Nina Yeowell: „Ore tvyranti diskriminacija ir išankstinės nuostatos įkvepia mane vilkėti daugiau suknelių, bet ar suknelės – moteriška?“
Daina Dubauskaitė 2014-01-26 15:40
Tikiuosi, iki vasario 7-osios per daug neatšils, nes per „Speigą“ turi spausti atitinkamai. Na, bent jau „Agharta“ sukviesti atšiaurios muzikos kūrėjai tikrai nusmukdys termometro „Kablyje“ (kitą dieną – Kauno „Punto Jazz“) stulpelį. Viena iš jau penkto gaiviai įdomaus festivalio viešnių – Berlyne gyvenanti amerikietė Angela Nina Yeowell, arba ANY.
Angelanina – tai viena iš daugelio jos vardo variacijų – prieš kurį laiką jau pasirodė Vilniuje, bet specialiai nieko apie tai neklausiau, nes tikiu, kad ji kaskart kuria vis naujų apimčių individualų noise spektaklį. Šįkart mažiau apie muziką, daugiau apie gražią asmenybę ir jos klajones po meno ir realųjį pasaulius.
[ENGLISH VERSION]

Underneath Phase Space (excerpts) from angela nina yeowell on Vimeo.

Koks tavo pirmasis su muzika susijęs vaikystės prisiminimas?
Gal ne anksčiausias, bet pirmiausiai ateinantis į galvą vaizdas yra toks: su draugu mano namų kieme dainuojame medžiams.
O ko klausei augdama? Priklausei kokiai nors subkultūrai?
Kai buvau paauglė, klestėjo Chapel Hill (miestas Šiaurės Karolinoje – D.D. past.) muzikos scena ir tokie klubai, kaip „Cat’s Cradle“ ar „Local 506“, tad dažniausiai klausydavau vietinių grupių – „Zen Frisbee“, „Metal Flake Mother“, „Family Dollar Pharaohs“, „Superchunk“, „Arches of Loaf“, „Squirrel Nut Zippers“, „Flat Duo Jets“. Nemažai jų narių buvo mano draugai, leisdavome kartu laiką ant pašto laiptų miesto centre drauge su kitais pamokų nelankiusiais paaugliais, hipiais ir pankais.
Buvom bohemiški ir nešiojom kažkaip prilipusią „dirt heads“ pravardę. Prisimenu, kad elgetaudavom, gerdavom alų „Natty Boh“ ir trindavomės ant traukinių bėgių miškuose ar laikinose garso įrašų studijose. Tai buvo mano paprasta pietietiška subkultura.
Kada pirmąkart užlipai ant scenos? Jautei jos baimę?
Pradėjau trejų ir visuomet, visuomet jaučiu scenos baimę.
Savo meną įvardini kaip tarpdisciplininį. Visgi kažkas turėjo būti pirmiau – ar tavo atveju tai buvo šokis, ar visgi domėjaisi daugeliu dalykų iškart?
Dabar meno rūšys man atrodo neatskiriamos. Bet būtent muzika ir šokis domino iš pat pradžių. Muzika vertė judėti, o judesys vertė norėti kurti muziką, kuri verstų judėti. Domėjimasis vaizdais atėjo vėliau, kuomet studijavau meniškas disciplinas.
Ar tam tikros meno šakos tam tikrais tavo karjeros etapais dominavo smarkiau? O gal vengi to?
Ne, dominavimo nevengiu. Žiūriu į tai kaip į besikeičiančius metų laikus. Paauglystėje nėriau į muziką, tuomet kurį laiką dominavo šokis, po to – performansai ir vizualusis menas, vėl muzika. Galima sakyti, apsukau pilną ratą, nors visos šios formos vienaip ar kitaip visuomet man artimos. Bet pasikeitė vietos, kuriose pasirodau – būtent dėl tam tikrų formų dominavimo.
Skaitydama apie tave užtikau frazę „un-educating herself in Colorado“. Ar bandei užmiršti tai, ką studijavai? Papasakok plačiau.
Tuomet kaip tik mečiau labai intensyvią šokėjos karjerą Niujorke ir bandžiau užmiršti tai, ką išmokau apie šokį, ir rasti savo kelią atgal iki nulio. Būtent tada man labai padėjo muzika ir vizualusis menas. Be to, Kolorade buvo populiarus budizmas, jo įtakos neišvengiau, kaip ir beat poetų scenos. Ėmiau pažinti ir praktikuoti somatinės sąmonės požiūrį į meną. Jaučiausi ne taip cenzūruojama išankstinių nuomonių bei dualistinio mąstymo. Tai padėjo atsigauti po tobulybės paieškų šokyje ir tapo nauju pagrindu funkcionuoti visose gyvenimo srityse.
Buvai ir dėstytoja. Kas šiame etape buvo įdomiausia? Ar bendrauji su buvusiais studentais?
Įdomiausia buvo stebėti, kaip studentai peržengia savo susikurtas ribas ir vidinę cenzūrą. Bet ne mažiau svarbu buvo ir tai, kad sugebėjau pati nugalęti savo baimes, kurias susikūriau pamačiusi labai smarkiai mainstream’o įtakotus studentus. Su kai kuriais palaikiau ryšius, bet jie nutrūko, kai išsikrausčiau į kitą vandenyno pusę.
Ar atsidūrusi Europoje nebandei vėl dėstyti?
Kol kas neatidariau visų reikalingų durų.
Pasirinkai Berlyną. Ar todėl, kad jame galėjai daryti tai, kas galbūt nepavyko JAV?
Matyt, čia atsidūriau dėl daugybės pasąmoninių priežasčių, bet iš esmės tiesiog dusau Kolorado muzikos scenoje. Ji buvo per linksma, man trūko taikios tamsos.
Ką manai apie meno vyriškumą ir moteriškumą? Ar galima taip skirstyti kūrybą? Ar vyrų dominuojama muzikos industrija tau neatrodo seksistinė?
Menas yra ir vyriškas, ir moteriškas, nors konkretūs kuriniai gali stipriau išreikšti vieną ar kitą lytį.
Taip, muzikos verslas – seksistinis, manau, čia daug vietos tobulėjimui. Tiesą sakant, situacija atsikrausčius į Berlyną man pasirodė labai senamadiška. Iš pradžių dažnai buvau laikoma ne kolege menininke, o grupse ar išvis žiopla amerikiete. Tai trikdė ir blaškė, nors turbūt tai nebuvo vien Berlyno kaltė. Tuo metu nebenešiojau juodų dreadų, atradau lūpdažius ir sukneles. Keitėsi ne tik mano gyvenamoji vieta, bet ir tapatybė. Norėjau jaustis ne tokia apsaugota. Taigi taip, moteriškumo stoka muzikos scenoje yra dalykas, su kuriuo nežinau, ką daryti. Tad verčiau koncentruojuosi į tobulėjimą davime to, ką noriu duoti. Dar noriu pasakyti, kad ore tvyranti diskriminacija ir išankstinės nuostatos įkvepia mane vilkėti daugiau suknelių, bet ar suknelės – moteriška?
Ar tau artimos konkurencijos bei varžymosi sąvokos?
Pirma mintis išgirdus klausimą yra „Konkurencija su kuo?“. Manau, varžybos – labiau sportinė sąvoka, tolima nuo meno pasaulio. Jei nedirbi pagal formulę, kas būdinga sportui, tuomet ir konkuruoti nėra prasmės. Kita vertus, galima į konkurenciją žiūrėti ir teigiamai, ji gali įkvėpti ar mesti iššūkį pažvelgti į save giliau ir išreikšti save stipriau. Ta prasme aš konkurencinga, bet nelyginu savęs su kitais. Vos tik imu tai daryti, pradedu jaustis šūdinai.
O kas tave, kaip atlikėją, labiausiai baimina?
Kad mano menas niekam nieko nedavė ir tarnauja tik man.
Ar kiekvienas yra menininkas? Ar visgi tam reikia specialių savybių?
Tikiu, kad menininku gali tapti kiekvienas to norintis ar jaučiantis pašaukimą. Po noro ir pašaukimo seka darbas, ugdantis talentą ar bet ką kita, ko reikia tavo vizijai.
Girdėjai, kuri instrumentus. Ar užsiimi konstravimu, ar ieškai garsus skleidžiančių objektų ir pritaikai juos sau?
Ir pati kuriu, ir ieškau jau egzistuojančių dalykų. Dažniausiai sukuriu nedidelį vizualaus meno kūrinį, kurį lenkiu – garsas dažniausiai būna panašus, bet mėgstu galvoti, kad meno kūrinio energija veikia aplink esančią erdvę.
Kokius stereotipus turi pamiršti į tavo pasirodymą einantys žmonės?
Priklauso nuo to, kokių jie turi. Jei tikimasi popso, tuomet reikėtų pamiršti popso stereotipus, jei metalo – metalo, ir taip toliau. Netgi noise stereotipai čia nepadės. Tiesą sakant, žiūrovams reikia atsiverti kiaulės ausis turinčio ateivio, užsiimančio trigonometrija, stereotipui, kad ir kas tai bebūtų.
Pabaigai parekomenduok savo mėgstamų muzikantų ar menininkų.
Štai keli berlyniečiai: OKO, „Vinyl Terror & Horror“, Fake Mistress.
vimeo.com/angelaninayeowell
soundcloud.com/angelanina
SPEIGAS V: SUDDEN INFANT (CH), VOYVODA (BG), ANY (DE), OORCHACH, OBŠRR ir kt. 02 07/08 Vilnius/Kaunas
D.D. 2004 - 2016
Degalai Mushroom CMS