1-800-DAINAD : ŽIŪRIU : „Kino pavasaris“. Oi tu, Silvanyte

Švedijoje kiek kitaip. Silvana Imam, pusiau sirė, pusiau žemaitė, nuo vaikystės puikiai šneka švediškai, nes čia užaugo, ir pakankamai tirštame ir margame skandinavų paauglių kontekste atrodo net labai sava. Žinoma, filme visos Švedijos visuomenės tikrai nepamatysi, koncentruojamasi į subkultūrą, mažumas, net savotišką pogrindį, kiek jo dar šiandien gali egzistuoti prieš kameras.

Specialiai sakau „atrodo“, nes tarp įvaizdžio ir realių jausmų – didelė praraja, kurią ir užpildo dokumentinis filmas, tapęs štai jau antro kino festivalio Lietuvoje hitu. Įdomu, kiek dar tokių Silvanyčių laukia savo šlovės vieno tėvų gimtinėje momento? Ir kas yra ta šlovė? Leidimo filmuoti bažnyčioje negavimas – jau visai kieta. Pilnos koncertų salės? Nesu tikra, kiek švediškas Silvanos repas čia aktualus, nors, manau, dabar specialiai bilietą pirktų jau daugiau žmonių, nei 2016-aisiais į „Galapagus“. Aha, ji ten koncertavo.

Grįžtant prie filmo, trijų kūrėjų autorinio darbo, taigi viso komplekso požiūrių ir norų, galiu pasakyti, kad, kaip dokumentika, jis man paliko visai kitokį ir daug geresnį įspūdį, nei, tarkime, neseniai žiūrėta „Rūta“ apie Rūtą, kurią visi mylim ir pažįstam. Pastarajame kadro grožis, atrodo, buvo galutinis tikslas, o „Silvana“, nors irgi pavydėtinai sulieja „tikrus“ kadrus ir pastatytą estetiką, gi kremtasi kaip geras romanas (nes iš tiesų filmas yra pirmiau apie meilę ir tik tada apie muziką). Galbūt dėl to, kad Silvaną pažįstame mažiau. Pažiūrėjus filmą labai įdomu, kaip jai sekasi dabar.

„Kino pavasaris“ filmą dar rodys ir Kaune, ir Vilniuje, ir kituose miestuose. Rodo, beje, ir „Telia“ namų kinas, taip šeštadienį mums pavyko sutaupyti vieno bilieto kainą (na, ir kelionę iki kino teatro bei popkornus). Labai gera ir ten pat randama Ryčio Zemkausko įžanga. Negali nepasitikėti tuo Ryčio balsu.