1-800-DAINAD : BŪTA : Bermudų trikampis išlankstytas

Vasarą uždaryti privalu jei ne iškilmingai, tai kažkaip kitaip ypatingai – net nebūtinai įprasminant visus jos festivalius (šiemet labai daug dėmesio jų statistikai neskyriau – Lietuvoje man mieli beliko du, pirmas ir paskutinis), bet pageidautina, ore.

Kauniečiai štai jau trečius metus šokinėja „Minirave“ – iš pradžių Dainų slėnyje, tuomet Santakoje, šiemet – Nemuno saloje, kiekvienąkart tai įkvepia laukti kitos vasaros ir jos pabaigos. Kirbėjo ir man nusiduoti 100km į vakarus, bet serfo šalies rokeriai išmetė kozirį, įrodžiusį, kad ir Vilniuje dar gausų neatrastų ir nenudrengtų vietų.

Sala! Neryje. Kilometras nuo Žvėryno tilto į Vingio parką, praslinkus pro indėniškais nuotykiais kvepiantį miškparkį, išsikvietus keltininku dirbantį didžėjų, neišgriuvus (mums pasisekė) iš apskrito oranžinio plausto, simbolizavusio gal kokį paskutinį sezono saulėlydį.

Teaplankiau „Surf Through Rock Country #10“ pradžią, kai baras dar tik dabinosi lemputėmis, o sudėtinės vaišių dalys buvo nesupjaustytos, bet Direktorius jau siuntė „Shazam“ nepažįstamus įsakmius kūrinius iš, vėlgi indėniškos, palapinės. Aplink tik vanduo, vienoje horizonto pusėje – du daugiabučiai, kitoje – dar labiau UFO, nei įprastai, televizijos bokštas.

Besiniaukiantis miškas, jo atspindys Neryje, pora tuzinų uoliausių surferių keliadešimties kvadratinių metrų žemės plotelyje ir tu. Paryčiui, sako, grojo „No need to run and hide, it’s a wonderful wonderful life“, žmonės netyčiom maudėsi upėje, aukojo jai išmaniuosius telefonus ir džinsus, ir viskas buvo lyg vaikiškam komikse.

Po savaitės, po naujų klasiokų, tvarkaraščių ir bėgimo iš pamokų, savaitgalis grasino dar didesniais sezono startais. „Studio 9“ kieme turėjęs vykti „Junior Boys“ koncertas visgi tapo vidinio „Silence Live“ sezono atidarymu, bet tai joks minusas, grupė juk jaukiai nedidelė, ir jos kūriniai, intymūs, ne stadioniniai, tarp medžių neprapuolė. Trumpai – „In The Morning“ pats gražiausias kaip visuomet, nauji garsai – per toli nenuėję nuo „firminių“, ir koncertas priminė, kad vien didžėjais toli nenuvažiuosi.

Bet trumpai pasivažinėti tikrai galima. „Man tai ten klaustrofobija“, – niurzgė vienas giminietis, man papasakojus, kad penktadienį užstrigau „Cafe de Paris“. Fobijas reikia versti į privalumus, būtent todėl tas pats anąkart į salą suplukdęs Synthsoulsizer penktadienį pristatė naują kasmėnesinį įvykį „Tunnel Disco“. Ir nors itališkasis Wasted Gaze giminaitis Mario Moretti „nespėjo į lėktuvą“ ir savo vinilų vežimėlio nepristūmė, vakaras pavyko išties tamprus. Synthsoulsizer, kažkada jau minėjau/citavau, turi kosminius kiaušinius, ir kiekvienas jo užmanymas tiesiog pritrenkiamai geras.

Balta migla, sudaryta iš kokteilių be ledo, didelio lauko ir vidaus temperatūrų skirtumo, neišjungtos šviesos, italo disco vintažo ir begalinio noro tą naktį nueiti velniop, gaubė vos pravėrus „Cafe de Paris“ duris. Nesijaučiau kaip namie – ir gerai, juk tam ėjau iš komforto zonos. Greičiau kaip kokiam Briuselio užkampyje, o gal ir paties Paryžiaus. Ir dėl didelio frankakalbių skaičiaus, ir dėl tos minėtos pieniškos bohemiškos miglos.

Synthsoulsizer iš itališkų viražus kreipė link labiau amerikoniškai vokalinių, tuomet pasivaideno ir Jacques Gaspard Biberkopf. Netikėtai, bet į temą. Kita vertus, juk jis – vaikščiojanti enciklopedija, tad, matyt, tiktų net Trakų pilyje.

Šeštadienį dieną dar užsukau į „Raketą“ – ten suglaudę galvas flomasteriais, nitrūcha ir žirklėm aktyviai darbavosi VJ dirbtuvių mokiniai. Į VJ Fou, Vodka Jugend ir kitų bendraminčių vestą pamoką pavėlavau, tad nebesikišau į procesą. Bet kuriuo atveju jis tik dar kartą įrodė, kad naktinis gyvenimas neprasideda dešimtą vakaro ir nesibaigia penktą ryto. „Naktinis“ telieka kodiniu žodžiu, kiek platesniu už visiems juokingą, bet dažnai teisingą „reivą“. Jei tikrai esi jame, esi visą parą ir visu savimi.

P.S. Tai kaip tas „Trip“ rūsys?