Sónar 2015: Diena #1. „Autechre“ viską išjungė
Daina Dubauskaitė 2015-06-19 12:52
Jei po pirmosios „Sónar“ dienos Barselonos parodų rūmuose „Fira Montjuïc“ būtų tekę važiuoti namo, vis tiek jausčiausi padoriai pafestivalinusi. Be didesnių įžangų, be varginančio laukimo, be pertraukų ar programos užkaišiojimų – 22-asis muzikos, technologijų, kūrybiškumo festivalis žino, ką daryti, ir kaip tai daryti, kad nuobodžiaujančių neliktų. Kol kas nesileisiu į minių skaičiavimus, teeina grynas muzikos įspūdžių srautas, apibendrinti spėsiu ir kokį pirmadienį.
Kaip ir pernai, dieninės scenos yra keturios – didžiausia ir vienintelė atvira „SónarVillage“, skirta labiau akvaizdiems ir lengvesniems dalykams, „Red Bull Music Academy“ kuruojama ir mokyklos studentų bei lektorių prifarširuota „SónarDome“, sėdimoji-susikaupiamoji „SónarComplex“ ir didiesiems elektroniniams išganymams dedikuota „SónarHall“ – čia ta, kur su raudonom užuolaidom ir beveik „Smala“.
Sonarininkai
murmeu
Sonarininkai
Pradėjau nuo studentų – neseniai „Kablyje“ grojusi rusaitė NV man nepaliko tokio didelio įspūdžio, kaip jos aprašymas. Tokių „groja ir dainuoja“ pavyzdžių esu regėjusi įtaigesnių, o dabar bandymai teatralizuoti garsą liko pakibę kažkur angaro palubėje. Daug labiau nustebino ir pradžiugino dar iki šiol neregėtas prancūzas La Mverte – tiesa, programoje klaidingai pažymėtas kaip LIVE, bet nepriekaištingai vedžiojęs tarp „Depeche Mode“ ir „Paranoid London“ vokalisto Mutado Pintado. Pažiūrėjus į laikrodį norėjosi, kad būtų 12 valandų vėliau – bet niekam tai nesukėlė per didelių problemų, nes laikas festivalyje „Sónar“ yra labai siurrealus dalykas.
La Mverte
murmeu
La Mverte
Bene netikėčiausias dalykas „RBMA“ programoje buvo noise supergrupės „Nazoranai“ pasirodymas – kaip jau minėjau, ne tik studentai, bet ir lektoriai yra kviečiami į akademijos kuruojamas scenas visame pasaulyje, visgi pernai iš tokių lektorių turėjome DâM-FunK, o čia kategorija tiesiog kardinaliai kita. Stephen O’Malley („Sunn O)))“), Oren Ambarchi, Keiji Haino į vieną aukštos temperatūros lydinį maišė rytietišką psichodeliką ir triukšmo estetiką, leido viską per drone metal zeimerius ir nė sekundei neleido atsipalaiduoti ar nusukti ausų nuo scenos. Margaspalvė ką tik pagal meksikietį Lao trypusi minia pasidavė be derybų ir kompromisų – atrodo, tik tokio solidaus bei greitai nepasikartosiančio išganymo ir laukė. Nuostabus pasirinkimas, tik įrodantis, kiek plačiai gali apimti akademijos spektras.
Nazoranai
murmeu
Nazoranai
Iš pradžių buvo keista ir pusę trijų dienos užsidaryti aklinai tamsioje „SónarComplex“ salėje, kur gilų, gilų ambientinį, dub nuotrupomis sucementuotą muzikinį pasakojimą, praturtintą šviesų spektaklių, dėstė ispanas Arnau Sala, arba „Exotèric Continent“. Šiurpinantį poveikį galėčiau palyginti su lygiai prieš metus čia pat matytu Ben Frost ar „Kablį“ nušaldžiusiais „Polar Inertia“.
Dar iš ispanų, kurių, namų teisėmis, festivalio programoje visada gausu, bet ne visada pavyksta tinkamai įvertinti, ketvirtadienį man labai patiko saulėkaitinį dub-reggae varę „STA“ ir jauni, bet kraut filosofija nuoširdžiai tikintys „Jupiter Lion“.
Kokio mielumo yra „Kindness“, aš nerasiu žodžių aprašyti. Prieš keletą metų nupirkęs visus savo „Swingin’ Party“ koveriu ir galiausiai viską, ką nori pasakyti, sudėjęs į pūkinį albumą „World, You Need A Change of Mind“, jis yra tas, kurį dėtum prie širdies ir mielai pristatytum savo močiutei. Neabejoju, kad tokių norinčių pristatyti Adam Bainbridge savo močiutėms, po koncerto ketvirtadienį dar padaugėjo. Britas, scenoje palikęs šeimininkauti savo fantastiškai atrodančią grupę, pats leidosi į minią ir dainavo kartu su ja. Ir tai neatrodė suvaidinta!
J.E.T.S.
murmeu
J.E.T.S.
J.E.T.S., arba Jimmy Edgar ir Travis Stewart („Machinedrum“) valandinis gazas, perėjęs visus svarbiausius šokių muzikos centrus JAV ir anapus balos (kalbu apie Detroitą, Čikagą, Brukliną, Baltimorę, Mančesterį, Berlyną ir ką tik ne), buvo dar pastiprintas bevėstančios saulės. Duetui išties reikia groti arba septintą vakaro, arba septintą ryto – kai visi mažiausiai tikisi tokio eklektiškumo ir tokio smūgiavimo.
O tada... tada atėjo „Autechre“ ir viską išjungė. „Einam, reikia būtinai pamatyti“, – sakiau aš festivalyje sutiktam ir šio projekto nežinojusiam lietuviui Tadui, grūdosi, fotoaparatais ginkluoti, daugybė akredituotų reporterių, o ir pati telefoną kišenėje smailinau. Visgi šįkart teko ne pamatyti, o išgirsti – brutalokas netrukus trisdešimtmetį švęsiančio dueto sumanymas, turint omenyje nė sekundės neįamžinant sunkiai išgyvenančią šiuolaikinę kartą. Bet sumanymas puikus ir jis suveikė. Vietoj bandymų išgauti tą vieną gerą kadrą ar atkarpą keli tūkstančiai žmonių tiesiog leidosi warpinami laikmečio išbandymą jau atlaikiusios elektronikos. Be priedų, be trukdžių. Pakartočiau!
Dar nesibaigus kaip Señor Coconut visai gerai žinomo vokiečio Uwe Schmidt, dar plačiau nusišvietusio kaip Atom™, ir australų vizualisto Robin Fox, projekto „Double Vision“ pasirodymui, ėjau ilsėtis. Dėl to irgi norėčiau pakartoti šią peržiūrą nuo-iki – lazeriai, RGB spektras, šiurpinančiai raminantis Atom™ vokalas ir iš esmės dekonstruotas pop muzikos efektyvumas – nė vieno neatitikimo čia ir negali būti.
Gal tik savotiškos 90-ųjų legendos Lee Gamble ir jo vaizdų meistro Dave Gaskarth tandemą, labai jau spėriai šokinėjusį tarp vizijų, ištakų ir potėmių, būčiau perkėlusi iš raudonosios sales į „Complex“ autitoriją – atrodo, publika nespėjo perjunginėti šokio žingsnelių tarp akyse besikeičiančių motyvų ir ritmų.
Pakartočiau ir šoklią sesiją, inicijuotą Mumdance – itin spalvingą vaizduotę turintis, pasaulį per muziką tiriantis „Red Bull Music Academy“ studentas, pernai vasarą su kolega Logos viešėjęs „Sattos“ uždaryme, akademijos scenoje šįkart irgi neliko vienas. Pradėjus sąlyginai ramiai atsipalaidavusios barselonietiškos nuotaikos netruko persiversti į pietų Londono užribius, o jei dar tiksliau, tai į Lewishamo rajoną. Ant ausų sustatė mikrofonus užvaldę Novelist su „The Square“, ir taip, visiems pakako jėgų vykdyti visus iki vieno MC nurodymus.

kraunu vakarykščius įspūdžius į blogą. #mumdance su šaika tikrai vieni ryškesnių! #sonar2015 #sonardome #redbullmusicacademy

A video posted by Daina Dubauskaitė (@dubauskaite) on

Ketvirtadienio grand finalui – laiko, jausmų, santykių, parytinių klejonių ir darbinių jutubeskų patikrinti „Hot Chip“, kuriems, pasirodo, jau 15 metų. Koncertas didžiojoje „Sónar“ scenas buvo skirtas naujienoms pristatyti, bet ir man, ir daugeliui aplink, jas nustelbė šviežios ir vis dar tokios pat taiklios „Over and Over“, „One Night Stand“ ir „Ready For The Floor“ versijos. Taiklus pasirinkimas nuraminimui po karštos bei labai užimtos dienos. Tikrai.
Tas, atrodo, neįmanomas kontrastas tarp noise ir garage, tarp saulės atokaitos ir aklinos tamsos, tarp nieko neįpareigojančių šlagerių ir cementinio akademizmo – tai ir yra „Sónar“. Iš tiesų nesu aplankiusi kitos tokios vietos, kurioje viskas taip sklandžiai derėtų. Ir apskritai būtų taip sklandu.
Sónar +D
murmeu
Sónar +D
Buvau ir į „Sónar +D“ nosį įkišusi, bet apie tai – plačiau, gal po viso festivalio, nes didžiąją jėgų dalį visgi skiriu muzikai. O jos – dar dvi dienos ir dvi naktys. Penktadienį pradėsiu nuo Holly Herndon paskaitos apie internetinį kūrybiškumą, o baigsiu, greičiausiai, Skrillex kosminiu laivu. Tebūnie tai dar vienas įrašas į „Sónar“ kontrastų sąrašą.
Beje, kol kas esu labai patenkinta bekontakte mokėjimų sistema „Sónar Cashless“ – ryte ramiausiai sau pasipildžiau apyrankę, ir viskas – visi, kam reikia, nusiskanuoja nuo jos eurus. Jokio skaičiavimo, jokio centų krapštymo. Aišku, nesaugumo jausmas kartais apima, bet gal niekas dar nespėjo sugalvoti, kaip apiplėšti išsiblaškiusius festivalininkus..? O eilių tikrai beveik nėra.
sonar.es
Gyvas feed'as: instagram.com/dubauskaite
Daugiau foto: facebook.com/dainadubauskaite
D.D. 2004 - 2016
Degalai Mushroom CMS