1-800-DAINAD : BŪTA : „When Saints Go Machine“: daugiau nieko ir nereikėjo

Man atrodo, nebuvo būtina į programą traukti dar trijų pakankamai skirtingoms auditorijoms įdomių atlikėjų. Beissoul ir Einių sąmoningai praleidau, ba. irgi dar nespėjau pasiilgti, o Fingalick, nors saujelę gerbėjų ir išlaikė po danų koncerto, manau, yra vertas stipresnės rampos šviesos (beje, sprendimas DJ pultą perkelti į salės vidurį irgi pasirodė keistas). Gal programa, sudaryta iš kelių pasirodymų, ir atrodo rimčiau, bet čia juk ne festivalis, ir jei esi „When Saints Go Machine“ fanas, tai dėl jų ir bilietą pirksi, o ne dėl ba.

Tik tiek nusiskundimų – gal labiau pamąstymų, o patys „When Saints Go Machine“ buvo puikūs. Tiesiog. Štai taip turi skambėti gyvi pasirodymai, kai pažįstami kūriniai įgauna naujas formas ir nustebina net mintinai viską mokančiu gerbėjus – aš ne iš jų, bet likau sužavėta tuo, kiek visko galima įdėti į klasikinę dainos struktūrą, kiek žanrų telpa į frazę „indie electronica“, kiek variantų yra interpretuoti grupės įtakas ir patirtį ir iš jos surinkti tobulą setlist'ą, kiek energijos galima švelniu balsu ištraukti iš šaltosios lietuviškos publikos. Vienas tų koncertų, kuriuos reikėtų gailėtis, jei praleidai. Ir jau antras per mėnesį, skaičiuojant nuo Bonobo. Kalbant apie vakarėlį bendrąja prasme, jis gal ir nebuvo pats pats pats, bet tokių ieškoti einame kitais adresais.

(Kokybė džeržgia, bet daugiau videoįrodymų neradau)

Pastaruosius mėnesius „Lofto“ programa dažniausiai buvo už mano interesų lauko, o žiūrint į likusio sezono kalendorių atrodo, kad progų užsukti į artimiausią geografiškai man koncertų salę bus daugiau. „Ministry of Echology“ albumo pristatymas, Chrysta Bell, Teen Daze su Giraffage ir kitais, „Foreign Beggars“ ir dar dar dar... Pavasaris! O kaip su festivaliu?

Titulinė foto: Rytis Šeškaitis (visa galerija yra čia).