1-800-DAINAD : BŪTA : Kaunas-Paryžius

Dabartinių kauniečių man vasarą užrodytas „Pas Stanley“ penktadienio vakarą buvo ne toks draugiškas, tad neužsibuvom ir vos kalendoriui persivertus mes – kaunietė, panevėžietis, lentvarietė, šiaulietis – jau žygiavom Vilniaus (lol) gatve ir kikenom, kad tik mano gimtajam mieste bankomatuose reikia įtaisyti mygtuką su trim nuliais iš karto. Idant pirštai nevargtų.

Visiškai netoli spėjom nueiti, nes padnožkę pakišo visa Vilniaus rinktinė, įsipainiojusi į gyvo ir labai abstraktaus drum‘n‘bass voratinklį. Šis buvo apsiautęs „Abato menės“ prieigas, ir velniai žino, kas buvo tie muzikantai. Vilniaus rinktinę išaiškinom greitai – daugelis jos narių matomi tik „Opium“ arba „Woo“, arba toje menkoje atkarpoje tarp minėtų dviejų taškų. Daugelis jų laisvalaikiu mojuoja ledo ritulio lazdom. „Hockey Punks“ ir draugai šventė vieno narių bernvakarį, ir drum‘n‘bass buvo tik pradžia.

Į „Venerą“ su jais nevarėm. Pagalvojom, kad vieno durnyno per vakarą užteks, ir dar po poros šimtų metrų jau sveikinomės su Peter Digital Orchestra gerbėjais ir gerbėjomis. Pats ponas pateko į „Airbaltic“ spąstus ir nusileido trečiame pagal galimybę oro uoste – iš pradžių ne Vilniuje, tada ne Kaune, o Rygoje. Visiškai nejuokinga, kad autobusu riedėjo į Kauną, o šeštadienį – atgal į Rygą, bet ar kada kas žadėjo, kad šis darbas bus lengvas?

Žodžiu, ne pagal grafiką teko padirbėti „Mondayjazz“. Kol jie sėjo ir pjovė dubstep, jungle, house ir net šiek tiek beats, su artistiškom pauzėm tarp kūrinių ir dar artistiškesniais rankų mostais (jau netoli dirigentų), žvalgiausi po labirintiškas, bet tik iš pirmo žvilgsnio, patalpas. Vienam gale – baras, kitam – visai ne žvarbus, o įkaitęs nuo pokalbių ir susitikimų kiemelis su hiphopu, bet be didžėjaus. Kiek galima? Užteks ir magnetofono.

Grįžus į salę netrukus pastebėjome, kad atvyko ir svečias. Tiesa, tai buvo Fulgeance, ne PDO. Tik trumpam. Vos užsiėmėm patogią vietą pirmoje diskotekos eilėje, už mūsų nugarų likusi minia ėmė ir prasiskyrė. Raudonąja jūra to gal ir nepavadinsi, bet raudonio tikrai atsirado. Vilnius ir Kaunas ne tik „ant popieriaus“, tai yra, komentaruose, kovoti sugeba. Gerai, kad trumpai, o didžėjai muziką išjungė vos akimirkai. Važiavom toliau, tik, kažką, matyt, vežė jau ne pagal tarifą.

Netrukus minia prasiskyrė dar kartą tam, kad pasveikintų jau visą Peter Digital Orchestra. Baltai apsitaisiusį, pasirišusį raudoną šlipsą, susiklijavusį plaukus ir susišukavusį ūsus. Aparatai į rankas, diskoteka pradedama. Naiviai strategavau, kad „Juicy Lady“ tikrai taupys pabaigai, deja, supermegariebųhitą šovė jau antru bandymų. Merginos spiegė, aš – irgi mergina.

Geras pusvalandis su prancūziška beats teorija ir praktika kiek iškankino, mat aplinkiniai šoko vis aštriau – turiu galvoje pasmailintas alkūnes ir batų kulnus. Veiksmo netrūko ir už per mažos šiai miniai salės ribų, o ir garsas ausų ten taip nepjovė. Bare baigėsi vienas gėrimas, tada antras, ištroškę nerimavo, aš tik juokiausi. Atsirado trečio, o pažįstami, apimantys amžiaus amplitudę nuo 16 iki 40, atrodo, tik ir lindo į šviesą. Pasipylė kvietimai į dvarus, studijas, butus ir kitus afterparčius, bet ekipažas rinkosi „McDonalds“ ir palaimingąjį plentą. Sunku pasakyti, ar buvo verta lakstyti vien dėl PDO, bet visų vakaro dalių suma buvo tokia teigiama, kad ašaros tvenkėsi vos pagalvojus apie tai, kaip negreit teks vėl džiaugtis Kauno geruma. Beje, daug gerų kadrų čia.

Šeštadienį vairuotojo pažymėjimą palikau ilsėtis, nes ėjau sėdėti ir groti. Pagrindine ir vienintele vakaronės „Sėdi“ taške „Cafe de Paris“ žvaigžde buvau aš pati, tad pasiruošti teko net keturioms valandoms muzikos. „Beatport“ palikau keliolika eurų, bet to užteko tik dviems valandoms pussy drum‘n‘bass, beats ir panašių klaustukų. Pradžioje gelbėjo senoji disco kolekcija, pabaigoje – dedikacijos etatiniams sėdėtojams. Puikus konceptas – stalas vienas, ant jo – ir grotuvai, ir stiklinės telpa, o sėdi visi ratu.

Kaip ir žadėjau Loranui, po beveik „Ignas 6 hour set“ dar ėjau ir į „Opium“, kur startavo „Mix Subo“ ciklas. Pusę trečios kažkaip nepasirodė labai įdomu ir vertinga, nors languotmarškinis pirmasis žiūrovų balsavimo laimėtojas Nostra pliekė išsijuosęs. Ruošėsi Hallucin, bet pagalvojau, kad geriau sekmadienį nueiti į „Blusturgį“, nei bandyti surinkti galvą iš kambario kampų.

Pasakyta – padaryta, kolekcijoje puikuojasi auskarai su Linu Kleiza, o savaitgalį laikau net labai padoriai, bet su pakankamai nuotykių, praslinkusiu. Liko dvi dienos, ir viskas turėtų apsiversti aukštyn kojom. Strateguoju kažką rimto, ir James Zabiela, bijau, bus tik pradžia.