Lauris Lee ir dulkinos plokštelės: interviu!
Daina Dubauskaitė 2008-10-15 00:00
Ištari „Lauris Lee“, ir prieš akis iškyla „RyRalio“ logotipas. Pamatai kur šį – ir ausyse suskamba Laurio Lee bei Karaliaus vardai. Visgi Lauris gyvenime užsiima ne tik septintus metus skaičiuojančiu vakarėlių, muzikos leidybos ir skambesio brendu. Vienas jo hobių – „senų gerų“ serija „Dusty Groove“, kuri ateinantį savaitgalį užbaigs pirmuosius savo gyvenimo metus ir pradės antruosius. Kas, kaip ir už ką?
Kodėl prireikė nupūsti tas dulkes nuo senų house plokštelių?
 
Dulkes pučiam ne tik nuo plokštelių, bet ir nuo prisiminimų. „Dusty Groove“ gimė spontaniškai ir netikėtai. Su bičiuliu Ryčiu (Rikko El Gato) gurkšnojome kokteilius prie Viduržemio jūros ir snekučiavomės apie šį bei tą. Tuo metu kažkur tolumoje užgrojo vienas is ankstyvųjų Bob Sinclair gabalų, galbūt „I Feel For You“. Kalba pakrypo į prabėgusius vakarėlius, senai pamirštą muziką ir t.t. Galų gale nusprendėme padaryti prisiminimų vakarėlį, skirtą seniem geriem house kūriniam, o vėliau mintis modifikavosi į renginių seriją. Ją pavadinome „Dusty Groove“ ir pakvietėme Joną (Jovani) tapti rezidentu.
 
Ar tikrai prireikia valyti dulkes nuo plokštelių? Nebegroji jomis? Kokio dydžio tavo kolekcija?
 
Tikrai taip! Ne tik dulkes valyti, bet ir kuistis tarp daugiau nei 3000 plokštelių ir ieškoti vieno ar kito gabalo, kurį labai nori sugroti „Dusty Groove“ renginyje. Tiesa, pats šioje serijoje groju gana retai, šeštadienį bus trečias kartas. O apskritai su plokštelėmis kaip darbo įrankiu atsisveikinau jau prieš pusantrų metų ir jas „pasikinkau“ tik tikrai ypatingomis progomis. Tiesa, „RyRalio Records“ plokšteles vis dar leidžia – mums tiesiog labai patinka…
 
Į „Dusty Groove“ renkasi „senieji" šokėjai, ar ta pati masė, kuri eina ir į kitus house vakarėlius?
 
„Mixed crowd”, kuri man labiausiai patinka. Labai smagu matyti šokių aikštelės veteraną besišnekučiuojant su naujai iškeptais klubinėtojais.
 
Kiek per metus sulaukėt klubinėtojų?
 
Manau, daugiau nei 5000. O tai visai neblogai vakarėlių brandui, startavusiam prieš metus ir dar poilsiavusiam dalį vasaros.
 
Pagal kokius kriterijus renkat svečius serijai?
 
Jei „RyRalio” yra mano svarbiausia gyvenimo dalis ir darbas, tai „Dusty Groove“ – tik hobis, laikas, kurį leidžiam su gerais draugais ir prisimenam nepelnytai pamirštą muziką. Taigi ir kviečiam groti draugus, tuos kurie palaiko dulkių pūtimo nuo senų įrašų idėją ir tuos, kurie nepasidididžiuoja. Kriterijus tik vienas – mylėti house muziką ir nebijoti tai pasakyti viešai.
 
Žinai, šiais trendy minimal ir fashionable nu rave laikais daugelis senų kluberių išsižada house, net ima pasakoti, kad jis niekada jiems nepatiko. Nors tikrai žinau, kad praeityje patys buvo didžiuliai deep house ar funky house mylėtojai. Tai juokinga iki ašarų! Matai, ką mada gali padaryti su žmonėmis.
Ką atsakytum tiems, kurie teigia, kad didžėjus – nerimtas užsiėmimas, o „tikra“ muzika turi būti atliekama tik gyvai?
 
Atsakyčiau, kad dėl skonio nesiginčijama, o diskutuoti su žmonėmis, kurie nekompetetingi elektroninėje muzikoje apskritai neverta. Na, gal paklausčiau, kodėl, jų manymu, Olimpinių žaidynių atidaryme groja didžėjus, o ne roko grupė.
 
Nesigilindamas į žanro istoriją, kaip pats interpretuotum pavadinimą „house“?
 
Ha ha, negaliu nesigilinti, per daug gerai ją žinau… 
 
O kur stovėtų tavo svajonių namas?
 
Point Richmond, centrinėje Kalifornijoje, ant vandenyno įlankos kranto su vaizdu į San Franciską.
 
Kiek kilometrų per metus „sukari“ tarp Vilniaus ir Kauno?
 
Bagalybę! Labai gerai žinau kiekvieną kelio kilometrą ir visas „žalias” stoteles. Tikrai meluočiau, jei pasakyčiau, jog važinėtis šiuo maršrutu man nepatinka. Kartais labai gerai pabūti su savimi, apmąstyti vakarėlio įspūdžius ir perklausyti naujausius gabalus.
 
Kiek pinigų vidutinis klubinėtojas išleidžia per vakarą, kaip manai?
 
Visi pagal galimybes ir dar truputį daugiau. Pati žinai, kaip būna – na, dar po vieną! (Kažkokia provokacija – D.D.) O šiap Lietuvoje „klabingas“ per brangus. Aš pasisakau už žemesnes bilietu kainas ir mažiau svečių iš užsienio. Kiekvienas savaitgalis neprivalo būti special, juk kartais daug geriau klubo rezidento, pažįstančio žmones ir žinančio, ko jie nori, setas. Nesu naujovių šalininkas, nes ne viskas, kas negirdėta, yra gerai. Kartais daug geriau nupūsti dulkes nuo prisiminimų.
 
Kokį filmą ar knygą privalėtų pamatyti ar perskaityti tikras klubinėtojas?
Visiems didžėjams siūlyčiau pažiūrėt „It’s All Gone Pete Tong“, kad neperlenktų su linksmąja darbo puse, cha cha. O knygas aš skaitau apie rinkodarą ir panašius dalykus.
D.D. 2004 - 2016
Degalai Mushroom CMS