Sostine, tu gali
Daina Dubauskaitė 2011-02-08 00:00
Tikrai išsamus savaitgalis! Seniai norėtas pamatyti Koršunovo „Meistras ir Margarita“, keliolika puikių didžėjų viename klube ir dar dovana nuo Vokietijos kultūros skleidėjų. Va čia tai kultūros sostinė, va čia tai Vilnius.
Apie teatrą daug nepasakosiu, bet tikrai džiaugiuosi, kad pavyko tilpti į pilnutėlę salę, plojusią akvivaizdžiai subrendusiai OKT trupei. Ir dar viso spektaklio metu live grojusiam Petrui Geniušui. Jei dar rodys – eikit, rekomenduoju. Keistas dalykas tas teatras, lyg ir retai prisiverti, bet kai pavyksta, norisi daugiau.
Riebią nakties atkarpą skyriau „MiestoMuzika.lt“ (čia tokia leidykla, o kai kam ir gyvenimo būdas) gimtadieniui. Iki šiol tokių lankiusi nebuvau, bet trys salės ir didžėjai, iš kurių kiekvienas galėtų groti pagrindiniu vakarėlio laiku nėra dažna pastarojo laiko galimybė sostinėje. O dar ir mano naujos meilės atstovas Joe Syntax, tiesa, per daug neišsiskyręs iš kokybiškų lietuvių.
Aš tik vienuoliktą atėjau, bet Aout6, Roadsman ir Endis grojo jau nuo pusės dešimtos. Pastarasis aiškino, kad šitaip labai gerai – pagroji, išgeri alaus ir pirmą jau miegi. Atrodo, plano taip tiksliai jam įgyvendinti nepavyko, bet kad smagu buvo, neabejoju. Aout6 tuo tarpu „Orbital“ ir panašiom koronkėm laukė vėluojančio Kasčio Torrau, kuris į gerbėjų minią juodojoje klubo salėje puolė tiesiai iš Kauno. Tikrai, buvo kažkokia Kauno ambasada – stiprią „Exit“ nuotaiką keitė plokšteles įsimylėjęs Antanas Gustaitis (pastebimai atjaunėjęs – ar nuskusta galva taip veikia?) ir keliolika valandų po savo seto šimtą kartų žodį „garbus“ radijo eteryje pakartojęs (o tai susiję su antrąja pasakojimo dalimi) Loranas Vaitkus. Kaunas – jėga! O priešą reikia imti iš vidaus.
Repo, arba restorano, salėje, per daug neužsibūdavau. Mark Splinter buvo atsinešęs jaunystės plokšteles, kurių, kol vėlavo Vaiper, beveik pritrūko, bet tylos tikrai nebuvo. Vyko visai neimprovizuotos fotosesijos, tyško prakaitas ir visaip kitaip buvo tikras miestas.
O va drum’n’bass erdvė buvo verta dviejų nykščių aukštyn. Bent jau iki po trijų kažkeliolika, kol nusprendžiau jau pasitraukti. Ir jau minėtas Kauno atstovas su iki negalėjimo užsagstytais marškiniais, ir vos trečiąkart už Anglijos ribų grojęs Joe Syntax, ir, ehehei, „for the king“ Intakz. Didžiausia spraga mano pomėgyje šiam elektronikos žanrui yra pavadinimai, ir nors jau žinau, kas yra „Exit Records“ ir panašiai, tiksliai identifikuoti nakties grynuolių tikrai negaliu. Na, tik šitą.
Gal būčiau dar pabuvusi, nes patiko tikrai ir labai, bet va ko nelabai mėgstu, tai kai paryčiais, bandant šokti ir klausytis, ką groja, man ima rėkti į ausį. Ir tikrai ne tokius dalykus, kokius tokiu paros metu norėčiau girdėti. Ir net paaiškinus tęsia ataką. R!
Viskas, ką spėjau nuveikti šeštadienį, buvo susiję su Carsten Nicolai viešnage Lietuvoje. Pavyzdžiui, „Opus 3“ studijoje išgautas interviu. Mano akimis, labai improvizuotas (skubėjom), bet lyg ir yra ką paskaityti. Beveik iškart po to ėjau į „unitxt“ ŠMC (parodos dar nesugebėjau aplankyti).
„Debilai, galėjo didelėj salėj daryt“ ar „Tai ką nebus kur atsisėst?“ – tokie svarstymai girdėjosi vos įėjus į, taip, ne didžiausią ŠMC salę. Visgi prieš keletą metų joje kuo puikiausiai tilpo visi „Pravdos“ naujokai su apdovanojimais, gerbėjais ir rinkėjais. Nemaža alva noto pamatyti norėjusių dalis visgi liko už uždarų durų. Atėjusieji anksčiau, taigi ir aš, išlošė, kiti tiesiog nuėjo alaus, treti sugebėjo ir pasipiktinti. Nematau, ko – renginys nemokamas, niekas nieko nerezervavo ir neužsisakinėjo, suspėjai – tavo laimė. Ne – gal kitą kartą.
Ir jau tikrai nesuprantu, kaip galima bartis konkrečiai Goethe instituto pusėn – atrodo, viens, du, atveži alva noto ir dedi kur tau patogu ir kur visi norintys tilptų, ar ne? Juolab kaip apskaičiuoti tą „labai norinčių ir nusipelniusių“ skaičių? Kaip prie įėjimo pamatuoti, kuris vertesnis patekti į vidų? Gal pagal sportbačių spalvą? O gal kažkas turėjo visiems perskambinti ir perspėti ateiti ankstėliau? Kam tada skirta sveika nuovoka (nemokama, bet vardas rimtas -> žmonių turbūt bus daug -> ...)?
Žodžiu! Netampykit liūto už ūsų. Renginių, kuriuos atlikėjais parems Goethe institutas, tikiu, dar tikrai bus. Juos ypač domina moderni, taigi ir elektroninė muzika, tad viskas bus gerai.
Šeštadienį viskas irgi buvo gerai. Net kažkaip netikėtai stipriai! Tikėjausi medidatyvinio griežtesnio ambient, kuriame melodijas pabrėžtų vaizdo efektai, ir, nors buvau mačiusi „unitxt“ ištraukų internete, alva noto sugebėjo pritrenkti jau pirmais garsais. Keliai, mašinos, techno – Vokietija, tu puiki šalis. Kojos nerimavo, galva taip pat – tik nejaukiai jaučiausi tarp įnirtingai ramių susirinkusiųjų. Didžioji dalis galiausiai visgi pasidavė stipriam ritmui ir jam į taktą kapojančioms visų vaivorykštės spalvų linijoms. 45 minutės – akademiškai tikslus audiovizualinio gėrio gūsis baigėsi ten, kur, atrodo buvo belikę dvi išeitys. Spausti „stop“ arba kelti kumštį į viršų ir rėkti „Yeah“. Pasirodymas būtų papuošęs bet kurį tvirtesnį elektroninės muzikos festivalį. Taip, jei po žvaigždėm, ir dar vasaros naktį – už save neatsakyčiau...
(vaizdas, tiesa, iš Kauno sekmadienį, bet juk tikrai nebuvo prasčiau?)
Nerizikavau sugadinti potyrio ir didesnių klubinių kelionių šeštadienį atsisakiau. Žingsnis į „Satta“, kur dar vyko garso patikra, ir tiek. Silpna pastarųjų dienų būsena ir taip verčia miegoti ilgiau, nei pridera.
Turėjau ir kitokių planų – pavyzdžiui, aplankyti visus tuos naujus „Pušku pušku“ ir „Basement Bar“ ir galbūt net kokias nors išvadas iš to padaryti. Bet užteko įeiti penktadienį į „Piano Man Bar“, kad suprasčiau, kaip aš netikiu tokiomis vietomis. Nes... e... tikiu muzika?
D.D. 2004 - 2016
Degalai Mushroom CMS