1-800-DAINAD : ARCHYVAS : DJSCENE : Gaiser, Marc Houle, Magda, Richie Hawtin ir jų CONTAKT Berlyne (Specialiai Djscene.lt)

Visgi iš savaitgalio išvykos pavyko pargabenti trumpus ir labai margus pašnekesius su keturiais nakties kaltininkais - Gaiser, Marc Houle, Magda ir Richie Hawtin. Prieš pat jiems lipant ant scenos ir pasineriant į save bei muziką. Visi kaip vienas pasirodė kiek mieguisti, bet besišypsantys... Taigi, po vieną - pirmasis žurnalistams duoklę atidavė amerikietis Jon Gaiser, su manimi rūsyje po antrąja renginio sale (joje, beje, grojo ir Dubfire, Marco Carola, Loco Dice bei Ambivalent) susėdęs iškart po to, kai nusifilmavo kolegėms vokietaitėms.

Kaip jautiesi išleidęs pirmąjį albumą?

Sakyčiau, palengvėjo. Norėjau, kad jis būtų būtent toks, ir dėl to labai ilgai bei sunkiai dirbau, todėl dabar jaučiu palengvėjimą. Jaučiuosi laimingas, nes pavyko. Nenorėjau, kad albumas būtų tik šokių aikštelei skirtų kūrinių rinkinys. Stengiausi, kad visuma būtų įdomesnė, nei atskiros jos dalys, o tos dalys viena kitą papildytų ir paryškintų. Jame daug emocijų, pakilimų, nuosmukių, stilių ir atmosferų.

Ar keliausi su "Blank Fade" po pasaulį?

Taip, metams baigiantis grosiu daug. Daugiausiai Europoje, bet ir į Pietų Ameriką nulėksiu.

Išsikraustei iš gimtųjų JAV - nepasiilgsti namų?

Pasiilgstu draugų ir senosios studijos, bet ne per daug. Berlyne jaučiuosi tikrai laimingas - kaip namuose. Čia gyvenu jau porą metų, ir nors daug keliauju bei dažnai viešiu gražiausiuose pasaulio miestuose, būtent Berlyne atsipalaiduoju ir jaučiuosi geriausiai. Tai tikrai atpalaiduojanti vieta. Visi didmiesčio privalumai, bet be streso. Man tai reiškia daug. Nenoriu gyventi labai nervingame mieste.

Kalbi vokiškai?

Suprantu daug daugiau, nei galiu pasakyti. Kasdieniame gyvenime apsieinu, bet psichologui turbūt neišsikalbėčiau. Gerai ir tai, kad suprantu, ką žmonės kalba, bet, aišku, norėčiau ir pats daugiau pasakyti. Manau, su laiku taip ir atsitiks.

Kaip manai, kokia ateitis laukia JAV elektroninės muzikos rinkos?

Iš JAV kilę tikrai daug gerų prodiuserių, bet rinka ten tikrai maža. Kiekviename mieste yra po mažą sceną - Niujorke, San Franciske, Detroite, Čikagoje... Didmiesčių netrūksta, bet juose tegyvena po dvidešimt ar trisdešimt užkietėjusių fanatikų, kurie ir palaiko sceną. Nėra kur pasireikšti. Amerikiečiai mėgsta klausyti to, kas kieta, ką regi per televizorių, ar to, ką klauso jų draugai, tad elektronikai rasti savo klausytoją labai sunku. Visiškai kitaip, nei Europoje.

Koks kitas stilius apsilankys europiniame elektronikos šlovės Olimpe?

Neturiu supratimo. Tiesą sakant, man rūpi beveik tik tai, ką darau pats, che che.

Bet gal turi naujų mėgiamų atlikėjų?

Jei atvirai, dabar nieko nesugalvoju. Tikrai vertinu muziką, kurią kuria mano draugai, bet tikrai nesu tas, kuris atidžiai perklauso visus atskriejančius demo įrašus. Didžėjauju tik savo malonumui, todėl neprivalau kapstytis po naujienas ir ieškoti naujų hitų. Tiesiog sukuriu savo muziką ir ją groju, cha cha.

"M_nus" - kaip šeima. Ar kiekvienas jos narys turi savo pareigų?

Nepasakyčiau, kad tos pareigos labai konkrečios, bet, be abejo, kaip ir kiekviena itin artima žmonių grupė, vienas kitam padedam ir dirbam kartu. Esam komanda, bet kiekvienas - asmenybė.

Ar pavadintum jus orkestru?

Cha cha, lyg ir taip, tik pučiamųjų mažoka, cha cha...

Tai, ką veikiate CONTAKT - savotiškas perversmas elektroninės muzikos renginių rinkoje. Ar įsivaizduoji, kas bus dar toliau?

Tikrai ne. Tiesą sakant, vis dar tobulinam tai, ką veikiam dabar, taigi... cha cha!

Šiandien - trečiasis renginys, taip?

Pirmasis vyko Detroite, antrasis - "Sonar". Šis buvo tikrai nerealus, nes jau buvom viską darę, taigi jautėmės kiek patogiau, žinojom savo vietas, kaip viskas veikia, ir tiesiog buvo drąsiau išeiti ir groti. Man patinka tai, kad jei tik jauti, kad gali kažkuo pagerinti šou, atsistoji ir imi groti. Pavyzdžiui, aš, kaip gyvai grojantis atlikėjas, išgirstu Troy, Magda ar Richie grojančius kokį nors kūrinį ir staiga prisimenu, jog turiu puikiai prie jo derančią perkusijos liniją. Tad ją ir pagroju - neprivalau vynioti ištiso kūrinio ar laukti savo eilės. Tuomet galiu vėl prisėsti ar iš tos perkusijos nuklysti toliau... viskas labai spontaniška, niekad nežinai, kur pasirodymas pasisuks. Daugybę kartų stebinam vienas kitą, sukuriam kažką visiškai naujo ir patys apstulbstam. Tikrai šaunu!

Ar po CONTAKT turo prireiks atostogų?

Iki sausio atostogų neturėsiu. Tuomet vyksiu čiuožinėti snieglente - gal porai savaičių. Kalnuose atsiskirsiu nuo pasaulio ir pasiklysiu sniege tarp medžių, cha cha.

Jei "M_nus" staiga prireiktų pasikeisti vardą, kokį pasiūlytum?

Vis vystom matematinę temą, taigi koks nors "Divided" visai tiktų, cha cha. Tiesą sakant, neįsivaizduoju, juokingas klausimas!

--

Gaiser nuskuodė ruoštis, o išėjusi į koridorių susidūriau su Richie tėvynainiu Marc Houle, esminio 2006-ųjų hito "Bay of Figs" autoriumi. Radom dar vieną keistą kambarį, kuriame kalbėjomės, kol neišprašė techniniai renginio darbuotojai.

--

Atrodai lyg ką tik pabudęs...

Vakar grojau Ciūriche, po to miegojau valandėlę, tada teko vykti į oro uostą. Parskridau tiesiai į "soundčeką" ir po to nusprendžiau vietoj vakarienės kiek pailsėti. Taigi iš tiesų ką tik pabudau.

Kaip pastaruoju metu gyveni?

Labai daug groju. Sezonas išties užimtas - visi "M_nus" nariai tik ir skraido iš vieno renginio į kitą. Ir studijoje leisti laiko neturim kada, taigi visiems jau kiek pavažiavo stogai.

Prieš tai dešimt savaičių negrojot ir kūrėt - ar tavo neseniai pasirodę skaitmeniniai leidiniai "64" gimė būtent tuo tylos laikotarpiu?

Pradėjau juos prieš porą metų Niujorke, o paskutinius baigiau praėjusią vasarą.

Ir kodėl gi nusprendei išleisti juos būtent taip?

Na, kūrinių paprasčiausiai prisikaupė, ir Richie pasiūlė juos išleisti, mat aplinkiniai prašinėjo kopijų. Neprieštaravau, bet nusprendžiau šįkart muziką pristatyti kiek kitaip - tik skaitmeniniu būdu. Mėgstu eksperimentuoti leidybos būdais, be to, tai jokiu būdu nėra albumas - tiesiog palaidi kūriniai, skirti didžėjams.

O albumas bus?

Turi būti. Niekad nesu išleidęs tikro "albumiško" albumo - na, kai atsisėdi, sukuri koncepciją ir jos laikydamasis parašai krūvą kūrinių. Nesvarbu, greitų ar lėtų, šokiams ar klausymui, svarbu, kad būtų albumas. Taigi nesu to daręs, bet tikrai ruošiuosi.

Albumo nori, ar jautiesi turįs jį išleisti?

Nepasakyčiau, kad noriu. Man gerai taip, kaip yra. Viena po kitos kurti dainas labai smagu. Albumas įpareigoja, jam reikia skirti daug laiko ir jėgų, daug galvoti... manau, kai kurie muzikantai gabesni albumams, kai kurie - tiesiog kūriniams. Aš priklausau pastariesiems.

Kai kas sako, kad šokių muzikos albumai apskritai neturi prasmės...

Yra tiesos. Mano "64", iš viso 12 kūrinių, yra labai "šokinis" produktas. Tokio namie su ausinėmis nepaklausytum... taigi jis visai ne "albuminis". Tačiau albumams vietos šitoje muzikoje tikrai yra.

Ar Berlynas dabar - tavo namai?

Dabar - taip, tačiau ne visam laikui. Nesu tikras, kur likimas mane nuneš. Niekad nemaniau, kad gyvensiu Niujorke, bet taip jau nutiko. O vėliau nutiko Berlynas. Nežinau, kas bus toliau. Gal Japonija? O gal grįšiu atgal į Kanadą, cha cha... O, ne!

Nemėgsti Kanados?

Baik tu, myliu ją, tačiau gyventi ten negalėčiau. Ten kažkaip... ne, aš tikrai myliu Kanadą! Nesugalvoju priežasčių. Praleidžiam šitą klausimą. Ne, džiaugiuosi, kad esu kanadietis - ta šalis daug man davė, ir joje gyvena daug puikių mano draugų, bet dabar mano gyvenimas - tai nuolatiniai pasirodymai Europoje ar Pietų Amerikoje. O Kanadoje, panašiai, kaip JAV, negali tiesiog gyventi ir būti elektroninės muzikos prodiuseris. Scenos ten nebėra.

Kaip tai?

Matyt, ne kraujyje... Čia ir trisdešimt žmonių užkuria puikiausią vakarėlį, o JAV ar Kanadoje kartais ir keturi šimtai nieko neveikia, tik kalbasi tarpusavyje, o ne šoka. Kažkas ten kitaip.

O kaip Chicago house ar Detroit techno?

Gyvendamas Kanadoje, deja, buvau vienas. Mylėjau elektroninę muziką, tačiau jaučiausi lyg būčiau įkalintas saloje, nes negalėdavau kada panorėjęs pamatyti mėgiamų artistų. Aišku, kai išeidavo, sprukdavau į Detroitą, bet dažniausiai laiką leisdavau studijoje eksperimentuodamas su muzika. Manau, taip gyveno daugelis, net ir pačiam Detroite. Čia, Europoje, nuolat keliauji, kiekvienoje šalyje - kažkas smagaus, bet gyvendamas Detroite... na, galėjai vykti į Čikagą. Ir tiek. Visi gyvenom tarsi salose ir visą savo energiją skyrėm muzikos kūrimui.

Žinau, kad be elektroninės muzikos, dar mėgsti ir kompiuterinius žaidimus...

Aha... dar vienas geras būdas pabėgti. "Nintendo" žaidimai - puikūs, paprasti, linksmi. Gaila, dabar nebeturiu jiems laiko, nors bandžiau palošti naująjį "Grand Theft Auto". Bet jei tik randu laisvą minutę, mieliau kuriu, o ne žaidžiu.

Ar sukurtum muzikos žaidimams?

Taip, bet tiems seniems, iš 1986-ųjų... Naujuosiuose skamba paaugliškas punk ar žiauriai blogas trance, tokios muzikos tikrai nekurčiau!

Beje, kiek tau metų?

Net nežinau... 36? O ką?

Tiesiog bandau susigaudyti, ar seniai esat draugai su Richie. Juk gyvenot tam pačiam miestely...

Kai įsivėliau į elektroniką, Detroite vykdavo daugybė nerealių vakarėlių, praktiškai kiekvieną savaitgalį. Juose visuomet dalyvaudavo ir Richie, o mums patekti į jo vakarėlį reikšdavo tikrai daug. Būdavo labai smagu - tūkstančiai žmonių, visiškas pogrindis, gal kokia viena šviesa ir pati nerealiausia muzika. Man Richie jau tada atrodė legendinis. Pamenu, man tik pradedant jis jau buvo populiarus, festivaliuose grodavo su "Kraftwerk". Mums susitikus apie tai klausinėdavau, ir apie sintezatorius. Internetas tais laikais dar nevaldė, taigi būtent Richie buvo pagrindinis informacijos šaltinis. Cha, galima sakyti, jis buvo mano "gūglas" - aš "ričindavau" jame. Kiek vėliau, per Magdą, tapom tikrais draugais. Šiaip ar taip, visi vindzoriečiai anksčiau ar vėliau tampa draugais, mūsų miestelis nedidelis.

Jei dabar turėtum susirasti darbą...

Prašau, ne! Na, gerai. Manau, būčiau virėjas.

Mėgsti gaminti?

Tikrai labai mėgstu, tik nelabai moku. Taigi iš pradžių pasimokyčiau ir tapčiau puikiu virėju.

Atidarytum savo restoraną?

Iš manęs verslininkas nekoks, taigi labiau norėčiau susirasti patikimą partnerį, kuris tvarkytų visus reikalus, o aš darbuočiausi virtuvėje.

--

"M_nus" spaudos atstovai vėl palydėjo mane į pirmąjį kambarį, kur manęs laukė vienintelė mergina šeimoje - Magda, grotuvus brūžinanti nuo 1996-ųjų, bet vis dar atsargi kalbant apie muzikos kūrimą.

--

Ar ir tu parsiradai iš kito Europos galo?

Taip, vakar drauge su Heartthrob grojom Ispanijoje, Bilbao. Buvo smagu.

Kas sunkiau - tiesiog pasirodymai ar "M_nus" renginiai?

Man iš esmės tas pats, daug kas priklauso nuo situacijos. Žinoma, visuomet smagiau groti su draugu, ypač jei tai - gyvas pasirodymas, tuomet papildome vienas kitą. Bet šiaip viskas priklauso nuo miesto ir nuo klubo.

Ar turi mėgstamiausių?

Kaip tik sakiau vienam draugui, kad dabar mano mylimiausias klubas - "Loft" Liudvigshafene, Vokietijoje.

Kuo jis ypatingas?

Man patinka jo išplanavimas, be to, jis pakankamai mažas ir gerai įgarsintas. O žmonės ten tiesiog iš-pro-tė-ję! Išprotėję! Visą naktį rėkia. Praėjusią savaitę grojom "Loft" drauge su Loco Dice - atrodė, lyg būtume patekę į beprotnamį. Išties gera grojant. Net nežinau, nuo ko tokie dalykai priklauso - vietos, kuriose groti smagu, keičiasi. Gal todėl, kad muzika skirtingus regionus pasiekia skirtingu laiku?

Žinau, kad tau ši tema gerokai įgrisusi. Vis dėlto, ar buvo kada sunku vien dėl to, kad esi mergina didžėja?

Pačioje pradžioje, praėjusiame dešimtmetyje - taip. Tuomet, manau, merginas kviesdavo groti vien todėl, kad tai buvo naujovė, todėl užsakymų sulaukdavo net tos, kurios nebuvo gabios. Tai nebuvo labai teisinga, todėl ir pagarbą užsitarnauti buvo sunku - į merginą už pulto niekas nežiūrėjo rimtai. Viskas, tiesa, lėtai, bet pasikeitė į gera.

Ar turi gerbėjų vaikinų?

Cha cha, turiu, kartais net sulaukiu meilės laiškų - juokinga!

Gal "M_nus" vyrams tenka tave ginti?

Ne, greičiau jau atvirkščiai, nuo jų reikėtų ginti!

Kartu praleidžiat tikrai daug laiko, ar, pavyzdžiui, keliaujant po Ameriką autobusu nepabodot vieni kitiems?

Gal ir pabostume, bet, matai, buvom draugais dar iki tol, kol pradėjom dirbti ir kurti kartu. Tad šiaip ar taip kartu leistumėm laiką. Viskas gerai, nes pažįstam vieni kitus tiek iš gerų, tiek iš blogų pusių. Manau, būtų daug sudėtingiau, jei pora žmonių iš kompanijos vienas kito nemėgtų - tada autobusu tikrai nepavažinėtume. Apskritai tas turas buvo smagus ir neprailgo, net neprireikė pailsėti vieniems nuo kitų baigus.

Dešimt savaičių "M_nus" ilsėjosi, ką tuo metu veikei?

Tiesą sakant, bandžiau grįžti į normalų gyvenimą. Nekeliavau. Sėdėjau studijoje. Ruošiuosi greitai vėl taip pat padaryti.

Ir ką tuomet veiksi studijoje?

Tikiuosi, pagaliau baigsiu albumą! Privalau.

Ir tu "privalai"? Ką tik tą patį girdėjau iš Marc Houle...

Na, laikas bėga. Mano biologinis albumo laikrodis tiksi, cha cha... Iš esmės žmogus nieko neprivalo, bet aš tiesiog noriu. Jau ilgokai noriu.

Apie ką jis bus?

Pamatysi, cha cha... Tiesą sakant, dabar dar neturiu ką pasakyti - esu nusistačiusi bendrą kryptį, bet kurlink ji nuves, dar neįsivaizduoju.

Gal padeda ir kiti prodiuseriai?

Ne, darbuojuosi viena.

O kaip su "Run Stop Restore"? Jau sustojo?

Taip, visiškai sustojo. Tiek, aš, tiek Troy ir Marc ėmėmės savų darbų. Kartą bandėm vėl pradėti, bet nepavyko - gal ateityje...

Ar dažnai groji Lenkijoje?

Kol kas teko tik kartą! Birželį, pagaliau... kviesdavo ir anksčiau, bet buvau labai atsargi, nes norėjau, kad pirmasis kartas tėviškėje būtų ypatingas ir tokioje vietoje, kur tikrai pavyktų. Taigi atsirado vienas klubas, ten jau buvo groję draugai... Jis - Poznanėje, o ten turiu giminaičių, taigi visumoje pavyko tikrai smagi išvyka.

Kiek tau metų buvo, kai persikėlei gyventi į JAV?

Devyneri.

Kaip manai, ar užsiimtum muzika, jei būtum likusi Lenkijoje?

Baik tu, cha cha! Dirbčiau kokia nors bibliotekininke ir turėčiau keturis vaikus, ar panašiai...

Ir pabaigai - ar tiesa, kad skaitmenizavai visą Richie vinilų kolekciją?

O, taip. Užtrukau trejus metus. Toks tuomet buvo mano darbas "M_nus"! Po to kolekcija liko Vindzore.

--

Galiausiai pasirodė ir pats kolekcijos savininkas Richie. Paskutinis vakaro pokalbis vyko tiesiog ant laiptų, šalimais jau griaudint Ambivalent.

--

Kaip tu?

Neblogai - kiek pavargęs. Grojau vakar, bet ne todėl - daug dirbom rengdami šiandienos šou. Renginys didelis visomis prasmėmis, taigi visi turėjom ir darbo, ir streso. Bet dabar viskas gerai.

Jau atlaikėt du CONTAKT. Ar šiandieninis, Berlyne, ypatingiausias?

Visi jie ypatingi. Stengiamės CONTAKT rengti kuo įvairesnėse vietose, ir Berlynas turbūt sudėtingiausia iš jų. Visuomet jaučiu stresą, kuomet groju ten, kur gyvenu, o Berlynas šiaip ar taip nėra "lengva" vieta. Čia vyksta daugybė vakarėlių, "afterparčių", nedidelių renginių, o kai surengi kažką didesnio, tai tam tikra prasme nebėra "berlyniška". Scena čia didelė, bet tikrai pogrindinė. Mums tai patinka - patinka nedideli išprotėję vakarėliai, bet nepasitenkinčiau, jei dalyvaučiau tik tokiuose. TIk dideli irgi netenkintų, todėl grojame ir tokiuose, ir tokiuose. Manau, ir pačiai scenai gerai tokia įvairovė. Taigi tikiuosi, kad CONTAKT pavyks tiek mums, tiek Berlynui.

Esam "Columbiahalle" koncertų salių komplekse - neatrodo, kad čia elektroninės muzikos renginiai vyktų dažnai, kodėl jį pasirinkot?

Taip, CONTAKT - tikrai elektronikos šou, šokių vakarėlis, bet mes tai pristatome ir kaip savotišką koncertą. Norim, kad žmonės ateitų pradžioje, "įsivažiuotų" drauge su mumis ir pasiliktų iki pabaigos. Ji - tik antrą popiet, ir mažam klubui tai visiškai normalu, bet kaip koncertui tai neįprasta. Todėl nusprendėme paeksperimentuoti ir pažiūrėti, kaip visa tai pavyks tokioje aplinkoje.

Ar didelė dabar "M_nus" šeima?

Ji jau kurį laiką maždaug tokia pati. Turime keletą naujų draugų - tai italas Fabrizio Maurizi, Ambivalent, dar pora kolegų biure. Visa gauja - apie 24 žmonės, ir toks kiekis visiškai optimalus. Po truputį augam, nes neišvengiamai susipažįstam su įdomiais žmonėmis, bet per daug ir per greitai išsiplėsti nenorėtume. Žinai, kaip būna šeimoje - nusprendi turėti porą vaikų, juos augini, tuomet kažkas nutinka ir atsiranda trečias. Neabejotinai augini ir jį, taigi... niekad negali žinoti.

Ar nesunku dirbti, linksmintis ir apskritai gyventi su tais pačiais žmonėmis?

Hm... Esu kalbėjęs apie tai su draugais, su draugais - muzikantais... Net nežinau. Žiūrint globaliai mūsų scena visgi yra maža, o joje dalyvaujantys tai daro todėl, kad jaučia tam aistrą. Tavo draugai - tokie patys, kaip tu, taip pat aistringai užsiima tuo pačiu, kaip ir tu, ir mėgsta tuos pačius dalykus. Tad tai - neišvengiama. Be to, "paprastiems" žmonėms tai, ką darom mes - techno, muzika, naktinis gyvenimas - neatrodo normalu. Mes kitokie, gyvenam intensyviai, o "iš išorės" tai suvokti gana sunku. Kartais, aišku, visko būna per daug, bet ir tuomet žmonės, kurie padeda grįžti į savas vėžes, būna tie patys draugai, per kuriuos ir tapo "per daug", cha cha.

Kaip atsipalaiduoji?

Jei noriu atsipalaiduoti, pabėgti, tai tiesiog pabėgu. Išvykstu kur nors vienui vienas. Dažnai taip darau sausį. Tam, kad persikraučiau. Atjungiu nuo savęs visą elektroniką, bent kelioms dienoms. Žinai, ilgą laiką neturėjau net televizoriaus, bet pastaruoju metu atradau porą laidų, kurios tikrai padeda atsijungti. Tad kai noriu užsimiršti, įsijungiu jas ir ... pavyksta.

Populiarėjant elektroninei muzikai, ji brangsta - kyla tiek atlikėjų atlyginimai, tiek įėjimo į renginius kaina. Kaip manai, kur riba?

Suprantu, ką nori pasakyti, ir pritariu. Tiesą sakant, visa pramogų industrija brangsta tiesiog akyse. Jei nori pamatyti "Rolling Stones", klok 100 ar 150 dolerių! Net Tiesto ar panašūs vyručiai Niujorke kainuoja po 80. Juokinga! Kai Berlyne rengėm "Sunday Adventure Club", stengėmės, kad kaina neplėšytų kišenių, ir, kiek pamenu, įėjimas kainavo 12 ar 15 eurų. Šiandien - 25, daugiau, nei čia įprasta, bet, manau, tokia kaina už tokį renginį yra protinga. Visgi jei net ir išpildysim bilietų pardavimų lūkesčius, rezultatas bus "nulinis". Iš esmės aš ne prieš tai, kad bilietai kainuotų brangiau, bet jei keli kainas, turi žmonėms duoti daugiau. Juk niekas nemėgsta būti apiplėšinėjamas, be to, taip elgdamasis tikrai nepadėsi scenai nei išsilaikyti, nei, tuo labiau, augti. Taigi taip, kartais mūsų šou brangoki, bet žmonės patiria kai ką naujo, kita vertus, tikrai nevengiam ir mažų nemokamų ar 5 - 10 eurų kainuojančių vakarėlių, kuriu akcentas - garso sistema ir stroboskopas.

Ar atlikėjams pakanka vien didžėjauti? Ar žmonėms pakanka vakarėliuose matyti vien didžėjų?

Geras didžėjus, gera garso sistema ir stroboskopas - toks komplektas gali tapti nepamirštamu įspūdžiu. Bet kuo ilgiau groji, kuo ilgiau eini į didžėjų vakarėlius kaip lankytojas, tuo sunkiau tuos įspūdžius patirti. Vienas iš būdų - kurti naujus įspūdžius. Kartais tai reiškia, kad turi kai ko pridėti, kai ką patobulinti ar net pakeisti. Tai - mūsų tikslas. Norim kurti potyrius, kurti akimirkas, vertas prisiminimo ir branginimo. Kad, kai būsit seni, prisiminimai, kuriais dalinsitės, būtų iš mūsų vakarėlių. Kad klausytumėt mūsų įrašų. Nes žmogus sudarytas iš patyrimų ir prisiminimų. Mes stengiamės kurti gerus.

Su kuo smagiausia groti dviese?

Jei nuoširdžiai, šiuo metu su niekuo. Šiuo metu mėgstu groti pats sau ir pasinerti į save. Jei kalbėtume apie praeitį, tai prieš trejus ar ketverius metus, kai tik pradėjom groti drauge su Ricardo, prieš mūsų duetui tampant neįmanomai populiariu, būdavo nuostabu. Jausdavomės laisvai, todėl rezultatas būdavo stulbinantis. Tie momentai būdavo nepakartojami. Kartais vis dar pagrojame drauge, bet aš manau, kad viskas turi savo priežastis ir turi vykti tam tikru laiku, ir nenorėčiau tų šauniųjų akimirkų "pergyventi".

Berlyne nevargina populiarumas?

Čia nesijaučiu labai didele žvaigžde, tiesą sakant, tai viena iš gyvenimo Berlyne priežasčių. Šitam mieste netrūksta įdomių žmonių ir puikių atlikėjų, taigi gali tiesiog pranykti minioje. Tiesa, kai rengiam tokius renginius, kaip šiandien, viskas kiek kitaip. Bet man gerai šitaip - kartais atpažįsta, kartais ne... Jei visada būtų "taip", man būtų per daug.

Ar namuose esi herojus?

Herojus? Cha cha! Na, Vindzore mane pažįsta daugelis, o Kanadoje elektroniką kuriančių atlikėjų ne tiek ir daug, todėl, galima sakyti, jau aštuoniolika metų esu Kanados elektronikos ambasadorius. Tad gal kažkam ir herojus, cha cha... Bet kokiu atveju džiaugiuosi galėdamas vienaip ar kitaip Kanadą atstovauti.

--

Richie nuskubėjo pas kolegas, beliko į pagrindinę salę eiti ir man. Kaip jau sakiau, aštuonių (iki antros popiet, deja, neištraukiau) valandų, praleistų CONTAKT, nupasakoti man nepavyks. Bet visiems linkiu pamatyti.