„The Sneekers“: „Geriau nuoširdžiai padaryti vieną gerą renginį per du mėnesius, nei kiekvieną savaitgalį groti ten, kur papuola“
Daina Dubauskaitė 2015-03-19 09:32
Kai prieš kelerius metus pirmą kartą išgirdau „Pop (You Got It)“, nesinorėjo tikėti, kad tai lietuvių kūrinys. Ir dabar ne visada pavyksta išsivaduoti iš tų juokingų kompleksų, o tuomet įsivaizduojama praraja tarp „ten“ ir „čia“ buvo dar gilesnė. Visgi sėkmingai sustartavęs duetas „The Sneekers“ drauge su kitais tuo pačiu metu iškilusiais lietuvių prodiuseriais pasienio tranšėją gana greitai užpylė kokybiška, ir „ten“, ir „čia“ aktualia produkcija.
Kovo 21-ąją „The Sneekers“ minės šešerius veiklos metus. Puota – antruose šeimynos namuose tapusiame „Opium“. Ne viskas šiandien taip pat, kaip 2009-aisiais, ir ne viskas liks taip pat, kaip šiandien, po vakarėlio. Svarbiausius dueto veiklos momentus perbėgom su „snykeriu“ Evaldu (tik juo, nes Karolis – Londone), kurio balsą gali kasdien girdėti radijo „M-1“ bangomis, o esminiais savaitgaliais – ir diskotekose.
Turim foną! Čia yra rinktinis „The Sneekers“ miksas, kuriame tilpo 21 kūrinys – originalai, editai ir remiksai kitiems. Solidus bagažas.
Mūsų susėdimo proga aiški – 6 metai. Gal reikėtų visiems priminti, nuo ko „The Sneekers“ duetas apskritai prasidėjo... Ką veikei iki pažinties su Karoliu?
Atsikrausčiau iš Panevėžio gal 1999-aisiais. Ilgai klaidžiojau po Vilniaus naktinį gyvenimą, teko pagyventi ir „Stereo 45“...
Ar prisimeni pirmą savo grojimą?
Pradžia buvo legendiniam klube „Karolina“. Su Manfredu grodavom kartu – vienas repo salėj, kitas – pagrindinėj, po to keisdavomės. Rezidencija truko neilgai...
Iki dueto pradžios organizuodavau renginius su kitais kolegomis. Tiesiog norėjosi veikti, vakarėliai vykdavo pusiau legalūs, visokiose landynėse ir rūsiuose... Turėjom tokią seriją „Illegal“. Viskas sekėsi neblogai, kol vieną kartą kažkas neprivarė ašarinių dujų ir nenuskambėjom per laikraščius. Visa tai buvo po ŠMC, ten, kur vis klubai ir restoranai keisdavosi. Kvietėmės ir Algį Greitai, ir Igorį Kofą, kaip headlinerius...
Haha... Ką jie grojo?
Nepamenu. Tuo metu svarbesni atrodė organizaciniai dalykai, be to laukdavau savo grojimo po pagrindinės vakaro žvaigždės, ruošdavau kūrinius. Nekreipdavau į kitus dėmesio.
Į renginius pasikviesdavom groti ir Karolį su kitais draugais. Pažintis vystėsi, supratom, kad patinka ta pati muzika – tai, kas buvo ant bangos. Negali sakyti, kad „Nesakyk Mamai!“ nepadarė įtakos, tuo labiau, kad su Manfredu esame panevėžiečiai ir kadaise turėjome bendra laidą vietinėje radijo stotyje.
Nusprendę imtis bendrų darbu su Karoliu gal pusmetį praleidom užsidarę studijoje – ieškojom to savito skambesio, vis gludinom pirmą kūrinį... Ir 2009-ų kovą įdėjom jį į „YouTube“. Įdėjom ir laukėm, kas bus...
Su chebra. Preparty prieš pirmąjį gimtadienį.
Su chebra. Preparty prieš pirmąjį gimtadienį.
Jei neklystu, „The Sneekers“ savo scenoje buvo vieni pirmų lietuvių, pasirašiusių kontraktą su užsienio leidykla.
Tokia mintis ir buvo – kuo daugiau kontaktuoti su užsieniu. Tuo metu labai klausydavau Kissy Sell Out laidų per „BBC Radio 1“ – jis keletą mūsų kūrinių prasuko. Buvo visai juokinga – siunčiau jam krūvą gabalų, nesulaukiau jokios reakcijos, o vieną šeštadienio rytą kažkas parašė per „Myspace“, kad „The Sneekers“ grojo per BBC! Pagrojo, vadinasi, reikia siųsti dar! Vienoje laidoje net keturis iš viso prasuko.
Tuo metu tai buvo tikrai neįtikėtina ir, aišku, atvėrė daug durų. Sulaukėm užklausų iš leidyklų – dabar atrodo, kad galėjom neskubėti, palaukti, ir geresnių pasiūlymų, bet tuomet, aišku, norėjosi visko iškart.
Kuris buvo pats solidžiausias jūsų relyzas?
Nelengvas klausimas. Kai žiūriu atgal, visko prikepėm tiek daug… Ar vienas pirmesnių „Aerobic EP“ (2010), kurį sugrojo Zombie Nation, ar „G.A.S.“ (2011), kurį remiksavo Alex Gopher, o Etienne De Crecy jį išgirdęs pasikvietė i Paryžių pagrot „Social Club“, ar „Closure“, kurį Claude VanStroke paskelbė labiausiai grotu 2012-ais...
Žiauriai sunku išsirinkt vieną. Visi turi savo istoriją ir visi labai svarbūs. Prieš trejus ar ketverius metus plušom studijoj nuo ryto iki vėlumos, tad rezultatai buvo akivaizdūs. Per mėnesį išleisdavom po porą EP, o kur dar remiksai kitiems…
Pavyko iš leidybos užsidirbti pinigų?
Tiesą sakant, tai nėra labai geras biznis. Nepavadinčiau to pinigais. Dešimtimis, ne tūkstančiais eurų.
Mano, kaip radijo žmogaus, tikslas visada buvo „pritempti“ kūrinius iki radijo formato. Dėl to visada turėdavom apie ką pasiginčyt su Karoliu. Jis nori techno, o aš noriu „airplay“. Galiausiai vieni EP buvo labiau klubiniai, kiti, vokaliniai, lengvesni – radijui. Tai ir vakarėliuose turėjo naudos – kai žmonės žino žodžius ir vienbalsiai pritaria, jausmas tikrai ypatingas.
Ne kartą ir užsienyje grojot…
Taip, su gausia produkcija, pasipylė ir išvykos svetur. Turėjom ir DJ agentūrą. Keliavom visai rimtai – viskas prasidėjo Berlyne, ten buvom gal keturis ar penkis kartus. Barselona, Viena, Londonas, Paryžius – ten užkulisiuose sutikom ir „Ed Banger“ vyrukus, kurie, pasirodo, atėjo mūsų paklausyt.
Kažkada, kažkur!
Kažkada, kažkur!
Ar užsienyje žmonės irgi žino „The Sneekers“ dainų žodžius?
Tam tikra prasme Lietuvos publika visada buvo ir bus geriausia, nes ji sava ir tu jiems savas. Bet, aišku, ir užsienyje ateidavo žmonės, prašydavo konkrečių gabalų, rodydavo telefonuose užrašytus pavadinimus – žiauriai faina!
Beje, ar teko pajausti skirtumą tarp gabalų „einamumo“ Lietuvoje ir svetur?
Taip, teko. Ta muzika, su kuria pradėjome, užsienyje jau buvo „nueidinėjanti“. Mums buvo labai įdomu, bet užsienyje jau ne taip aktualu, tiksliau, girdėta „Justice“, Boys Noize, Zombie Nation ir kitų kūryboje. Setus ruošdavom vienokius namams, kitokius užsieniui. Lietuvoje žmonės klauso radiją ir vakarėliuose visada nori „Green City Lights“, „Pop (You Got It)“, „All You Need Is Lovin“… Ir, jei nepagrosi, paprašys. Tai jų niekada iš setų ir neišimam – atnaujinam, darom editus, bet grojam.
Nemažai šiandien šnekam būtuoju laiku. Kodėl?
Karolis prieš porą metų išsikraustė į Londoną ir mūsų produkcijos tempai sulėtėjo. Karolis prodiusuoja kitus atlikėjus, vysto solinį projektą, be to, internetu dirbti pakankamai sudėtinga. Net ir vienoje studijoje sėdėti reikia mokėti, nes kiekvienas turim savo užduotis ir atsakomybes, be to, darbo principus. Nors visas galutines versijas – kūrinių, videoklipų, skrajučių, kitų dalykų – visada tvirtinom abu.
Kodėl nevažiavai kartu?
Man visada buvo svarbi mano veikla čia. Radijas nepaleidžia. Vakarėliai čia, net išvažinėjus užsienio klubus, kur irgi labai įdomu ir gera, man artimiausi. Be to, iš Lietuvos visi pasaulio taškai lengvai pasiekiami ir, jei viską darai teisingai, tave pasikvies kad ir į Torontą, kur grojome prieš gerus metus. Niekada negalvojau apie tai, kad reikėtų išvažiuoti.
Ar tiesa, kad po gimtadienio liks tik vienas sneekeris – tu?
Taip, Karolis nuo šiol koncentruosis į solinę veiklą. Bet „The Sneekers“ – tai komanda. Visada pašonėj vokalistas Justinas Jarutis, dizaineriai, video meistrai, idėjų generatoriai ir visi kiti bendraminčiai, galima sakyti, jau šeimos nariai, su kuriais grojam, vakarojam, kuriam ir dalinamės ta pačia muzikine vizija.
Kaip ta didžioji šeima susiformavo?
Justiną pažinojau senokai, tad kai tik prisireikė vyriško vokalo, iškart pasikviečiau jį. Andrių Alien irgi žinau dar nuo „Happyendless“ laikų, ir kausant jo setų buvo akivaizdu, kad tikrai galim groti kartu. Thing nuolat siųsdavo savo gabalus, nusprendėm jį pasikviesti – viskas tiko. „Red Milk“ skambesys nuo pradžių man labai patinka asmeniškai ir manau, kad jie toli eis. Kym Wild irgi senas bičiulis, vienas tų, su kuriuo dirbam dar nuo „Nesakyk Mamai!“ laikų – juk kažkada „The Sneekers“ apšildė gyvą „Metal on Metal“ turą, haha…
Vieni ryškiausių – visom prasmėm – „The Sneekers“ vakarėlių – yra „Neonkės“. Kaip gimė jų koncepcija?
Kažkada sėdėjom su visa kūrybine komanda, svarstėm apie videotyzerius, ieškojom kažko naujo, norėjom sukurti vakarėliams pridėtinę vertę. Kažkas užsiminė, kad užsienio vakarėlyje matė tobulai šviečiančius neoninius dažus. Pagalvojom, kad žmonėms dažytis šokiuose turėtų būti faina. Ir nesuklydom!
NEONKĖS
Martyna Jovaišaitė
NEONKĖS
Man jūsų renginiai sėkmės prasme atrodo išskirtiniai tuo, kad tikrai labai gerai pavyksta be jokių užsienio svečių. Kodėl?
Šį dalyką pastebėjau dar grand reivų „Blitzkrieg“ laikais. Ten turėjau savo salę, kviesdavausi tuos pačius „Nesakyk Mamai!“, Mantą T., grodavom patys, ir, aišku, reikėdavo kažką atsivežti. Matydavau žmonių reakciją ir supratau, kad užsienio atlikėjai kainuoja daug, bet mūsų scenai tiek daug vertės neprideda ir tiek žmonių nepritraukia, kad negalėtume be jų išsiversti.
(Istorija! Pirmasis „The Sneeekers“ live’as „Blitzkrieg“ metu)
Pavyzdžiui, į savo gimtadienius vis atsiveždavom kokį pačių mylimą ir gerbiamą atlikėją, už kurį sumokėdavom nežmoniškus pinigus – nes būtent mūsų scenos vardai kainuoja nemažai. Apšildydavom juos, bet per jų pasirodymus žmonės net išeidavo iš salės. Nėra gerai, kad žmonės nešoka pagal mūsų kumyrus, kurių muziką galima išgirsti kiekvienam mūsų mikse. Bet, jei jie ateina dėl „The Sneekers“, kam dar kažką vežti?
Gal žmonėms trūksta elementarios edukacijos?
Savo gimtadienių svečiais, iš esmės dovanom paties sau, ir bandėm vykdyti tą edukaciją. Tikėjomės, jog žmonės džiaugsis ir sakys: „Oho, sneekeriai tokius atlikėjus atveža“. Bet gal tik pora iš pusės tūkstančio taip sakė. Tai tiesiog nesudarė pridėtinės vertės. O jei žmonėms nelabai rūpi, tai ir rankos nusvyra. Nieko nepadarysi, už ausies neatvesi! Plius – pinigai į balą ir vakarėlis sugadintas…
Tavo svajonių renginys. Kur, koks? Biudžetas neribojamas.
Svajonių yra labai didelių ir mažesnių. Pradžiai, įsivaizduoju bent 1000 žmonių. Erdvė nėra labai svarbu. Svarbiausia, noriu, kad žmonės pas mus ateitų ne prisiliuobt, pakabint panos, o išgirst „The Sneekers“ gabalą, su kuriuo pradeda dieną ir eina miegot. Tryptų, šokinėtų ir rėktų iki paskutinio kūrinio, o grižę kalbėtų apie tai dar mažiausiai mėnesį…
Beje, nauja muzika – jau pakeliui. Nuo Naujų metų pasižadėjau kasdien bent valandai prisėst prie savo muzikos ir, „In The Movie“ jau soundcloude. Krūva demo projektų kompiuteryje, tad viskas su laiku. Darai, žiūri, ar išeina, ir jei išeina, žmonės sako „liuks“, ateina ir klauso. Mūsų publika pakankamai ištikima – laukia, palaiko, juda, stovi ilgose eilėse…
Ką gyvenime mėgsti veikti be muzikos? Jei lieka laiko....
Hm... Geriausias laisvalaikio praleidimo būdas – sėdėti prie muzikos. Jai laiko lieka ne tiek ir daug, nors dirbu ir labai su tuo susijusį darbą. Visgi atėjęs į radiją ryte dirbu su reklamom, džinglais ir kitais reikalais, o nuo trečios iki septintos – tiesioginis eteris. Po to skubu pas šeimą, kuri yra prioritetas numeris vienas, arba skiriu laiko muzikai. Įsirenginėju naują namų studiją, tad tikiuosi, kad pavyks atrasti teisingesnį balansą.
Ar mestum darbą radijuje dėl vakarėlių, leidybos?
Man iš esmės patinka radijas. Patinka būti radijo laidos vedėju, pristatyti naują muziką, pasakyti, ką apie ją galvoju… Kol kas sunkiai įsivaizduoju gyvenimą be to ir labai tikiuosi, kad radiją, šeimą ir „The Sneekers“, vakarėlius pavyks suderinti.
Pastaruoju metu tų vakarėlių ne tiek ir daug, tiesa? Jei būtų kas savaitę, gal tada reikėtų kažką keisti.
Geriau nuoširdžiai padaryti vieną gerą renginį per du mėnesius, nei kiekvieną savaitgalį groti ten, kur papuola, ir kur tik kviečia. „The Sneekers“ kaina pakankamai didelė. Ne visi gali ją mokėti, ir tai labai gerai.
THE SNEEKERS: 6 METAI @ Opium 03.21
THE SNEEKERS @ Soundcloud
THE SNEEKERS @ Facebook
D.D. 2004 - 2016
Degalai Mushroom CMS