„Speigo“ svečias C-drík: tarp Europos, Azijos, Afrikos, politikos, meno ir veganizmo
Daina Dubauskaitė 2015-02-02 21:13
Kai gimė Cedrik Fermont, jo tėvynė Kongo Demokratinė Respublika vadinosi Zairu. Vis dar vadinosi taip, kai startavo pirmasis Belgijoje užaugusio C-drík projektas „Črno Klank“ – tai buvo 1989-aisiais. Šiandien į Berlyne apsistojusio belyčio pasaulio piliečio CV telpa garso menas, elektroakustika, ambient, acid, noise, industrial, minimal wave, garso režisūra, radijo laidos, leidykla, muzika kinui ir šokiui, paskaitos, pusšimtis su pasirodymais aplankytų šalių ir DJ keisas, kuriame telpa viskas nuo free jazz iki breakcore. Ir keisą, ir paskaitą gausime ateinantį savaitgalį, kuomet C-drík lankysis festivalyje „Speigas“. O aš jau spėjau užmegzti internetinę pažintį, nors tikiu, kad ji atskleidė gal tik kokius 2 procentus asmenybės.
Skaičiau, kad vaikystėje norėjai tapti astronomu. Kas būtent žvaigždėse tave viliojo? Ar pavyko bent dalį anų laikų pomėgių perkelti į muziką?
Aistrą astronomijai jaučiu ir dabar… Šiandien jau turime galimybę suvokti galingus procesus ir struktūras, bet visgi apie kosmosą žinome labai mažai. Daugelis klausimų nekeliami – pavyzdžiui, kur ir kokį gyvenimą rasime už Žemės ribų, ar visatą tirs žmonės, ar robotai?
Mane žavi kraštovaizdžių, spalvų ir formų begalybė, kuri tvyro dangaus objektuose ir kitose galaktikose. Norėčiau apie tai suvokti daugiau. Mane domina ir procesų mechanika, ir tai, kurlink viskas veda.
Kaip tik dabar rengiu muzikinį projektą, kuriame dalyvauja ir radijo teleskopas. Kol kas daugiau detalių papasakoti negaliu, bet šiuo metu tai vienintelis mano ryšys su astrologija.
Esi nemažai pasauli apkeliavęs tyrinėdamas įvairių šalių muziką. Ar skirtinguose kraštuose atradai kokių nors itin keistų sutapimų?
Išskyrus gerus jausmus ir tarptautinę bendrystę, kuriuos muzika sukelia ir palengvina, ne.
Kurių kraštų scenos tau artimiausios kaip klausytojui ir kaip atlikėjui – gal nešnekėkim, kad būtų įdomiau, apie gimtas?
Jaučiu ryšį su Tolimųjų Rytų muzika, bet ji tikrai nebūtinai elektroninė. Omenyje turiu Indonezijos gamelan, japonų gagaku, koto ar shamisen (tiek senovinis, tiek modernusis skambesys), Laoso gongų ansamblius… Tai toil gražu ne viskas. Kol kas neišsiaiškinau priežasčių, kodėl gi mane būtent tie kraštai taip traukia. Taip pat mane domina ir griežtojo noise, ypač atliekamo gyvai, scenos.
Kas dar tave domina keliaujant?
Nuolat sužinau su maistu susijusių įdomybių. Esu veganinės virtuvės pasekėjas, tad visuomet įdomu atrasti naujus patiekalus, vaisius, daržoves.
Žinoma, domiuosi ir kitomis kalbomis, kultūromis, politinėmis bei socialinėmis sistemomis, žmonių kasdienybe. Man tai svarbiau, nei paminklų lankymas.
Kadangi dažniausiai keliauju vienas ir būnu nepažįstamose vietose, turiu laiko ir erdvės asmeninėms analizėms. Tad kelionėse geriau pažįstu save.
Ar bendradarbiavimas su kitais menininkais gali virsti draugyste, ar kūrybinį ir asmeninį gyvenimus esi linkęs atskirti?
Dažniausiai tampame draugais. Tik su nedaugeliu kūrybinių bendradarbių esu praradęs ryšį, ir vos keletu atvejų jį nutraukiau savo noru. Dažniausiai palaikome pažintį, susitinkame ne tik muzikos groti ar kurti. Tokie santykiai man labai svarbūs. Muzika šiuo atveju yra tiltas, ir jį peržengus nebūtina sustoti.
Tiesa, yra buvę ir atvirkščiai. Pavyzdžiui, su Olivier Moreau 1990-aisiais įkūrėme grupę „Axiome“, o pažįstami buvome beveik nuo kūdikystės.
Kalbant apie grupes... Esi buvęs poros tuzinų projektų narys. Solidus skaičius. Kada jauti, kad metas pabaigti vieną ir pradėti kitą?
Nemanau, kad toks projektų kiekis keistas, ypač elektroninėje muzikoje. Nemažai muzikantų išbando save daugybėje projektų. Juk taip paprasta bendrauti, keliauti, įrašinėti, keistis informacija… Jei visuomet dirbi tik su tais pačiais žmonėmis ir tuo pačiu tikslu, mano manymu, riboji save.
Bendradarbiaudamas keičiuosi idėjomis ir technikomis, išmokstu naujų komponavimo ar atlikimo būdų, sužinau apie neregėtus instrumentus, taip pat ir žanrus. Turbūt visa tai galėčiau pasiekti ir vienas, bet rezultatas nebūtų toks pats.
Taip pat man patinka santykiai, kurie mezgasi kūrybinių bendradarbiavimų metu. Tai, kaip jau sakiau, ne tik muzika. Keičiamės žiniomis, politinėmis ir filosofinėmis pažiūromis, maistu (aha, ir vėl!) ir taip toliau.
Skirtingus įvykius nulemia skirtingos priežastys. Senieji mano projektai, tokie, kaip „Črno Klank“, „Axiome“, „Ambre“, „Moonsanto“, „Dead Holywood Stars“, pradėti draugų būreliuose. Dažniausiai būdavo taip, kad kokios nors grupės nariai grodavo su kitos grupės nariais, taip pat visi kur nors greta arba net kartu gyvendavom. Kitais atvejais kur nors nukeliavęs sutikdavau tinkamą asmenį ar asmenis, laikas irgi būdavo tinkamas, gerai vertinome vieni kitų darbus ir ėmėmės bendrų. Būtent taip užsimezgė ryšiai su Aluviana, Elekore, Tasjiil Moujahed ar – visai neseniai – Zen Lu iš Kinijos.
Su visais šiais atlikėjais susipažinau keliaudamas – jie arba mane kvietė groti, arba priėmė apsistoti. Dažnai tiek aš – jų, tiek jie – mano muziką žinodavome iš anksto, tad pažintys tiesiog suteikė progos pasigilinti į asmenybes, taip pat – įrašyti kūrybą ir ją atlikti gyvai.
Turbūt nesu sąmoningai išėjęs iš projekto. Kai kurie pristabdyti, kiti tiesiog nebeegzistuoja dėl to, kad kiti jų nariai nebegroja apskritai.
Visų projektų atveju siekiame tobulėti, vystytis, ir net jei nusprendžiame kardinaliai pakeisti muzikos stilių, vardą paliekame tą patį. Man stilius apskritai nėra būtinai susietinas su grupe. Pavyzdžiui, paklausius pirmų ir vėlesnių „Ammo“ ir „Axiome“ įrašų skirtumai tikrai akivaizdūs.
Koks tavo ir popkultūros santykis – ignoruoji mainstreamą, tyčiojiesi iš jo, o gal semiesi įkvėpimo?
Dažniausiai ignoruoju. Beveik viskas, ką pristato mainstream’as, man nepatinka, nes tai yra viso labo produktai ir paviekslėliai, o ne menas. Suprantu mainstream’ą kaip siekį užsidirbti pinigų ir vartotojus ne sudrebinti, o pamaloninti. Tai būdas priversti žmones užsičiaupti ir sekti valstybės ar visuomenės padiktuotu keliu. Individo čia nebelieka, nors dažnai bandoma įrodyti atvirkščiai, kokie visi unikalūs ir ypatingi. Taip pat visa tai tėra fantazijos, oro pilys, kurių daugelis žmonių nepajėgūs įgyvendinti.
Esi studijavęs pas elektroakustinės muzikos kompozitorę belgę Annette Vande Gornes. Kaip pasirinkai šias studijas ir kokia buvo svarbiausia išmokta pamoka?
Tuo metu Belgijoje nebuvo itin daug galimybių studijuoti elektroakustinę ir akusmatinę muziką, jos kursai buvo bene vienintelė ir labai įdomi išeitis. Tuomet jau kūriau elektroninę muziką, bet norėjau daugiau išmanyti apie kompoziciją, taip pat muzikos istoriją.
Studijuodamas suvokiau, koks didelis gali būti tarpas tarp akademinės ir neakademinės muzikos. Kalbu ne tik apie kokybė, bet ir apie (pri)pažinimą. Taip pat sužinojau daug informacijos apie įdomius kompozitorius.
Turi leidyklą „Syrphe“, bet ji šiuo metu ne itin aktyvi, tiesa?
Tiesa, pastaruoju metu apsiriboju duombazės pildymu ir naujienų skelbimu. Pastaruosius pusantrų metų daug keliavau, iš esmės neturėjau laiko. Bet šiemet, jei viskas bus gerai, pasirodys du ar trys nauji leidiniai. Vėlyvą pavasarį, ankstyvą vasarą.
Ar kūrėjas turėtų kištis į politiką, savo mene analizuoti socialines problemas, ar visgi geriau likti nuošalyje?
Manau, niekas nėra privaloma. Neturiu nieko prieš menininkus, kurie tiesiog reiškia jausmus ar interpretuoja tai, kas jiems gražu, tyrinėja naujus intelektualinius konceptus, ir taip toliau. Visgi patį labiau domina gilesnės įžvalgos į mūsų pasaulį ir meniniai pareiškimai bei juos darančios asmenybės. Pavyzdžiui, İlhan Mimaroğlu, kuriantis karo ir kitomis politinėmis bei socialinėmis temomis.
Bet kuriuo atveju – prieštaraujant mainstream’ui ar sekant trendus – menas yra visuomenės atspindys. Tad, mano manymu, politiniai ir socialiniai sluoksniai kūriniui gali suteikti daugiau vertės, jei atskleidžia įdomią analizę ir neskatina neapykantos ar rasizmo. Galiausiai viskas priklauso nuo to, kokios tos pažiūros ir kaip jos atskleidžiamos mene.
Kokios žinutės svarbiausios tau pačiam?
Kai atlieku nešokinę muziką, tai – emocijos. Be abejo, jos netiesiogios, taip pat – subjektyvios. Kartais transliuoju ir pareiškimus apie gyvūnų teises ar aliuzijas į kapitalizmą… Visgi man svarbiausia pati muzika.
Itin retai naudoju dainų tekstus. Jie – labai asmeniški, abstraktūs, nebūtinai itin svarbūs ar suvokiami sistemiškai.
Ar kurdamas galvoji apie publiką, ar apie savo ego?
Visuomet kuriu pirmiausia savo malonumui. Nė vieno kūrinio nesu parašęs siekdamas įtikti. Bet, aišku, smagu dalintis, smagu, jei klausytojams patinka.
Kaip žinai, kuriu ir muziką choreografijai bei performansams. Tokiais atvejais prireikia atsižvelgti į taisykles bei struktūras. Dirbame susitarę iš anksto, turiu sukurti tai, ką patvirtintų režisierius ar meno vadovas. Bet vis tiek tai turi patikti man pačiam.
Tavo pasirodymas festivalyje „Speigas“ anonsuojamas kaip „ekskliuzyvinių įrašų setas“. Ką tavo žodyne reiškia „ekskliuzyvinis“ – tai kiekybinė ar kokybinė kategorija?
Šiandien nebėra nieko ekskliuzyvaus. Nebent išleistum vos vieną kopiją, prie kurios priėjimą turėtų tik vienas žmogus – jos gavėjas.
„Speige“ ne tik grosi, bet ir paskaitą skaitysi. Apie ką ji bus?
Pristatysiu įžangą į Azijos ir Afrikos elektroninę muziką, noise, elektroakustiką ir garso meną. Papasakosiu, kas abiejuose žemynuose vyko ir vyksta, paliesiu tam tikras kai kuriems kompozitoriams nesvetimas problemas (pavyzdžiui, cenzūrą) ir pagrosiu kūrinių ištraukų.
SPEIGAS VI
C-drík @ Facebook
[ENGLISH VERSION]
D.D. 2004 - 2016
Degalai Mushroom CMS