1-800-DAINAD : BŪTA : Nuo gotikos iki rankinio

Mieste ir apskritai Belgijoje buvau pirmą kartą, ko tikėtis, daugmaž nujaučiau. Skanu, karališka, lėta, išdidu. Kartais kiek pavojinga – gerai, kai vietinis pasako, per kurį kanalą geriau neiti ir kuriame rajone vienam geriau nevaikščioti. Juolab kad „geruose“ kur nueiti yra toks pasirinkimas, kad... Tiesa, labiau nesuskaičiuojami barai ir kavinės, nei klubai – jei supratau teisingai, Briuselio gyventojai namie sėdėti nemėgsta (pavydu), bet gera, gyva, aktuali muzika jiems nėra būtinas atributas.

Patiko istorija. Ji kiekviename žingsnyje. Naujumo irgi per akis, bet faktas, kad kai kurios įstaigos ten pat yra dešimtis, šimtus metų, tiesiog įkvepia. Gal po poros šimtų metų taip bus ir mūsų dabar dar labai jaunoje šalelėje, cha.

Be architektūros (Gotika! Atomiumas!), vieno puikaus muziejaus (The Comic Strip) ir kelių barų dar bandžiau ir apsipirkti. Suskaičiavau aštuonis „H&M“, bet vitrinos neįkvėpė net užeiti. Ieškoti kažko neatrasto nebuvo kada. Todėl rinkausi muziką. Ir, o stebukle, po 10 metų adoravimo pagaliau turiu originalų „K&D Sessions“ kompaktą. Geriausia kompiliacija ever, kaip garso takelis tinkanti visiems gyvenimo atvejams nuo gimimo iki mirties, atsakau. Ir jokios nuolaidos – tobulybei išpardavimų nereikia.

Kiek mažiau tobuli turbūt yra „LCD Soundsystem“ pirmasis albumas ir pernai išėjęs „Fever Ray“. Abu seniai norėjau turėti, dukart po 6 eurus, ir jie mano. Plokštelių nepirkau, nors Vidis nusivedė į bene rimčiausią „tokio tipo“ parduotuvę mieste „Doctor Vinyl“. Šviežių ir reikšmingų leidinių belgai dažniausiai gauna po porą vienetų, taigi apsipirkti čia privalu eiti kiekvieną ketvirtadienį, kai gaunama nauja siunta. Deja, norimos plokštelės gali ir negauti, jei ją iš anksto užsisako vietinės sektos nariai. O jų nemažai.

Iš įdomių vietų strigo baras-klubas „London Calling!“ – čia juokinga, nes jis įsikūrė Dublino gatvėje. Elektroninis baro paštas – „londoncallingdublin“. Šviesiai ir paprastai įrengtas, nedidelis, visai šviežias, dar kvepia nedažytu medžiu ir ką tik išlietu betonu ( taip, baras truputį medinis, truputį betoninis) ir šviečia raudonom kėdėm. Atidaryme birželio 4-ąją grojo „I‘ll Be Gone“ neseniai remiksavęs škotas John Daly. Kai lankiausi aš – vietinis regio selektorius su vinilams dedikuotais marškinėliais, nors svarbesnis tą vakarą buvo futbolas. Briuseliečiai palaikė Meksiką, o ne Prancūziją.

Vėl Lietuva, vėl Karmėlava, vėl Vilnius. „Tebūnie naktis!“ – bandom. Vidurnaktį įsiliejom į gausoką minią Lukiškių aikštėje, kur kaip ir pernai Petras Geniušas ir kolegos skambino klasiką. Jis – Rachmaninovą, Ugnius Pauliukonis – Beethoveną, Vytis Smolskas tiesiog improvizavo. Muzikos, lietaus ir iš kitos Neries pusės į dangų kylančių degančių žibintų derinys glostė. Visus!

„Fluxus ministerijoje“ įspūdis tuo tarpu buvo gan atvirkščias. Socialinės fotografijos parodoje pasigedau ir kokybės, ir idėjų, o penktame aukšte vykusi muzikinė improvizacija tiesiog nenustebino niekuo. Sorry, daužyti per prekybos centro vežimėlį – anoks menas. Bet gal fliuksusas? Daugiau veiksmo pasigedau. O juk tiek vietos, tiek menininkų, tiek aukštų.

„Opium“ grojo abu didžėjai – rakštys, bet šokių aikštelėje drąsuolių buvo vos keli. Čia jau su manimi ir kolega. Jei būtų atėję visi tie, kurie „negros“, jau būtų buvęs šis tas. Visgi rakštys žadėjo, kad tai – tik pradžia.

„Senukai“ vakarą pradėjo besirūpindami, kad jų auditorijai pensijas sumažino taip, kad šokiams nuotaikos nebeliko. „Woo“ štabas situaciją sprendė gana originaliai – vieną iš senių, Saulty, perkėlė laukan, o viduje paliko marširuoti Manfredą. Idėja pavyko – „I Feel Love“ aikštelėje prie Radvilų rūmų sulaukė daug šūksnių, aiksnių ir plojimų. Kas savaitgalį to kartoti nepataria šeimos gydytojas – tik kultūringos nakties proga buvo leidžiama triukšmauti į sveikatą.

Visišką euforiją patyrė mokytojai, kurių namelyje Eric Paquet susigrūdusį jaunimą vaišino hitų hitais. Techno! Man tos grūsties buvo per daug. Asmeniškai. Negi sunku pasitikrinti, kur eini, kad poto nerauktum nosies ir neieškotum išėjimo?

Jei pasipuošę (tikrai) jaunuoliai nebūtų man po kojomis numetę poros tuščių alaus butelių, sakyčiau, kad „Tebūnie naktis!“ buvo visai jėga. Dabar gi galiu tik pritarti www.g-taskas.lt minčiai – renginių reikia, bet gal dažniau ir po mažiau? Taip ir miestiečiai išsidresiruotų, kad ne tik kartą per metus (na, gerai, dar Joninės ir valentynkė) į centrą galima išsiruošti, ir tos grūsties būtų mažiau. O lietus... Kiek kartų galima kartoti, kad būna tik bloga apranga, o ne blogas oras? Vanduo kultūrai netrukdo. Likę namie cukriniai jos vartotojai tuo tarpu net labai.

Savaitės pabaigai – rankinis! Pernai atradom ledo ritulį, šįkart palaikėm lietuvius kovoje su norvegais. Mūsų vartininkas buvo puikus, bet norvegai – miklesni. Ir gražūs…

Geriausia šio pirmadienio dalis – kad iš esmės tai jau trečiadienis.

P.S. Gandas, gandas, jau pačių atlikėjų ir patvirtintas. „Pure Future“ šiemet turėtų vykti jau ne vieną, o dvi naktis. Liepos 31-ąją - Kaskade ir kiti kai kam per pop vardai, o va penktadienį, liepos 30-ąją - islandai „Gus Gus“ gyvai. Ir viskas todėl, kad jiems patiko su mumis švęsti „Pacha“ gimtadienį. O ir šiaip... President Bongo yra vienas iš geriausių interviu davėjų ever.