1-800-DAINAD : POSĖDIS : „Tie Geresni“: „Juoda“ idėja yra didelis bardakas be jokių didesnių parkių“

Susitikimą iš esmės inicijavo liepos 5-ąją Žvėryno loftus užtemdysiantis reperių ir jų draugų sujudimas „Satta meets Juoda“ (jau antras jų pajuodavimas), bet trumpai mes nemėgstam, todėl prisikalbėjo visas pusvalandis, virtęs septyniais teksto puslapiais.

Pasitikrinau savo bloge – per daug apie jus rašiusi tikrai nesu, ir gyvai mačiau gal tik pusantro karto. Bet, kiek žinau, „Tie geresni“ gyvuoja nuo 2011-ųjų kovo. Kokius rimtesnius pasiekimus per beveik dvejus su puse metų išskirtumėt?

LT: Turbūt DJ Premier apšildymas, dar pasirodėm prieš Prop Dylan festivalyje „Jammin“.

Karpiz: A, dar „Supersci“ ir Guf. Nors pastarajam koncerte buvo baisu, greit atgrojom ir pabėgom.

Čia daugiau apšildymo pasiekimai. O soliniai?

LT: Matyt, „Juoda“ šį vasarį.

K: „Virtuvės“ cypherio metinių proga sugalvojom padaryt chebrai tusofkę, ta proga kiek pailginom ir paturbinom programą.

„Tie geresni“ nebuvo repo pradžia nė vienam iš jūsų, tiesa?

Karpiz: Ne, buvom reperiai ir anksčiau. Ir pažįstami anksčiau buvom.

LT: Reperiai – nuo gimimo. Šiaip abu su trečiu grupės reperiu Boostu esam lazdyniečiai, veikėm kažką kartu, o kai Karpiz įstojo į Vilnių mokytis, susijungėm.

Karpiz: Aha, esu iš Raguvos miestelio prie Panevėžio. Žodžiu, porą kartų gerai sugėrėm, susimušėm ir prasidėjo... Šiaip, kai susikūrėm, Boostas buvo Londone, bet labai norėjosi parepuoti vienam renginy, nebuvo kur dingti. Susigalvojom pavadinimą, nes reikėjo dalyvaut atrankoje ir ją laimėt!

LT: Čia apie festivalį „GaDi“ – ten buvo pirmas mūsų pasirodymas, praėjus tą atranką...

Gal gamtos mokslų fakultete mokėtės?

Karpiz: Ne, aš komunikacijos fakultete vis dar mokaus. Informologas.

Tai kodėl būtent „GaDi“ taip norėjot pasirodyti? Lyg ir nelabai repo festivalis...

Karpiz: Bet man labai patinka. Pankai suvažiuodavo, o aš širdy senas pankas, man patinka taškyt alų ir miegot baloj. Va ir Palangoj šį savaitgalį po koncerto „Ramybėj“ miegojom prie jūros apsikloję vienas kitu.

LT: Atsibudau, ir pirmas vaizdas – jūra už trijų metrų. Jėga.

Gerai, tai galvodami pavadinimą prieš „GaDi“ įsivaizdavot, kad projektą tęsit, ar tai buvo vienkartinė idėja?

LT: Negalvojom apie tai. Kadangi visi gerai sutariam, viskas ir tęsiasi. Viskas repas.

Kaip su singlais, albumais, leidyba?

LT: Nieko neturim.

Karpiz: Bet turim idėjų! Koncertų ir visokių papildomų darbų – daug, tai laiko sunku surasti.

Skaičiau, kad jums repas – tik malonumas, ne pagrindinis užsiėmimas. Gal kažkas jau pasikeitė?

LT: Žinai, čia tik taip parašyta.

Karpiz: Uždirbti vieną kitą kapeiką vis tiek norisi.

Iš koncertų pavyksta užsidirbti?

Karpiz: Priklauso nuo renginio. Festivaliuose ne, jei į tokias vietas, kaip „Ramybė“, kviečia, tai gali kažko tikėtis.

LP: Repas Lietuvoje – idėjinis judėjimas. Dar yra daug kur augti visiems ir viskam.

Kuo pagrįsta ir kaip prasidėjo jūsų draugystė su „Twodicks“?

LT: Lazdynų rajonas. Domas buvo mano sesers klasiokas, už mane 3 metais vyresnis. Trindavomės kartu, kai Boostas išvažiavo, likom su juo dviese. O šiaip visi esam draugai. Vieni fotografuoja, kiti repuoja.

Karpiz: Ofisas Žvėryne bendras, tik mes nuomos nemokam. Pažinojom anksčiau ten buvusius gyventojus, atsikraustė „Twodicks“, neužilgo ir mes. Darbo vietos vis tiek reikia.

O kas tas darbas?

Karpiz: Ai, chaltūrinam. Paorganizuojam kokį renginuką, aš kelis emeilus atrašau, dar ką nors... Stengiuos užsiimti komunikacija, socialiniais tinklais – pagal specialybę. Gerai moku googlint!

Bet ir eilėraščius rašai?

Karpiz: Jo, jo. Pirmą eilėraštį parašiau trečioj klasėj. Mokytoja vienintelį jį perskaitė prieš klasę, tai mane sukrėtė, haha. Eilėraštis buvo apie Velykas, poros stulpelių.

Apie ką dabar tekstai?

Karpiz: Apie gyvenimą... Apie meilę. Apie meilę gyvenimui.

LT: Neprikursi to, ko neišmanai. Tad ir kalbam apie tai, ką žinom ar bent jau apie tai, kas domina.

Karpiz: Šiuo metu gal pradėjom skambėti kiek baisiau – daugiau alkoholio ir viso kito gyvenimuose, o ir tekstuose.

LT: Įvykiai ir aplinka keičiasi, keičiamės ir mes.

O jei pradėsit uždirbti normalius pinigus, ar tai, apie ką repuojat, nepasikeis?

LT: Kai uždirbsim, tai ir galvosim. Šiaip, aišku, juokinga būna, kai milijonieriai reperiai geria klipuose „Hennesy“ o repuoja apie tai, kaip neturi babkių ir maisto.

Karpiz: Mes geriam „Auksinę“, kurią pavogiau iš išleistuvių baliaus universitete. Yra skirtumas.

LT: Vieni apsikrovę deimantais, kiti stumdo gandžą ir apie tai kalba. Skiriasi gyvenimas – ir tekstai skiriasi.

Kas, beje, iš užsienio reperių patiko vaikystėj ir paauglystėj, ir ko klausot dabar?

LT: Tai, ko klausiau anksčiau, man tebepatinka ir dabar ir turbūt imponuos iki pat galo. Inspiracijų buvo ir Emineme, ir „Das EFX“, aišku, visam oldschoole. Daba yra labai daug pasirinkimo, o ir ribos tarp stilių labai siauros – kartais net nežinai, ką klausai, svarbu, kad būtų malonu ir įdomu.

Karpiz: Aš visą jaunystę ir paauglystę praklausiau lietuviško repo, žinau visus undergroundinius gabalus nuo nebepamenu kelintų metų...

LT: Aha, „PMP Rockers“ forumo gerieji laikai...

Kaip jums „G&G Sindikatas“?

Karpiz: Gerai, manau, nuo „Sindikato“ daug kas ant repo ir užsikabino. Aš, pavyzdžiui, nuo gabalo „Tomas“ – tada pirmą kartą išgirdau lietuvišką repą. Belenkas buvo, tais metais Raguva šventė 500 metų gimtadienį – didelė šventė, aš dar paauglys buvau, nors gal labiau vaikas. Išgirdau „Sindikatą“ – galvojau, kad Kastetas yra boba! Užkabliavo iškart.

LT: Kastetas tikrai buvo labai originalus ir savitas! Jo, man irgi daug kas nuo „G&G Sindikato“ prasidėjo. Tėvukas nusipirko kasetę „Betono sakmės“, mašinoj klausydavom, man labai patikdavo – daug keikėsi, geri tekstai.

Tai tėvas irgi prie repo?

LT: Labiau Tina Turner, džiaziuko gerbėjas... Aišku, įtakos man daug turėjo. O šiaip repo grandai išlieka on top, ir tai yra gerai.

Muzikinė jūsų dalis – kas už ją atsakingas?

Karpiz: Turim beatmakerį ReWritable.

LT: Ir didžėjų Swix.

Patys turit įtakos aranžuotėms, ar leidžiat jiems pasireikšti?

Karpiz: Swix mėgsta vienas acapellas karpyti ir scratchinti, tai mes per daug nesikišam. Aišku, pageidavimų daug, bendraujam, pasisakom, kam ko reikia.

Kažkada pas ReWritable susirinkom visi, jis vietoj suspaudė, kad visiems patiko, įrašėm ten tokį šūdą.

Ką jis šiaip veikia?

Karpiz: Programuoja banke, tarp beatmakerių labai nesisuka, nors seniai tai daro. Bet labiau savo malonumui, jokiose „Ritmo kovose“ ar panašiai nedalyvauja. Gal kompleksą kokį turi?

Pala, kuris iš jūsų laimėjo Freestyle MC konkursą?

LT: Aš, porą kartų. Nepamenu, 32 ar 16 iš viso dalyvių buvo. Gal 16, man atrodo, nesurado tiek, kiek planavo.

Karpiz: Užpernai ir man teko dalyvaut, nes nesusirinko žmonės. Buvo 15, sako, „Rašom tave“. Sakau „OK, bet babkių nemokėsiu, vis tiek pirmam raunde iškrisiu“. Tai iškritau antram.

LT: Net toliau už mane tada nuėjai.

Šiemet „T.Ė.T.Ė“ apdovanojimuose keturiskart buvot nominuoti, dukart laimėjot. Kaip jausmas? Suprantu, kad ne dėl apdovanojimų dirbat, bet vis tiek.

LT: Aišku, malonu, įvertinimai visada malonu. Bet nesureikšminam, ir šiaip tie apdovanojimai tokie keistoki.

Hiphopo apdovanojimų juk nėra?

Karpiz: Pushaz kažkada organizuodavo, bet jau senokai nebevyksta.

LT: Ką čia Lietuvoj – 15 pastoviai koncertuojančių grupių, ką čia apdovanosi. Ir taip aišku, kas daugiau juda, kas gerai varo, kas nelabai.

Ar žmonės, kurie ateina paklausyti jūsų, yra kiekvieno repo koncerto lankytojai, ar būtent jūsų gerbėjai ir draugai?

Karpiz: Draugai visada ateina, jei tik gali – mes visur kartu.

LT: Šiaip dėmesio nesu atkreipęs. Aišku, smagu, kai pamatai kažką su mūsų maike.

Karpiz: Repo gerbėjų ratas nėra labai didelis, kaip gali pasirodyti. Visur tie patys žmonės.

Turbūt įsivaizduojamą populiarumą šiais laikais visai lengva sukelti? Per feisbuką ir panašiai.

LT: Realiai – taip. Bet išliekamoji vertė yra svarbu. Kad pačiam po kiek laiko nebūtų gėda paklausyt. Kai rašydamas išsilieji, taip ir būna. O žmonės supras, pajaus, kad artima, arba ne.

Šiaip šiandien svarbu vizualinė dalis. Plakatai, vaizdo klipai. Įmesk tiesiog mp3 paklausyti – daug mažesnis susidomėjimas bus, nei youtube įdėjus.

Karpio profesija – grupei privalumas?

LT: Aišku. Visi savo indėlį įdeda.

Kuo juodas yra konceptas „Juoda“?

Karpiz: Man daugelis repo tūsų atrodo per daug pompastiški. Dažniausiai, pavyzdžiui, „Lofte“ būna per daug tvarkos. „Juoda“ idėja yra didelis bardakas be jokių didesnių parkių. Kad chebra grotų, visiems būtų gerai ir kad chebra klausytų. Dėl mūsų ten gali susirinkti ir 10 žmonių – o ką, savi saviem paplosim.

LT: Rap shit.

Penktadienį, kaip supratau, filmuosit naujam gabalui klipą?

Karpiz: Improvizuosim – bet tikrai filmuosim. Gal labiau bus cypheris, kaip virtuvėj. Pasikvietėm ir daugiau MC, gal kažką bendra parepuosim ir pasifilmuosim.

Kaip tai persikels į „Satta Outside“?

Karpiz: „Sattos“ pliaže programa bus platesnė, bus daugiau MC. Festivalyje gros iš esmės ReWritable, dar Swix. Dar valandą grosim su gyvais muzikantais iš „Despotin Fam Big Band“. Turėtų būt labai neblogai.

Pernai juk irgi grojot. Kaip apskritai festivalis jums kaip atlikėjams ir dalyviams?

Karpiz: Vienas mylimiausių festų Lietuvoje, tai tikrai. Nenuvažiuot į „Sattą“ – šiek tiek nuodėmė. Pernai žostkai patiko, o dar labiau užpernai, kai The Gaslamp Killer pamačiau. Nerealu viskas buvo. Pernai gal trapo kiek per daug.

LT: Man visada patinka „Ritmo kovas“ pasižiūrėt – pamatai, kaip taškosi visi, pats užsivedi.

Daug interviu esat davę?

Karpiz: Stengiamės bet kam nedalint. Va, buvo tokia repo dokumentika, bet jaunimas nelabai pasiruošė, nekažkas ir gavosi. Norisi, kad paklausinėtų įdomiai, o ne bendrus dalykus.

LT: Šiaip dažniausiai neturim ką nauja pasakyt. Norisi geriau daryti realius dalykus, o ne kalbėti.

Kiek jums kaip scenos žmonėms svarbus įvaizdis? Bendradarbiavimas su vietiniais ar užsieniniais rūbų brendais ar panašiai...

Karpiz: Labai dėl to nesiparinam.

LT: Palaikom ryšius tai tikrai – Vilnius gi mažas. Bet pasirašę sutarčių tai neturim – svarbu, kad būtų malonu rengtis, o ne kas parašyta.

Karpiz: Jo, džempų ir iš vienų, ir iš kitų pasirenkam. Reikia juk apsirengt kažką, va, su specofke vaikštau. Savo maikių irgi pasidarom.

LT: Akiniai ir fulkepas labai svarbu, ir dar ryškūs fetleisai, tada prisitaikai, hahaha.

Kadaise buvę keturi hiphopo elementai šiandienos artistams svarbūs? Ar turite sąsajų su, tarkim, grafiti piešėjais?

LT: Manau, tie keturi elementai išsiplėtė. Tarkim, beatboxas prisidėjo. Šiaip jo, mokykloje mano draugai buvo breikeriai, nors pats nešokau. Niekad nebandžiau paišyt ant sienų rimtai, bet pažįstamų grafitiorų visada turėjau. Kaip ir visi reperiai, turbūt.

Ekstremalus sportas?

Karpiz: Ne, nelabai. Su skeitu jaunystėj važinėjau, bet dabar susiję tiek, kad pakoncertuojam skeiterių varžybose.

LT: Dabar visi su longboardais ir fulkepais.

Karpiz: Kur nespjausi, ten reperiai, o pasislėpę neaišku, ką klauso.

LT: Čia galim grįžti prie fanų temos – net nežinai, kas ir kur tavęs klauso, vien pamatęs nesuprasi. Kultūra yra jauna, dabar repo įvaizdis yra mada. Viskas lengvai pasiekiama, nėra ko pykt.

Karpiz: Be fulkepo dar ne į kiekvieną kabaką užeisi!

LT: Norint, kad būtum ne tik mada, manau, svarbu rašyt kuo nuoširdesnius tekstus – čia iš savo pusės kalbu. Dabar tas atlikėjų, gabalų, klipų konvejeris užsisukęs, visi nori padaryt kuo greičiau padaryt ir įdėt, susirinkt peržiūras ir baigt.

„Virtuvė Cypher“ jau virš pusės milijono surinko...

Karpiz: O visiškai random tūsas, iki šiol negaliu patikėt!

Pabaigai - pasitikslinimas. Ar tekstą geriau pasirašyti iš anksto, ar visgi freestylinti?

Karpiz: Aš nemoku freestylinti visiškai.

LT: Kai rašai, gali apgalvoti, daugiau minčių į tai sudėti, subrandinti, sukonkretinti. Freestylas – greita idėjų generacija, tai sunku, bet geriau tegu jis lieka neužfiksuotas. Kameros, įrašinėjimas gali trukdyti tam minčių srautui – aišku, čia paties žmogaus reikalas.

Man pačiam būna dienų, kai sekasi, būna, kad neina, nors tu ką. Prisimenu, su Domu prie „Sattos“ taip prisifreestylindavom, kad po to ir prie kitų barų sakydavo – o, čia šitie, kur prie „Sattos“ repuoja.

Karpiz: Anksčiau ir mada buvo užbujojus visiems susitikus parepuoti. Dabar jau nebūtinai, gal entuziazmas išblėso.

LT: Aha, būna, susitinki, kalbini, atsisakinėja – ai, ne ta nuotaika, dar kažkas...

Karpiz: Aišku, užknisa tas pats per tą patį. Gerai kartais ir „Minimal Mondays“ pasėdėt pasiklausyt kitokios muzikos. Beeet, trūkt už vadžių ir vėl iš pradžių.

---

Po to sekė atvirumo penkminutė apie lipimą į sceną užpuolus plaučių uždegimui, ir galiausiai „Minimal Mondays“ galutinai užvaldė mikrofoną.

Penktadienis, ne centras, ne baras ir ne terasa. „Satta meets Juoda“, „Tie Geresni“ ir repas.

TIE GERESNI @ Facebook