1-800-DAINAD : POSĖDIS : Arma („Bruzgynai“): „Ši kelionė buvo labiau apie ištvermę, apie grynesnį žmonių, miestų pajautimą, scenos pažinimą, nei apie skysčių prislopintą vaizdą ir pašėlusias linksmybes“
Arma („Bruzgynai“): „Ši kelionė buvo labiau apie ištvermę, apie grynesnį žmonių, miestų pajautimą, scenos pažinimą, nei apie skysčių prislopintą vaizdą ir pašėlusias linksmybes“
Kai vasarą „Agharta“ iniciatyvininkas Arma paskelbė savo projektą platformoje Indiegogo.com, netrukau susidomėti – atlikėjas planavo lo-fi / experimental / drone / noise projekto „Bruzgynai“ turą po Rusiją ir kvietė prisidėti prie to, kad kelionė būtų bent šiek tiek patogesnė. Prisidėjau, o dabar, kai „Sonic PIlgrimage“ turas baigėsi ir įspūdžiai susigulėjo, nusprendžiau turinti teisę Armą pakamantinėti.
Juk, nors vis daugiau lietuvių talentų gali pasigirti dominantys artimąjį ar platųjį užsienį, tai vis dar nėra kasdieniai įvykiai. Armos nuotykiai neturi nieko bendra su verslo klasės skrydžiais, šampano purslais ir tūkstantinėmis lazerių pjaustomomis miniomis, bet nuo to gal dar labiau egzotiški. Egzotiškas Rusijos bei Ukrainos žmonėms buvo ir jis. Žiauriai įdomu!
Prieš pokalbį kviečiu pasiskaityti paties keliautojo publikuotą pasakojimą. Stengiausi klausti to, ko Arma nepaminėjo ar paliko tarp eilučių.
Saratovas
Kodėl pasirinkai būtent Rusiją – ar dėl muzikinės šalies terpės, bendraminčių gausos ar dėl geografijos, kitų dalykų, kurie tave domina?
Greičiausia dėl rusiškos dušos, kuri pakerėjo mane, kai pirmą kart turavau prieš dvejus metus. Na, ir šįkart truputį prisifantazavau, kad Sibire man bus išvis stebuklingas metas, bet taip nebuvo, nes aš buvau miestuose, o kitą kartą reiktų skirti laiko gamtai ir kaimams.
Muzikinė terpė nėra itin įdomi, visgi jaučiasi tas atsilikimas nuo europietiškų muzikinių paniatkių, bet žmonėse daug nuoširdumo, atvirumo, šviežumo, žingeidumo, tas ir žavėjo mane.
Kaip pasikeitė tavo kūrybos gerbėjų skaičius po šio turo, ar jau gali išmatuoti? Turbūt kai kuriuose miestuose prieš atvykstant jis buvo lygus nuliui?
Po kiekvieno koncerto prie manęs prieidavo žmonės ir vis kažką gero pasakydavo: „Mane išnešė“, „Ar jūsų balsas tikras? – Taip, tuomet – Ačiū“, „Tai, kaip jūs užsidėjote pirštines, buvo žymiai įtaigiau nei tai, ką darė tie...“, „Jo galvoj dedasi tiek daug dalykų“, „Aš visą gyvenimą klausiau roko, o dabar mano visas muzikos supratimas sugriuvo“, ir taip toliau, ir panašiai.
Žodžiu, fanų tikrai nemažai atsirado, socialiniam tinkle po kiekvieno koncerto sparčiai didėjo draugų skaičius. Žinoma, prieš atvykstant beveik niekas apie mane nieko nežinojo, bet tai, kad aš užsienietis, tikrai suveikė.
Kitam kartui jau bus lengviau gauti koncertų, bet gal sulauksiu mažiau dėmesio iš medijos, beje, jau esu kviečiamas sugrižti į keletą miestų.
Spaudos dėmesio, kaip suprantu, kelionėje išvengti nepavyko, ir tai smagu. Ko tavęs klausinėjo vietiniai žurnalistai – labiau domėjosi kūrėjo asmenybe ar tautybe?
Klausė visko: kodėl aš čia atvykau, iš kur taip moku rusų kalbą, apie muzikos kūrimo ypatumus, instrumentus, apie rusų padėti Lietuvoje, apie Sovietų sąjungą, pastebimus skirtumus tarp Rusijos ir Lietuvos koncertų salėse ir ne tik. Žodžiu, stebėjausi, kad tiek dėmesio sulaukiau – iš viso įvyko gal 5 interviu laikraščiams ir 3 televizijai. Štai ką reiškia užsieniečio atvykimas į tas žemes, kur retas europietis užsuka.
Ar buvo, tavo akimis, nepavykusių koncertų – ne dėl techninių, o dėl savitarpio supratimo priežasčių?
Buvo tik nesusipratimų su organizatoriais. Pavyzdžiui, kam nuomoti butą vienai nakčiai už 130 Lt, jei po to negali atlikėjui sumokėti bent 30 Lt autobuso bilietui, ar bent jau pavalgydint? Arba organizatorius sako, kad teks groti su prasta aparatūra. Ok… Bet kad ta prasta aparatūra – tai viena buitinio magnetofono kolonėlė, tai žinai... Arba kai kurių barų nesvetingumas, kurie net atlikėjui arbatos ar vandens nemokamai nepasiūlys, už viską turi mokėt, nors jie dar ir nuo durų procentą pasiima. Bet tai tik keletas tokių situacijų, visumoj viskas buvo gerai suorganizuota.
Šiaip rusams, ypač vidutinei muzikos grupei, daug sunkiau pas save šalyje koncertuoti – savas į savą ne taip palankiai žiūri ir, girdėjau, dažnai nesumoka ar tiesiog neužtikrina gerų sąlygų.
Kaip suprantu, atlikai ne vieną programą ir pasirodei skirtingais rakursais, taip? Ar gali jų sėkmę tarpusavyje palyginti?
Programa buvo maždaug ta pati, nors, žinoma, kelyje vis kyla naujų idėjų kaip pasukti programos eigą ir nenusibosti sau pačiam.
Man visgi geriausiai sekėsi roko klubuose, nes ten ir garso, ir laisvės buvo pakankamai. Prasčiausiai sugrojau anticafe ir galerijose, kur jaučiau kažkokį susikaustymą.
Mėgstu būti visokiu, todėl neretai maišau, pavyzdžiui, noise protrūkius su ramiais, lyriškais perėjimais, tačiau „Bruzgynai“ visgi toks labiau pašėles, energingas, nuožmus projektas. Manau, jau metas pradėti kitą projektą, kuris padėtų vystytis mano subtilesnei pusei, o „Bruzgynus“ palikti grynai galingai energijai.
Vežeisi parduoti muzikos? Pavyko?
Kadangi būsimus leidinius, tai yra, jų viršelius noriu gaminti rankomis, per šiemetinę festivalių gausą nespėjau išleisti turo split kasetės su Novosibirsko projektu „Vyazkiy Sharab“, todėl neturėjau ką parduot, o būčiau pardavęs nemažai.
Kaip dėliojaisi turo planą žemėlapyje – jungei artimiausius miestus, ar turėjai taškus, kuriuos būtina aplankyti, o kiti tiesiog buvo pakeliui?
Iškart žinojau bent 5 miestus, kuriuose tikrai gausiu groti, todėl toliau jungiau artimiausius miestus, kurie ne visada buvo tokie artimi.
Nusprendžiau pradėti nuo tolimiausio taško – Sibiro, nes radau tikrai pigų skrydį į Novosibirską, ir toliau judėt link namų. Buvo keletas miestų, kuriuose lyg jau ir buvo sutarta, kad įvyks koncertas, pvz Jekaterinburgas, Donetskas, bet galop neišėjo, ir gerai, kad viskas paaiškėjo iki išvykstant.
Kas buvo sunkiausia organizuojant turą – buitiniai rūpesčiai ar visgi muzikiniai?
Sunkiausia keliauti prastais autobusais ir dušnais traukiniais po 8-16 valandų, tai atima daugiausia jėgų. Sunku ir prisilaikyti sveikos mitybos ir atsispirti nuo alkoholinių pasiūlymų, nes žinojau, jog jei pradėsiu gert, tai bus blogai.
Kur gyvendavai – pas kolegas ar viešbučiuose? Gal kokių su šiltu svečių priėmimu susijusių nuotykių papasakosi?
Dažniausiai pas organizatorius namie, kartą hostelyje, kartą klube iškart už scenos įrengtam kambary. Žinok, viskas ėjosi sklandžiai, be jokių didesnių nuotykių, kadangi pats to nenorėjau, matyt.
Samara
Kodėl keliavai vienas?
Manau, pakankamai daug kas žinojo šį mano planą, bet negavau jokių pasiūlymų važiuoti kartu, o patys rusai irgi nelabai linkę turuoti po Rusiją.
Tiesa buvo minčių važiuot kartu su maskviečiu sintezatorių konstruktorium ir atlikėju vtol, aš jam siūliau, bet jis kuris laikas ant bangos, visi jį graibsto ir jis visai neturi laiko (Visai neseniai su vtol buvo galima susipažinti Tarptautinio Kauno kino festivalio metu rodytame filme „Elektro Maskva“ - rekomenduoju. - D.D. past.).
Kitąkart važiuosiu ne vienas, po šio įrodymo, kad tai yra įmanoma. Jau gavau laiškų iš draugų, kurie norėtų prisijungt.
Turėjai daug laiko pabūti pats su savimi. Kaip jį išnaudojai?
Man labai trūko laiko pabūti su savimi ne transporte, bet miestuose, tuo pasimėgavau tik Dnepropetrovske, ten ir pasivaikščiojau, patyrinėjau miestą, salą Dnepro upėj, labai patiko.
Apskritai mažai ką mačiau, nes grafikas buvo gana intensyvus, kitą kart daugiau laiko skirsiu įsijausti į miestus.
Dnepropetrovskas
Bet kažkiek laiko turistavimui turėjai? Į kuriuos iš aplankytų miestų labiausiai rekomenduotum nuvykti?
Po tris dienas Permėj, Ufoj, Oryole ir Dnepropetrovske, šiuos miestus ir rekomenduočiau, na gal tik Oryolas ne toks įdomus, o dar rekomenduočiau Barnaulą, Charkovą, Luganską ir Kijevą.
Didesnis įspūdis, kai šalia teka didelė upė, pavyzdžiui Volga ar Dnepras.
Miestai kaip miestai, aišku kiekvienas turi savo aurą ir kartais, atrodo, daugiau gauni ten, kur tau neitin malonu. Tai panašu į „Bruzgynų“ koncepciją.
Rašei, kad širdis apsidžiaugė atvykus į Ukrainą. Ar ir liko džiaugtis? Kokius įvardintum pagrindinius Rusijos ir Ukrainos, mūsų akimis visiškai panašių šalių kultūrinius skirtumus, na, kiek tau teko jų užfiksuoti per kelionę?
Taip, tikrai. Atrodo, buvo jau tikrai gana 4 savaičių praleistų Rusijoj ir pamačiau ten pakankamai, todėl tik atvykus į Ukrainą, mielą Charkovą, viskas kaipmat pasikeitė.
Aišku, jausmas kad liko savaitė iki namų, irgi suvaidino vaidmenį. Ukrainiečius galbūt stengiaus labiau pažint, nes čia dažniau gali atvykt dėka bevizio režimo. Tikrai įdomių medijų meno kūrėjų sutikau per tas kelias dienas, kai tuo tarpu Rusijoje – nei vieno, ir šiaip geros muzikos išgirdau iš tų, kurie grojo kartu. Galu gale vistiek tai labiau pietūs, tai žmonės buvo šiltesni, nors, atrodo, prasčiau jie ten gyvena, nei rusai.
Taip, situacija Ukrainoj su renginiais, publika labai sunki. Kijeve į „Pan Sonic“ koncertą nesusirinko net šimto žmonių, kitą vertus, yra ten tikrai gerų, rimtų leiblų, kaip „Kvitnu“, „Nexsound“, „Quasi Pop“, „Taqueot“, kurie leidžia puikiausius relyzus ir juos visus tikrai rekomenduoju.
Ateityje yra noras aplankyti Vakarinę Ukrainos dalį, ten, sako, dar kitaip, labiau ukrainiška, ir labiau europietiška. Turių ryšių Lvove ir Ternopolyje, tai gal kitąmet...
Pirmoji bemiegė naktis – tik spalio 17-ą, turo antroje pusėje. Iki tol neleidai sau atsipalaiduoti?
Taip, neleidau, gal klydau, gal ne, nežinau, mėgstu ekperimentuot su viskuo ir neretai nueinu į ekstremumus. Aukso viduriuką sunku atrast dėka aviniško užsispyrimo. Bet ši kelionė ir buvo labiau apie ištvermę, apie grynesnį žmonių, miestų pajautimą, scenos pažinimą, nei apie skysčių prislopintą vaizdą ir pašėlusias linksmybes.
Saranskas
Man, dirbančiai su kiek kitokiais renginiais, skaityti apie „normalų žmonių kiekį – 30“, yra gana keista. Ar toks publikos kiekis iš tiesų pakankamas įvertinimas atlikėjui? Ar to užtenka sukorus tokį kelią?
Juk šneka eina apie itin mažą nišą. Eksperimentinės muzikos koncertai niekur negali pasigirti žmonių skaičium, nebent Vilniuje, tad 30 buvo tikrai pakankamai, daugiausia buvo 50, mažiausia – 5, bet tai jau, sakyčiau, ne koncertas, o repeticija kažkokia gaunas.
Kas toliau, Arma?
Toliau – šį sekmadienį kartu su Daina Dieva ir Oorchach išvykstam į Vokietiją, koncertai Berlyne, Drezdene, Miunsteryje, Frankfurte ir Maince.
Gruodį laukia Suomija ir gal vėl Rusija, vakarinė dalis.
Na, o metų pradžioje paskelbsiu 2014-ųjų planą, nes visas 2013-ųjų planas pasitvirtino.
---
Daugiau nei prieš metus mano bloge jau buvo pokalbis su Arma apie jo iniciatyvą „Vilnius Noise Week“, kuri neseniai įvyko antrą kartą ir, tikiuosi, grįš ateityje. Savo ruožtu linkiu efektyvių 2014-ųjų ir pažadu ne kartą dar papasakoti apie tai, kaip Armai sekasi ir ką naujo jis sugalvojo.
www.arma.lt
www.agharta.lt
Bruzgynai
